Tam tikri protokolo reikalavimai taikytini ir kostiumams. Į visus iki 18 val. prasidedančius priėmimus, kuriuose kostiumas privalomas, išskyrus rengiamus nacionalinės šventės proga, valstybės vadovo garbei arba jo vardu, vyrai gali vilktis bet kokios, tik ne ryškios, spalvos kostiumą. Į visus po 18 val. prasidedančius priėmimus dera rengtis juodu arba kitokiu tamsiu kostiumu.

Kostiumas – konservatyvus daiktas, o mada kuria vis naujas aprangos formas. Tačiau tai, ką siūlo mada, nesunku suderinti su protokolo reikalavimais. Laikydamiesi jų niekada nepateksite į keblią padėtį dėl aprangos ir nepralaimėsite apsirengusiems „ypač madingai“.

Prie kostiumo jokiu būdu nedera avėti sportbačių, nes tai paskirties požiūriu nesuderinami dalykai. Sportinė avalynė skirta tik sportuoti. Lygiai taip pat prie kostiumo nedera ir sportinio stiliaus krepšys. Dokumentus ir būtiniausius daiktus patartina nešiotis diplomatuose, portfeliuose arba segtuvuose. Jei aplinkybės vis dėlto verčia neštis sportinį krepšį, reikia išsirinkti tamsų vienspalvį, be ryškių užrašų ar etikečių.

Prie kostiumo dera ryšėti kaklaraištį. Kaklaraištis ir kostiumas (išskyrus sportinio ar klubinio stiliaus švarką) – neatskiriamos aprangos dalys. Užrištas kaklaraištis turi būti tokio ilgio, kad siektų apatinę diržo sagties ribą. Iš po plačiosios jo dalies neturi kyšoti (negali būti ilgesnis) siaurasis galas. Jeigu taip atsitinka, kaklaraiščio galą patartina kuo atsargiau, kad nesusilamdytų marškiniai, pakišti po jais pasinaudojus tarpeliu tarp sagų.

Kaklaraištis turi būti šviesesnis už kostiumą ir tamsesnis už marškinius. Pavyzdžiui, prie pilko kostiumo labiausiai tiks šviesiai pilkas kaklaraištis ir balti marškiniai. Žinoma, esama ir kitų variantų. Akivaizdu viena: pasirinkta kaklaraiščio spalva daug ką pasako apie žmogų.

Kaklaraiščių mados taip pat kinta – jie būna platesni ar siauresni, vienspalviai ar margaspalviai, dryžuoti, taškuoti ir t.t. Parinkti tinkamą kaklaraištį ne taip paprasta, nes jis turi derėti ir prie kostiumo, ir prie marškinių. Kontrastiškas spalvas galima derinti su neutraliais atspalviais, bet bene paprasčiausia suderinti tas pačias, tik skirtingo sodrumo, spalvas.

Norint išvengti nevykusių derinių reikia laikytis tokio principo: vienas iš trijų elementų – kostiumas, marškiniai ar kaklaraištis – gali būti margas. Margus marškinius ir margą kaklaraištį dėvintis vyras atrodo anaiptol ne elegantiškai, o su margu kostiumu, margais marškiniais ir margu kaklaraiščiu – netgi juokingai.

Kaklaraiščių esama įvairių – ryškių, gyvų ir švelnių, pastelinių spalvų, stambaus ir smulkaus piešinio. Piešinio stambumas turi būti atvirkščiai proporcingas amžiui – kuo garbingesnis amžius, tuo smulkesnis, švelnesnis turėtų būti piešinys.

Užsirišus kaklaraištį apykaklės kampučiai neturi styroti. Gulsčia apykaklė seniau buvo siūloma tik pilnajam Vindzoro mazgui, bet ji visai neprastai atrodo ir grakštesnio pusinio Vindzoro mazgo fone.

Gali kilti klausimas, ar visada nusiimtą kaklaraištį reikia atrišti. Jeigu jis pasiūtas iš pigaus audinio, to daryti neverta, – pakanka atleisti jo mazgą ir nusimauti per galvą. Jeigu kaklaraiščio audinys geros kokybės, standus, tuomet jį verta atrišti kiekvienąkart nusiėmus.

Perkamą kaklaraištį pirma reikia patikrinti: maždaug ties viduriu persverti per plaštaką ir pasižiūrėti, kaip atrodo siaurasis galas, – jeigu šis banguoja, vadinasi, kaklaraištis prastai sukirptas ir jo pirkti neverta. Kad kaklaraištis nepersisuktų ir kabotų tiesiai, audinys turi būti kerpamas įstrižai. Ypač kokybiški yra kaklaraiščiai, siūti rankomis.

Kaklaraištis, kaip minėta, atspindi žmogaus individualybę, todėl vyras jį turėtų pasirinkti pats.

Varlytės (peteliškės) būna juodos, baltos, spalvotos ar margos. Juodos varlytės ryšimos su smokingu ir fraku, baltos – su fraku, o spalvotos su smokingu, o tam tikrais atvejais tinka ir prie kostiumo.

Su kostiumu dėvimi marškiniai turi būti kiek ilgesnėmis rankovėmis – iš po švarko kyšantys rankogaliai teikia elegantiškumo. Dvigubi, arba prancūziški, rankogaliai laikomi veiklaus, klestinčio ir elegantiško vyro simboliu. Nevertėtų pirkti marškinių, kurių rankogaliai susegami vien sagutėmis. Norint atrodyti elegantiškai, patartina įsigyti auksines (paauksuotas) arba sidabrines sąsagas, galima ir su neryškiais pusbrangiais akmenimis, o jei įmanoma – ir su brangakmeniais. Iš švarko rankovių turi „žvilgčioti“ apie pusę centimetro paprastų ir daugiau kaip centimetras dvigubų rankogalių. Jei rankogalių iš po švarko nematyti – įspūdis nekoks.

Du artimiausi kostiumo elementai neturi būti tapatūs. Kitaip sakant, jeigu kaklaraištis iš aksomo arba veliūro, marškiniai turi būti lygaus audinio, o šit švarkas taip pat gali būti šiauštinio audinio; jeigu marškiniai „su pūkeliu“, švarkas ir kaklaraištis – lygaus audinio.

Prie šiuolaikinio darbinio kostiumo šiauštinio audinio marškinių šiais laikais nebevilkima – gerą skonį liudija lygūs, vienspalviai marškiniai. Languotų marškinių (nesvarbu, kokio dydžio langeliai) prie kostiumo vilktis nederėtų.

Jei rengiamasi kalbėti viešai, juostuotų marškinių verčiau atsisakyti, arba bent jau juostelės neturėtų būti plačios. Anglai, priešingai, teikia pirmenybę kaip tik plačioms juostoms, todėl pamačius užsienietį spalvotais plačiadryžiais marškiniais kieta balta apykakle galima neabejoti – tai anglas.

Renkantis marškinius ypač įdėmiai reikia apžiūrėti apykaklę – ji turi būti standi ir tinkamos formos. Jeigu užsegta apykaklė pernelyg laisva, žmogus atrodo ligotas, todėl tarp apykaklės ir kaklo turėtų būti tik tiek vietos, kad tilptų pirštas.

Elegantiški marškiniai neturi kišenių, o jeigu jų ir esama, naudotis jomis nederėtų.

Kostiumą vilkintiems vyrams geriausiai tinka tamsios, neutralios spalvos kojinės – juodos, tamsiai mėlynos, tamsiai pilkos, gal net su neryškiais plonyčiais raštais. Ryškių spalvų – raudonos, geltonos, žalios, rėksmingo rašto kojinės rodo tik viena – pastangas bet kokia kaina atkreipti į save dėmesį. Kad baltos kojinės prie darbinio kostiumo nedera, turbūt net neverta sakyti. Vienaip ar kitaip, kojinių spalva visada turi būti tamsesnė negu kelnių.

Kojinių esama įvairaus ilgio – trumpų, vidutinių ir iki kelių. Nesvarbu, kurias iš jų renkatės, – reikia atminti, jog kojinės turi pridengti kelis centimetrus plaukuotos blauzdos, apsinuoginančios užsikėlus koją ant kojos. Net jei kojos ir neplaukuotos, blauzdų geriau nerodyti.

Kokias kojines mūvėti moterims, – trumpas, ilgas ar pėdkelnes, palikta jų pačių nuožiūrai. Kojinaitės arba puskojinės netinka tik tuo atveju, jei matoma ir dalis plikos kojos.

Moteris neatrodys labai elegantiškai, jei prie visų suknelių mūvės tos pačios spalvos kojines. Jos turi būti ne tik tvirtos, bet ir patogios bei tinkamos spalvos. Kojinių spalva neturi kontrastuoti su drabužių spalva. Tarkim, prie tamsiai mėlyno sijono ir tokios pat spalvos batelių nederėtų smėlio spalvos kojinės, – geriau tiktų tamsiai mėlynos arba žydrai pilkos. Užtat dailios smėlio spalvos kojinės puikiai tiks prie šviesių spalvų sijono ir batelių.

Jei kojos pilnos ir ne itin tobulos formos, su iššokusiomis venomis ar randais, patartina mūvėti tamsesnes kojines. Labai laiboms kojoms tinka šiltesnio atspalvio kojinės – tokios optiškai pastorina kojas ir suteikia joms subtilesnę formą.

Daugelis vyrų apie batus pagalvoja paskiausiai. O juk batai geriausiai rodo žmogaus visuomeninį statusą ir sėkmę. Labiausiai protokolą atitinka geros kokybės juodi batai, bet leistini ir anglių ar rūdos spalvos. Užtat šviesių batų reikėtų vengti. Balti marškiniai ir juodi batai dera prie bet kokios spalvos kostiumo. Bet svarbiausia taisyklė – batai turi būti tamsesni nei kelnės.

Verslo sferos darbuotojams siūlomas didžiulis tradicinių suvarstomų batų asortimentas. Tokie batai atrodo solidžiai ir tik jie vieninteliai tinka prie dalykinio stiliaus kostiumo.

Odinis turi būti ne tik batų viršus, bet ir padai. Geriausia rinktis veršio odos, o ne veliūrinius batus. Kad ir kokie patogūs būtų batai storais guminiais padais, jais avint galima sukurti labai specifinį įvaizdį. Beje, geros kokybės batai turi ir patogius odinius vidpadžius, leidžiančius odai kvėpuoti.

Darbe vertėtų turėti atsarginius batus, kad darganotu oru galima būtų persiauti.

Verslo srityje dirbančios moterys atrodo elegantiškai, jeigu jų batelių spalva dera prie kojinių spalvos. Ir dar viena smulkmena: batai su spalvotomis detalėmis erzina ir gali sudaryti neprofesionalumo įspūdį. Taigi moterys darbe turėtų avėti kuo mažiau išpuoštus batelius.

Surdutas – tai stilizuota karinė uniforma, prigludusio silueto kostiumas su gausiais karinės aprangos elementais: stačia apykakle, antpečiais „auksinėmis“ sagomis tiesaus kirpimo apysiaurėmis kelnėmis. Prie surduto avimi juodi suvarstomi batai.

Karininkai su paradine uniforma gali dalyvauti bet kuriose iškilmėse bet kuriuo paros metu. Tas pat pasakytina ir apie surdutą.

Būtina įsidėmėti ir keletą svarbiausių taisyklių, susijusių su kombinuotais kostiumais. Vadinamasis klubinis kostiumas susideda iš skirtingos spalvos kelnių ir švarko, pavyzdžiui, tamsiai mėlyno švarko, tamsiai pilkų kelnių ir pilkai mėlyno kaklaraiščio. Batai turi būti juodi, marškiniai – tik balti, be jokių puošmenų, kojinės – juodos. Kitas variantas – pilkas arba šviesiai pilkas švarkas, juodos kelnės, balti marškiniai, sidabriškai juodas kaklaraištis, juodi batai ir kojinės.

Šie variantai yra praktiškiausi ir labiausiai paplitę. Kitokie aprangos deriniai reikalauja didelės patirties ir nepriekaištingo skonio.

Pastangos įsigyti tokios pat spalvos kelnes kaip nunešiotosios ir šitokiu būdu išsaugoti kostiumą pasmerktos žlugti, nes medžiagos esti labai įvairių atspalvių ir faktūrų. Jei švarko ir kelnių medžiaga tik panaši, – tai jau nebe kostiumas, juolab ne klubinis.

Protokolinių aprangos reikalavimų būtina paisyti vilkint kostiumą.

Oficialiame renginyje švarkas turi būti užsegtas. Į patalpas būtina įžengti taip pat tik užsagstytu švarku. Šis reikalavimas taikomas ir įeinant į restoraną (ypač jei šalia moteris), pasitarimo patalpą, netgi į kino teatro salę. Atsisegti visas švarko sagas galima tik pietaujant arba sėdint teatro krėsle. Atsistojus būtina užsisegti bent viršutinę švarko sagą.

Kostiumas neturi varžyti judesių, spausti, trukdyti pasilenkti ar pakelti ranką. Kita vertus, pernelyg duksliu kostiumu vilkintis žmogus taip pat neatrodo elegantiškai.

Kartais mados vaikymasis neišeina į naudą stiliui. Jei taip, tokią madą nedvejojant reikia atmesti. Jau geriau atrodyti nemadingai, bet gražiai, negu madingai, bet neskoningai.

Smulkmena, tačiau svarbi, – medžiaginė nosinė. Ir anksčiau, ir dabar šios drabužių detalės vieta – kišenėje ir kiekvienos moters rankinėje. Popierinių nosinaičių funkcija tik praktinė – jos vartojamos sloguojant, prireikus ką nors pavalyti. Medžiaginės nosinės, kaip aprangos aksesuaras, nepakeičiamos ir šiandien.

Vyro kišenėse turi būti: vidinėje švarko kišenėje – plona užrašų knygelė ir mažas kalkuliatorius arba elektroninė užrašų knygelė; viršutinėje išorinėje švarko kišenėje gali būti tik šilkinė nosinė; apatinėse išorinėse švarko kišenėse gali būti aplankas vizitinėms kortelėms, šoninėse kelnių kišenėse – smulkių pinigų, 2–3 reikalingiausi raktai, užpakalinėje kelnių kišenėje – plona piniginė.