Kiekvienam žmogui, vykstančiam atostogauti, norėtųsi nusimesti nuo savęs rūpesčių naštą, atsikratyti prastos nuotaikos, nuobodulio, laikinai pamiršti darbą, atsipalaiduoti. Ilsintis svarbiausia – pakeisti įprastinį kasdienį gyvenimo būdą. Troškimų būna įvairių. Kiekvienas savaip praleidžia atostogas. Kad ir ką mėgtume – ieškotume ramybės ar pagyvėjimo, norėtume padykinėti ar pasportuoti, svajotume apie mažo kalnų kaimelio nuošalumą ar jaudinantį nepažįstamo didmiesčio judrumą, saulę ar amžinus sniegynus, mišką ar dykumą, lūšnelę ar prabangų viešbutį, – visiems atostogininkams pažįstamas jausmas: palengvėjimo atodūsis, kai trinkteli automobilio, autobuso ar traukinio vagono duiys, nuo žemės atsiplešia lėktuvas, laivas pakelia inkarą. Juk tai reiškia, kad prasidėjo atostogos ir dings mus kankinusi įtampa. Tai laisvės krislelis, pabėgimas nuo kasdienės rutinos, puiki galimybė sukaupti naujų jėgų.
Mums labai svarbus iškrovos laikotarpis. Deja, daugelis laisvumą, nesivaržymą maišo su familiarumu, nemandagumu. Nebevaržomi kasdienybės, jie leidžia sau nebekreipti dėmesio į aplinkinius. Tas, kuris mano, jog drauge su turistiniu kelialapiu nusipirko netinkamos elgsenos bilietą, gadina nuostabiausias metų savaites ne tik kitiems, bet daugiausia pats sau. Kur kas labiau pailsime, jausdami draugiškumą, keliaudami būtinai susipažįstame su mielais ir įdomiais žmonėmis, įsigyjame naujų draugų, ir malonu, kai su mumis atsisveikina geraširdiškai šypsodamiesi, o ne palydėdami piktais žvilgsniais bei su palengvėjimu atsidusdami: „Išvažiavo, dėkui Dievui”.
Kaip tik dėl turizmo masiškumo labai svarbu tarpusavio pagarba. Sausakimši autobusai, traukinio vagonai ir lėktuvai priverčia mus atsidurti situacijoje, panašioje į jau aprašytąsias skyriuje „Autobusas ir tramvajus – tikra beprotybė?” Kiekvienas norėtų kuo labiau atkišti alkūnes, toliau nei leidžia jam skirtos vietos ranktūriai. Ir ką gi, mes vėl neprašyti braunamės į kito žmogaus teritoriją. Kadangi ir patys žinome, koks nemalonus kieno nors buvimas mūsų teritorijoje – nors tai būtų tik svetima ranka, – mes paslaugiai susispaudžiame, pavyzdžiui, valgydami lėktuve. Tokioje situacijoje aš vis prisimenu ankstesnius dukterų auklėjimo metodus. Jos buvo mokomos atitinkamai laikytis prie stalo. Valgydamos jos negalėdavo nuleisti rankų, nes iš abiejų pusių po pažastimis spausdavo knygas. (Kaip trumpas kursas lėktuvo keleiviams šiandien tai labai aktualu.) Išmokti gerbti greta mūsų sėdinčius keleivius gana lengva, tačiau mes dažnai pabloginame santykius su jais. O sėdinčiuosius priekyje ir užpakalyje mūsų net visai pamirštame. Jų nė nematome, bet vis tiek esame susiję su jais. Tie, kurie dar nėra patyrę, kaip staliukas priešais juos su pilna stikline pasvyra ir gėrimas išsipila tiesiai ant kelių, gali laikyti save laimingais. O tai „tiktai” sėdintysis priekyje jūsų keleivis ar keleivė energingai nuleido savo kėdės atlošą, rengdamasis (rengdamasi) numigti. Taip pat trukdo nugaros „masažas”, jei kas nors už mūsų nuolat nuleidžia ir vėl sudeda savo staliuką. Todėl lėktuve geriau būtų, jei judėtume atsargiai ne tik į šonus, bet ir j priekj bei atgal, o dar geriau – draugiškai pasakytume kokį žodį.
Skrisdama paskutinį kartą, išgyvenau tai, kas mane ir nudžiugino, ir kartu nuliūdino. Priekinėje eilėje 13-14 metų vaikinukas pasisuko į greta manęs sėdėjusį vyriškį ir labai laisvai, maloniai paklausė: „Ar neprieštarausite, jei aš nuleisiu krėslo atlošą žemyn?” „Velniai rautų, pamaniau, – o juk daugelis pagyvenusių žmonių nuolat tvirtina, kad šių laikų jaunimas neišauklėtas”. Ir kai išgirdau tik nedraugišką niurzgių „ne”, mano džiaugsmas virto pykčiu. Juk tuo atveju, jei vyriškis būtų reagavęs ne taip agresyviai, jaunuoliui būtinai būtų įsišaknijusi nuostata ir ateityje būti mandagiam.
Žinoma, negalima tikėtis iš bendrakeleivio, kad jis prašnekės su jumis kelias valandas paeiliui, ir po kelių vienaskiemenių atsakymų „taip” ir „ne” reikia padaryti išvadą, kad jis nenusiteikęs kalbėtis su nepažįstamu žmogumi. Ypač akivaizdžiai jis tai parodo kuo greičiau įnikdamas skaityti knygą ar laikraštį. Deja, dažnai pasitaiko tauškalių, kurie nieko nepastebi. Tuomet padeda tik viena – draugiškas, bet kategoriškas paaiškinimas: „Atleiskite, bet aš negaliu dabar šnekėtis su jumis, nes noriu paskaityti (pamiegoti, pailsėti, pagalvoti)”. Bet į kitus niekuo neįpareigojančius klausimus, kai bendrakeleiviai prašo paslaugos, į tokius kaip, pavyzdžiui: „Gal praleistumėte mane?” arba jau į minėtąjį jaunuolio klausimą, reikia ramiai ir paslaugiai ką nors atsakyti. Tiesa, sprendžiu iš patirties, jog tas paslaugumas jums atsirūgs, jei sėdintysis prie lango įsigeis patekti į praėjimą kaip tik tada, kai paduota valgyti, arba kas nors sumanys gerą dešimtį minučių pamankštinti kojas. Tokie neramūs žmonės vien iš pagarbos bendrakeleiviams turėtų rezervuoti sau vietas lėktuve iš krašto.
Taigi ar galime atostogauti be etiketo?
Taip pat skaitykite :
Susiję straipsniai
Palikite savo komentarą