Pasisveikinimu prasideda diena ar pokalbis. Sutiktą artimą ar pažįstamą žmogų visada sveikiname. Sveikinamės nuoširdžiai ir maloniai. Nereikia laukti, kol kitas pasveikins mus. Nieko bloga, jeigu pirmieji pasveikinsime savo pažįstamą, – galbūt jis mūsų nepastebėjo arba, jei ilgai nesimatėme, tiesiog nepažino. Net ir labiausiai skubėdami ar būdami išsiblaškę neturime pamiršti, kad neatsakyti į pasisveikinimą yra nemandagu ir privačioje, ir darbo sferoje. Pasisveikinimas – tai pagarbos ir draugiškumo išraiška. Pasisveikinimo pirmumą sąlygoja tam tikros nusistovėjusios normos. Vyro lydima moteris pirmoji pasveikina sutiktą vieną moterį, po to sutiktąją sveikina vyras; jei susitinka dvi poros, sveikinamasi taip: moteris pasveikina moterį, vyrai pasveikina moteris ir pasisveikina tarpusavyje. Jei kartu yra vaikų, dėmesys pirmiausiai skiriamas šiems. Sveikinantis neturi būti cigaretės dantyse, o rankų – kišenėse. Pasisveikinimas susideda iš dviejų dalių – žodžių (verbalinės) ir veiksmų (techninės). Jeigu norime palinkėti žmogui gero, malonaus ryto, dienos ar vakaro, sakome „Labas rytas“, „Laba diena“ ar „Labas vakaras“. Šias frazes tariame tiksliai ir aiškiai, bet svarbiausia, – draugiškai ir nuoširdžiai, o ne familiariai ar išdidžiai. Sveikindamiesi žiūrime į akis, o ne į ausį, žemę ar pan. Savaime suprantama, kad sveikindamiesi rankas ištraukiame iš kišenių. Su artimu pažįstamu ar draugu sveikinamės nuoširdžiau ir laisviau negu su mažai pažįstamu. Protokolinis pasisveikinimo veiksmas gali būti:

➢ rankos paspaudimas,

➢ rankos pabučiavimas,

➢ galvos linktelėjimas.

Visais šiais atvejais iniciatyvą rodo aukštesnis rangu asmuo – jis pirmas ištiesia ranką ir pan. Rankos paspaudimas rodo pokalbio pradžią ir pabaigą. Nepaspausti kito ištiestos rankos negalima. Stipriai spausti rankos nevalia, tačiau per silpnai taip pat nederėtų. Ir vyrui, ir moteriai ranką spaudžiame vienodai. Mandagiau sveikintis be pirštinių. Jei viena iš šalių nusimauna pirštinę, antrajai tas privalu. Vienintelė išimtis – kai moteris dėvi vakarines pirštinaites. Bet jei moteris vis dėlto nusimauna pirštinaitę, – supraskite tai kaip pagarbos ženklą. Moters rankos bučiavimas – šiuo metu retokai pasitaikanti protokolinė pasisveikinimo forma. Jei ranka tiesiama delnu žemyn, vadinasi norima, kad ją pabučiuotų. Tokiu atveju lenkiantis ranka keliama aukštyn, tačiau ne aukščiau, kaip iki moters peties linijos. Likus keliems centimetrams iki rankos, imituojamas bučinys. Ranką reikia paimti už pirštų galiukų. Bučiuojant žiūrima į ranką. Bučiuoti ranką dera tik patalpose.Apkabinimu išreiškiama ypač didelė simpatija žmogui. Tačiau to daryti visiškai nedera sutikus žmogų pirmą kartą. Šis pasisveikinimas tinka toje draugijoje, kur taip sveikintis priimta. Kartais sveikinantis ar atsisveikinant pasibučiuojama. Tokiu atveju reikia tik priglausti skruostą prie skruosto, lūpomis neliečiant veido ar lūpų. Tą pačią dieną kelis kartus sutikus pažįstamą, kiekvienąkart galima ir nesisveikinti. Pakanka šyptelėti ar truputį linktelėti galvą, bet nemandagu praeiti be jokio dėmesio. Sveikindamasis gatvėje vyras lengvai linktelėdamas nusivožia skrybėlę ir laiko ją maždaug pečių aukštyje. Skrybėlės nukėlimas yra draugiškumo gestas. Sėdint restorane ar kavinėje sveikinamasi tik galvos linktelėjimu.