Nesėkmės, bėdos, nelaimės neaplenkia beveik nė vieno iš mūsų. Staiga patyrusiam bėdą artimam žmogui esame pratę pareikšti guodžiančius jausmus, tardami žodį užuojautos!

Bėdos ar nelaimės atveju vis kartojamas tas pats žodis užuojautos virsta tarsi kokia formule, lyg ir netenka savo prasmės. Pavyzdžiui, per laidotuves velionio artimiesiems nelabai malonu girdėti giminaičių, bičiulių, kaimynų tariamą vis tą patį žodį užuojautos!

Argi taip jau būtina šios formulės įsikibus laikytis?! Lyg nesugebėtume kaip kitaip liūdinčiam žmogui išreikšti nuoširdžią užuojautą, jį paguosti?!

Jautrios širdies ištekliai neišsenkantys. Jei mūsų užuojauta nuoširdi, žodžiai patys pasisiūlys. Tegu jie bus ir paprasti, bet vis kitokie, lankstūs, iš širdies einantys!

Labai labai užjaučiu. Kaip man gaila tavęs ir visos jūsų šeimos, ypač vaikų (motinai mirus). Liūdžiu kartu su jumis. O kad galėčiau nors kiek palengvinti jūsų sielvartą!.. Jautiesi labai pavargęs(-usi), gal galėčiau kuo padėti?

Šaltos, nusidėvėjusios frazės, dažnai girdimi trafaretai – gyvenime visko atsitinka; galėjo dar blogiau įvykti; kiti daugiau už tave kenčia; nereikia taip verkti – verksmas nepadės; nuo nelaimes nepabėgsi… – tik erzina kenčiantį žmogų, o ne guodžia.

Jei gauta žinia apie staigią mirtį ar kitą kokią nelaimę tave nepaprastai sukrečia, tarytum užkanda žadą, apsilankęs liūdinčioje šeimoje nesivargink sunkiai ieškodamas tinkamo užuojautos žodžio, – geriau paspausk nukentėjusiems ranką, priglausk juos prie širdies tyliai, be žodžių (tyla – gera byla; geriau jau tyla negu menka byla). Graudus tavo žvilgsnis, nuoširdus pabučiavimas bus geriausiai išreikšta užuojauta.

Žinoma, tokia tyli, jausminga užuojauta ne visur ir ne visada tinka. Juk vienaip guodžiam mums brangius šeimos narius, artimuosius, kitaip bičiulius, draugus, dar kitaip moksladraugius, bendradarbius, kaimynus. O pagarbiems, aukšto rango žmonėms gal tik retais atvejais tinka reikšti užuojautą. Nebent gyvenimo aplinkybės, dažnesnis su jais bendravimas suartintų mus su jais, tačiau reikėtų gerai apgalvoti, kaip ir kokiais žodžiais guodžiančius jausmus jiems išreikšti.

Visais atvejais užuojauta turėtų būti trumpa. Reikšti užuojautą keliais sakiniais, iškilmingu balsu, tarsi kokią prakalbą, – nederėtų! Nebent atsisveikinimo kalboje kapinėse užuojauta velionio artimiesiems galėtų būti ir ilgesnė.