ISTORIJA

Dabartinis kaklaraištis yra angliškas Viktorijos laikų išradimas, nors kai kurie džentelmenai savo kaklus bandė puošti jau prieš tūkstantį metų.
Seniausi kaklaraiščio prototipo – kaklaskarės egzemplioriai buvo rasti Kinijos Didžiosios Sienos statytojo imperatoriaus Ši Huang Ti, palaidoto 210 metais prieš mūsų erą, mauzoliejuje. Tame 1974 metais atkastame imperatoriaus kape buvo rasta visa jo karių statulų armija, ir mokslininkus tada žavėjo bei stebino tai, kad visos statulos buvo nulipdytos taip kruopščiai, jog tarp visų rastų 7500 karių nebuvo dviejų vienodų. Išskyrus tai, kad visi iki vieno ryšėjo visiškai vienodas šilkines kaklaskares. Šis faktas taip pat pavirto viena iš kapavietės paslapčių, nes istorikai tvirtina, kad kiniečiai tais laikais kaklaskarių neryšėdavo… Mat, šilkas net ir Kinijoje tada buvo ypatinga prabanga, prieinama ne toli gražu ne kiekvienam kareiviui.
Jei kiniečiai neigia, kad jie išrado kaklaskares, tada šią garbę belieka prisiimti romėnams, nors ir čia neišvengta dviprasmybių. 113 mūsų eros metais Romoje imperatoriaus Trajano pergalei prieš rumunus pažymėti pastatytos kolonos bareljefuose matyti net trys kaklaskarių tipai – trumpa šiuolaikinių kaklaraiščių kopija, kabanti ant karių krūtinės, kaklaskarė, sukišta į legionierių šarvus ir „kaubojiškos“ skaros, apmuturiuotos apie kaklus, sudarant ant krūtinės nukarusį trikampį kampą. Beje, ši kolona iš esmės ir tėra vienintelė liudytoja, kad romėnai jas išvis ryšėjo (žinoma, jei neimti domėn kinofilmų apie Jėzaus gyvenimą – juose romėnai visada vaizduojami su kaklaskarėmis), nors žinoma, kad karštuose kraštuose kariaujantys legionieriai jau iki mūsų eros taip pat ryšėjo apie kaklus muslino palas, vadinamas „focalia“, skirtas prakaitui sugerti, ir tai jokių būdu neatliko puošimo funkcijos, nors kai kurie istorikai taip pat mano, kad skarelės ant kai kurių karių kaklų galėjo atlikti ir pasižymėjimo medalių funkciją.
Nes iki mūsų eros tik Romos oratoriai viešumoje ryšėjo kaklaskares savo gerklėms apsaugoti nuo šaltų orų, tačiau jie buvo bene vieninteliai, drįsę demonstruoti tokį ekstravagantiškumą. Mat, tai atrodė kažin kaip nevyriška, o filosofai Horacijus ir Seneka netgi teigė, kad kaklaskares, kaip papuošalą ryši tik sumoteriškėję“ vyrai. Turbūt todėl kitas Romos imperatorius Augustas ryšėdavo tokią skarelę tik savo rūmuose, net nedrįsdamas su ja pasirodyti liaudžiai…
Po Romos žlugimo kaklaraiščiai, kaip puošmena staiga išnyko ir po penkiolikos amžių trukusios tamsos staiga vėl pasirodė rato formos „apykaklių“ pavidalu Vakarų Europos dvaruose. Tokios prie drabužių netvirtinamos „apykaklės“, angliškai vadinamos „rufais“ iš esmės buvo skirtos kaklui papuošti, t.y., atliko tokią pat funkciją kaip ir šiandieniniai kaklaraiščiai. „Rufai“ buvo nešiojami tarp 1570 ir 1640 metų – dvariškiams jie buvo privalomi, tačiau šiaip jau buvo ypač nepraktiški ir atrodė labiau juokingai, nei stilingai… Ačiū Dievui, vyrija sugebėjo jų atsikratyti, tačiau idėja puošti kaklus išliko.
Apie 1660 metus Prancūzijos karalių Liudviką XIV neišpasakytai suintrigavo spalvotos šilkinės šerpės, kurias ant kaklų ryšėjo kroatų samdiniai, kariavę jo pusėje per Trisdešimties Metų karą. Jos atrodė taip elegantiškai ir šauniai, jog „Karalius Saulė“ užsidegė jas padaryti privalomomis visiems prancūzų armijos kariškiams. Būtent todėl prancūziškas žodis “cravat” (šerpė) yra siejamas su prancūzišku kroatų pavadinimu – “Croat”. Tokios šerpės po karo išsyk pasidarė tokios madingos, jog jas ryšėjo net varguoliai. O paplitusios po visą pasaulį šerpės išliko madoje net porą šimtų metų – jas galima pamatyti įvairiose senoviškose graviūrose ir portretuose – standžiai apmuturiuoti džentelmenų ir varguolių kaklai, iš po šerpių kyšantys marškinių apykaklių kampučiai. Revoliucijų iliustracijose plebėjai irgi visada atrodo šauniai su vėjyje besiplaikstančiomis skarelėmis…. Spalvos keitė spalvas, sagtys ir segės keitė vieni kitas, o tikri džentelmenai kasdien sugaišdavo bent po porą valandų, besirinkdami, su kuria šerpe šiandien „pasirodyti žmonėse“… Dendizmo pradininkas, „geriausiai besirengęs žmogus pasaulyje“ anglų lordas George Bryan „Beau“ Brummellis, gyvavęs XVIII-XIX amžiuose, keisdavo kaklaskares triskart per dieną ir dažnai jį draugai užtikdavo miegamajame iki kelių stovintį šerpėse bei kaspinuose, jau keletą valandų sukantį galvą, kurią geriausiai pasirišti…
Beje, būtina pabrėžti, kad šerpės ir kaklaskarės išliko išimtinai vyrišku atributu – to meto moterys dievino savo kaklus ir bevelijo jų nedengti. O vyrija su užsidegimu eksperimentavo – šerpės plonėjo ir trumpėjo, o jų surišimo mazgai sudėtingėjo. Būtent iš šerpių apie 1860 metus metus atsirado dabartinės peteliškės (galutinė jų forma forma nusistovėjo 1886 metais, atsiradus smokingams). Peteliškės visgi neįgijo visuotinio populiarumo, nes joms ryšėti reikėjo specialių apykaklių, ir, išvis, jas buvo ganėtinai sudėtinga surišti.
Šerpės virto kaklaraiščiais XIX amžiaus pabaigoje Britanijoje, kurioje tuo metu klestėjo „berniukų“ mokyklos (public schools), kur buvo rengiami būsimieji imperijos valdytojai. Šalia studijuojamų įvairių taurių disciplinų, vaikai buvo ypatingai skatinami tobulinti savo kūnus, ir sportas užėmė žymią jų gyvenimo dalį. Sparčiai populiarėjantys sportiniai turnyrai sukūrė ir sporto klubus, kurių kiekvienas turėjo savo herbus, emblemas ir spalvas. Iš pradžių komandų gerbėjai spalvotas juosteles su savo klubo spalvomis nešiojo pritvirtintas prie skrybėlių, kol 1880 metais kažkuriam Oksfordo irklavimo komandos aistruoliui šovė į galvą juostelę susirišti ant kaklo. Kitiems aistruoliai tai patiko, mada netruko paplisti, ir taip atsirado kaklaraištis (beje, iš tokio „klubinio“ principo ir yra kilusi nuostata vertinti kaklaraištį, kaip socialinio-finansinio statuso simbolį)
XIX amžiaus pabaigoje atsiradus ir vyriškam kostiumui, iki 1900 metų naujo tipo kaklaraiščiai paplito po visą pasaulį. XX amžiaus pradžioje vyrija susikūrė žemyn nulenktus apykaklių kampučius, su kuriais kaklaraiščius pasidarė dar patogiau nešioti (XIX amžiuje Amerikoje ir Europoje vyrai nešiojo marškinius su standžiomis krakmolytomis apykaklėm, kurių kampučiai buvo pakelti į viršų). Tačiau tuometiniai kaklaraiščiai, kaip ir šerpės, buvo stačiakampio formos. „V“ raidės pavidalo galas buvo sukurtas tik 1926 metais, kai Niujorko siuvėjas Jesse Langsdorfas sugalvojo sukūrė naują metodą kirpti medžiagą kaklaraiščiams įstrižai.

Trikampės kaklaskarės jau nuo XVIII amžiaus glosčiusios nežinomų kraštų užkariautojų, tyrinėtojų, keliautojų, jūreivių ir kariškių kaklus, ir XX amžiuje išliko „iššūkius mėgstančių“ vyrų atributu. Beje, manau, čia būtų pravartu atsiminti mūsų pačių praeities atributą – raudoną pionierišką kaklaraištį.

Visi tie, kurie okupacijos laikais priklausėme Visasąjunginei Lenino pionierių organizacijai ir ryšėjome trikampius raudonus kaklaraiščius, žinojome, ką reiškia jų spalva, tačiau iš tiesų retas žinojo, nuo ko kilusi jų forma, ar išvis, iš kur tie kaklaraiščiai atsirado.
Paaiškinimas glūdi Lenino sugulovės Nadieždos Krupskajos 1922 metais išleistoje brošiūroje „Rusijos komunistinio jaunimo ir skautų sąjunga“ (tai buvo pionierių organizacijos Biblija, nors kažkodėl man dar neteko sutikti nė vieno pionieriaus, kuris būtų ją skaitęs. Tačiau nesistebiu – kaip ir pusė Lenino raštų, taip ir ši N.Krupskajos brošiūra buvo įslaptinta – taigi, daugeliui neprieinama, o tie, kuriems ji buvo prieinama – jos vis tiek neskaitė). Taigi, brangieji buvusieji draugai pionieriai, skambės keistai, tačiau Jūs nešiojote herojišką, bet išimtinai buržujišką atributą. Mat, N.Krupskaja, nors ir propagavo komunistinį požiūrį į jaunimo auklėjimą, tačiau žavėjosi ir skautybe (juoba kad po Spalio perversmo daug Rusijos skautų kovėsi pilietiniame kare bolševikų pusėje), iš kurios komunistinė vaikų organizacija perėmė nemažai ritualų ir tradicijų – uniformą, kaklaraištį, laužą, priesaiką, žygius, pasisveikinimą ir t.t. (pakeitimai iš skautybės buvo gana simboliniai – iš pionierių ritualų ir leksikos buvo pašalinti religiniai motyvai, berniukų ir mergaičių organizacijos sujungtos į vieną, pakeistos kai kurios aprangos detalių spalvos ir pan.). Be kita ko, toje brošiūroje N.Krupskaja taip pat pasiūlė žygdarbių trokštančius vaikus vadinti „pionieriais“ (nors iš pradžių tarybiniai pionieriai buvo vadinami „jukais“ – „jaunaisiais komunistais“) pagal tais laikais buvusius itin populiarius nežinomų Amerikos ir Afrikos teritorijų tyrinėtojus (dvidešimtaisiais tokie „tyrinėtojai-pionieriai“ net ir bolševikinėje Rusijoje buvo vertinami kiek kitaip, nei septintajame ar aštuntajame dešimtmečiuose). Taip automatiškai trikampiai kaklaraiščiai, tokie būdingi Amerikos kaubojams ar Pietų Afrikos užkariautojams, atsidūrė ant Pavlikų Morozovų kaklų.
Kodėl šis kaklaraištis buvo trikampis? Skautų uniforma, pionieriškos uniformos pirmtakė buvo sukurta pagal Pietų Afrikos policininkų aprangą (skautų įkūrėjas ilgus metus praleido ir kariavo toje šalyje). Pati policija susikūrė iš pionierių. O ankstyviesiems Pietų Afrikos pionieriams tikroji trikampių kaklaraiščių paskirtis buvo apsaugoti veidą nuo dulkių ilgose kelionėse, o jo didysis trikampis galas – prakaitui nuo veido valyti arba nosiai išsišnirpšti… (Nors tarybinis pionierius už tokį savo kaklaraiščio panaudojimą pagal paskirtį būdavo griežtai baudžiamas)
Pats „jauniausias“ kaklaraiščio tipas – medžiaginė virvelė, sujungta metaline arba odine sagtimi, amerikietiškasis „bolo“, kurį mėgsta nešioti „country“ muzikantai ir Virgis Stakėnas. Jis atsirado tik 1940 metais, kai Arizonos valstijos gyventojas Viktoras Cedarstaffas, vėjui nutraukus jo skrybėlę, likusius dirželio galus pasikabino ant kaklo ir surišo metaline sagtimi. Jo bendrakeleivis lyg tarp kitko pagyrė tokį improvizuotą vaizdą, ir V.Cedarstaffas netruko užpatentuoti šio modelio ir pradėti jo masinės gamybos. O tokį vardą šis kaklaraiščio tipas gavo nuo Argentinos gaučų naudojamos panašaus ilgio „bolo“ virvės, skirtos gyvulių kojoms pančioti.

MAZGAI

Homoseksualusis rašytojas Oskaras Vaildas kadaise teisingai pasakė: „Išmoktas gerai surišti kaklaraištis yra pirmas rimtas vyro žingsnis gyvenime“. Keista, bet šiais laikais aš vis dar sutinku garbingų vyrų, kurie nemoka patys užsirišti kaklaraiščio, ir dažniausiai tai padaryti prašo manęs, arba dar blogiau – savo žmonų…
Gėda nemokantieisiems susirišti kaklaraiščio, nes šiandien vyrija naudojasi viso labo keturiais pagrindiniais mazgais – „keturi rankoje“, „Vindzoras“, „pusinis Vindzoras“ ir „Pratto“ – ir tai yra niekai palyginti su tuo, kiek jų buvo anksčiau. „Kravatų“-šerpių laikais džentelmenai žinojo apie 100 skarelės surišimo mazgų, tarp jų ir garsųjį „Gordijaus mazgą“ – tokį sudėtingą, kad jį ryšėjusio asmens kaklas galėjo būti išlaisvintas tik žirklių pagalba. Šerpių mazgams rišti XIX amžiuje netgi buvo leidžiami žinynai, ir manoma, kad garsiausio iš jų autoriumi buvo pats Onorė Balzakas. Tame nepasirašytame žinyne pirmuoju numeriu ir buvo pateiktas „Pašto vežimo“ mazgas, šiandien labiausiai paplitusio kaklaraiščio mazgo – „keturių rankoje“ prototipas.
„Keturi rankoje“ – tai pats paprasčiausias viengubas arba „amerikietiškasis“ mazgas, pavadintas pagal XIX amžiuje vežikų naudotą būdą surišti vadžias. Tai iš pažiūros neįmantrus mazgas, tačiau jo asimetrija sukuria paprastumo, bet ir elegantiškumo įspūdį. Tuo pačiu, tai ir pats praktiškiausias mazgas, leidžiantis pasiekti gerą rezultatą, nepriklausomai nuo kaklaraiščio ilgio ar storio.
Kiti du mazgai – „Vindzoras“ ir „pusinis Vindzoras“ – sudvigubinti mazgai, atsirado apie 1930-uosius ir buvo pavadinti pagal Vindzoro kunigaikštį, tuometinį Britanijos imperijos sosto įpėdinį (tą patį, kuris 1936 metais atsisakė sosto dėl tos išsiskyrusios amerikietės), Likimo ironija yra ta, kad kunigaikštis šio mazgo ne tik kad nesukūrė, bet net ir nenešiojo. Pavadinimas jam tiesiog prilipo dėl to, kad jis mėgo ryšėti kaklaraiščius su dideliais mazgais.
„Vindzoro“ mazgas (trigubas) yra storiausias iš visų kaklaraiščių mazgų, ir šiais laikais yra madingas tarp puošniai mėgstančių atrodyti jaunų samdinių, verslininkų ar valstybės tarnautojų. Tačiau rimtose brolijose „Vindzoro“ mazgas yra laikomas nuobodžiu, nes jis yra pernelyg simetriškas. Kaip paprastai, jis būna kur kas platesnis, nei ilgesnis, o tai vizualiai daro kaklą trumpesniu. Italų mėgstami „Vindzoro“ mazgai gerai atrodo tik sumegzti su plonais kaklaraiščiais, sukurdami aštrų kontrastą tarp trikampio mazgo formos ir paties kaklaraiščio profilio. „Vindzorai“ taip pat gerai atrodo ir su plačiomis arba didelėmis marškinių apykaklėmis.
Tačiau Džeimsas Bondas kadaise sakė: „netikėk žmogumi su ‚Vindzoro‘ mazgu“, ir išvis laikė jį „sukčiaus ženklu“. Jei kas imate domėn šio superšnipo pamokymus (pvz., tokius, kad „homoseksualistai nemoka švilpauti“ arba tai, kad „džentelmenas atrodo apsirengęs geriausiai tada, kai atrodo lyg būtų apsirengęs be veidrodžio“), tai žinokite, kad Bondo nuomone, vienintelis „padorus“ kaklaraiščio mazgas yra tik „keturi rankoje“ – ir tikras džentelmeno kaklaraiščio mazgas visada turi atrodyti truputį asimetriškas ir kreivas, skirtingai nuo snobiškojo „Vindzoro“. Tačiau „Vindzoras“ arba „pusinis Vindzoras“ yra geriausia išeitis žemo ūgio vyrams, kuriems kaklaraištis su viengubu mazgu gali atrodyti šiek tiek per ilgas.
Lietuvoje populiariausias mazgas – „pusinis Vindzoras“ arba dvigubas – mėgstamas vyresnės kartos vyrų. Esama ir ketvirto mazgo, taip vadinamojo „Pratto mazgo“ (arba „išvirkštinio“), tačiau Lietuvoje man jo neteko regėti.
Žinoma, jei esate pakankamai negabus, kad išmoktumėte susirišti kaklaraištį, ar savo darbe bent tris kartus per dieną susiremiate su kitais žmonėmis, visada galite įsigyti prisegamą kaklaraištį arba kaklaraištį su gumyte (kokius nešiodavome okupacinėse mokyklose) – tokiuose mazgas yra surištas iš anksto… Tačiau tai yra išimtinai uniformų sudedamoji dalis. Tokius kaklaraiščius, beje, sukūrė būtent amerikiečių policininkai, nes tikrasis kaklaraištis kėlė jiems pavojų būti pasmaugtiems susirėmus su piktadariais. Iš policijos „saugių“ kaklaraiščių tradicija paplito ir kitose buitinio aptarnavimo sferose.

MEDŽIAGOS IR KOKYBĖ

Šiais laikais kaklaraiščiai yra gaminami iš šilko, vilnos, poliesterio arba mezgami.
Kaklaraiščiai iš sintetinių medžiagų, kaip paprastai, yra naudojami kaip uniformų dalis, juos nešioja ir žemesnes pajamas turintys asmenys. Pagal seną tradiciją, Vakarų pasaulyje megztus kaklaraiščius dažniausiai nešioja dailininkai, profesoriai, literatai ir žurnalistai.
Geriausi kaklaraiščiai yra gaminami iš šilko arba vilnos, tačiau niekada netikėkite etikete, teigiančia, kad Jūsų pirkinys (ar dovana) yra pagamintas iš „100 % šilko“ arba „100% kašmyro“, nes tai niekada nebus teisybė – tokie užrašai reiškia tik 100 procentų IŠORINĖS kaklaraiščio dalies medžiagos, nes net ir aukščiausios klasės kaklaraiščių pamušalai kaip paprastai yra gaminami iš kitų medžiagų. Yra, tiesa, kaklaraiščių, kurių visos sudedamosios dalys yra gaminamos iš šilko, tačiau tai reti ir itin brangūs egzemplioriai.
Šilkinis kaklaraištis puošią verslininką geriausiai – jis elastingas, minkštas, patvarus ir stiprus. Tačiau esama ir problemų – plonas ir lengvas šilkas blogai išlaiko mazgų formą. Nors žinia, kad kuo šilkas sunkesnis, tuo kaklaraištis kokybiškesnis, tačiau ne viskas priklauso vien nuo medžiagos – daug įtakos kaklaraiščio likimui turi ir jo konstrukcija bei pamušalas.
Šiais laikais vartotojai mėgsta pirkti ar dovanoti „rankų darbo“ gaminius. Kaklaraiščiai – ne išimtis. Tiesa, absoliuti jų dauguma yra siuvami mašinomis, ir tik kai kurie jų yra užbaigiami rankomis. Jei norite patikrinti, ar Jūsų gražusis kaklaraištis iš tiesų yra geros kokybės gaminys, žinokite šiuos keletą praktinių būdų:
Visų pirma, geros kokybės kaklaraištyje turi būti įmanoma atlapoti užpakalinę jo pusę ir savo akimis išvysti pamušalą. Jei pamušalas yra užsiūtas ir Jums neprieinamas, meskite tokį kaklaraištį į srutų duobę – ten jam ir vieta. Antra, laikydami neužrištą kaklaraištį už siaurojo galo, įvertinkite, ar jis krenta lygiai ir nesusisuka. Jei laikomas laisvai, jis sukasi aplink savo ašį, meskite į srutų duobę ir šį.
Tačiau geriausias būdas, kaip atskirti aukštos kokybės kaklaraištį (ir tuo pačiu įsitikinti, ar nesutaupė brangieji svečiai, dovanodami tokią dovaną Jums), yra paieškoti išilginio laisvo siūlo kaklaraiščio viduje (apvertus jo užpakalinę pusę ir pravėrus jungiamuosius atlapus). Jei siūlas yra, ir jį patraukus, kaklaraištis traukiasi į „armonikėlę“, vadinasi, jis yra „rankų darbo“ ir nepigus. Neskubėkite to siūlo nukirpti, nes jis yra kaklaraiščio „stuburas“, suteikiantis gaminiui stabilią pailgą formą. Kiti „rankų darbo“ ženklai – stora siūlų gija, jungianti abi užpakalines kaklaraiščio plačiojo galo dalis, maža kilpelė arba trumpas siūlelis siaurojo kaklaraiščio galo viduje. Beje, neskubėkite kirpti ir jų, nes ir jie stabilizuoja kaklaraiščio formą. Be to, rimtai pagamintuose šilkiniuose kaklaraiščiuose raštas yra įaudžiamas, ir niekada nepiešiamas ant viršaus.
Bet kuriuo atveju, perkant kaklaraištį, egzistuoja viena auksinė taisyklė – nepigus kaklaraištis nepigiai ir kainuoja. Paties šilko kokybė, medžiagos sukirpimo tikslumas, pamušalo kokybė ir kirpimas, dygsniavimo atidumas – visa tai ir sudaro paties gaminio kainą.
Na, o jei norite įsiteikti savo turtingam dėdulei ar Jūsų nekenčiančiam bosui, galite Italijoje paieškoti išties unikalaus gaminio – brangiausio kaklaraiščio pasaulyje. Tokie Florencijoje įsikūrusios kompanijos „Stefano Ricci“ kaklaraiščiai iš „Solo Una“ kolekcijos gaminami iš aukščiausios kokybės „Super 210“ markės šukuotos vilnos, o jų spalvų kombinacija vadinama „unikalia“. Kiekvienam „Solo Una“ kaklaraiščiui pasiūti sunaudojama apie 18 kilometrų siūlų, importuojamų iš Moksono apylinkių Hadersfylde, Anglijoje, kur avys auginamos specialiai šiam tikslui. Toks kaklaraištis yra siuvamas su auksine adata ir įteikiamas pirkėjui aligatoriaus odos dėžutėje. Be to, kas dvejus metus rekomenduojama grąžinti tokį kaklaraištį atgal į siuvyklą – remontui ir atšviežinimui. Kaina? Niekai – tik pusantro tūkstančio dolerių. Bet kartu su kaklaraiščiu gaunate ir tą pačią auksinę adatą, kuria jis buvo pasiūtas… Ją galite pasilikti sau – atminčiai.

RAŠTAI IR SPALVOS

XVII-XIX amžiaus džentelmenai ryšėjo vienspalves kaklaskares. Atsiradus kaklaraiščiams su sporto klubų spalvų kombinacijomis, galutinai jas išpopuliarino garbingiausia visuomenės institucija – armija.
Kaip tik XIX amžiaus pabaigoje Britanijos armijos kariškiai keitė savo spalvingas ir ryškias uniformas (skausmingai buvusias tokiais gerais taikiniais priešų snaiperiams) į kur kas praktiškesnę kariavimui spalvą – chaki, tačiau jautė ilgesį savo senosioms pulko vėliavų spalvoms. Įprasminti jas kaklaraiščiuose atrodė puiki išeitis. Taip prieš daugiau kaip šimtą metų Britanijoje atsiradusios spalvų gamos iš esmės daug ką reiškia ir simbolizuoja. Pavyzdžiui, po Pirmojo pasaulinio karo atsiradusios britų tankistų kaklaraiščių spalvų kombinacija yra sudaryta iš rudos (simbolizuojančios purvą Flandrijoje), raudonos (pralietą tankistų kraują) ir žalios (mūšių laukų pievas toje pačioje Flandrijos). Gvardiečiai nešiojo mėlynai-raudonus kaklaraiščius, šiais laikais tokių madingų tonų kaklaraiščius perkantis jaunimas net nepagalvoja, kad tai simbolizuoja „mėlynakrauję“ aristokratiją, kuriai gvardiečiai ir tarnavo bei savą kraują, pralietą dėl tos pačios aristokratijos. Taip pat daug kaklaraiščių spalvų kombinacijų buvo sukurtos pagal įvairių kampanijų medalių juostelių spalvas.
Tokių „pulko“ kaklaraiščių mada po pasaulį paplito 1919 metais, kai vienas iš britų monarchų juos ryšėjo oficialaus vizito į Niujorką metu. Mada ir spalvų kopijos plito taip greitai, jog Britanijoje trisdešimtaisiais buvo išleistas taisyklių rinkinys, kaip ir kas gali ryšėti beveik 200 spalvinių kombinacijų, priklausančių klubams arba armijos pulkams. Netgi šiandien kai kuriose prestižinėse Londono parduotuvėse pirkėjo prašoma įrodyti, ar jis gali ryšėti tokių spalvų kombinacijos kaklaraištį. Aš asmeniškai labai mėgstu klubinius kaklaraiščių raštus, tačiau visada atsimenu, kad egzistuoja ir pavojus – nebūdamas atitinkamo klubo ar organizacijos nariu, galite patekti į nepatogią padėtį, susitikęs tikrąjį tokios asociacijos narį…
Kaip paprastai, klubinių arba „pulkų“ tipo kaklaraiščių dryžiai yra įstriži. Originalias britų sukurtas spalvas nuo pasaulinių kopijų skiria vienas subtilus skirtumas: amerikiečių ir italų gamintuose kaklaraiščiuose dryžiai leidžiasi nuo nešiotojo dešinės rankos žemyn į kairę, britiškuose kaklaraiščiuose – atvirkščiai, nuo kairės žemyn į dešinę.
Žinoma, šiais laikais kaklaraiščių raštas dažniausiai yra mados reikalas. Tačiau klasikiniai kaklaraiščių raštai visada turės savo vietą. Ir dryžuoti kaklaraiščiai visada bus madoje, kad ir ką bešnekėtų visokie mados apologetai.
Kaklaraiščių paskirtis – suteikti Jums ne tik solidumo, bet ir spalvingumo. Tačiau nepamirškite džentelmenui privalomo puritoniškumo – o jį geriausiai suteikia „amerikietiškai-dryžuoti kaklaraiščiai“, kaip ir klasikiniai taškuoti, juodi arba mėlyni. Venkite kaklaraiščių, pernelyg traukiančių dėmesį, kaklaraištis neturi dominuoti aprangoje, kaip negali ir paskęsti marškinių fone. Kaklaraiščio raštas niekada neturi būti ryškesnis nei marškinių. Kaklaraištis tiesiog turi harmoningai papildyti visą aprangos ansamblį.
Jei žiaurusis likimas privertė Jus eiti prašytis darbo, atminkite, Jums gali būti atsakyta darbo vieta, jei į interviu ateisite ryšėdamas netinkamą kaklaraištį. Kur išeitis? Kompanijos „Tie Rack“ tyrimų duomenimis, darbdaviams labiausiai patinka kandidatai, ryšintys mėlynų tonų kaklaraiščius. Kaip žinia, mėlynas kostiumas visada suteiks Jūsų išvaizdai puritoniškumo, todėl ir kaklaraiščiai prie jo derinami tradicinių tonų ir spalvų. Jei vyriškis nori pademonstruoti savo susikaupimą, tai galima pasiekti tik derinant marškinius ir kaklaraištį. Ir nors kiekvieno žmogaus norai yra kiekvieno individo asmeninis reikalas, tačiau būtina atminti ir keletą taisyklių:
Raudonas kaklaraištis ryšimas su baltais marškiniais demonstruoja valdžią ir jėgą – tokius vilki Donaldas Trumpas.
Prie dryžuotų marškinių visada tiks tik siauras kaklaraištis.
Lietuviškoje spaudoje išsakyta daug nuomonių, ar padoru ryšėti kaklaraiščius su žaismingais piešinėliais – pavyzdžiui, peliukais Mikiais ar Seniais besmegeniais? Ir Jums įdomi mano nuomonė? Šiuo klausimu aš retu atveju savo gyvenime esu liberalus – jei patinka, kodėl gi ne? Tačiau nepamirškite, nors tokie piešinėliai kartais išties atrodo šauniai, tačiau visada dar šauniai yra ryšėti tokį kaklaraištį, kokio niekas daugiau neturi.

PETELIŠKĖS

Mano manymu, peteliškės niekada neišeis iš mados, tačiau jos ryšėjimas yra pavojingas vienu aspektu. Nors ji tebėra esminė vakarinės aprangos detalė, tačiau kasdien nešiojant peteliškę aplinkiniams gali kilti įtarimų, jog Jūs esate kažin kodėl ekscentriškas be jokios aiškios priežasties. Iš kitos pusės, peteliškių kritikai tokia retorika dažniausiai maskuoja jų nemokėjimą peteliškės surišti, nors tai yra ganėtinai paprastas procesas, toks pat paprastas, kaip ir užsirišti batų raštelį. Peteliškė taip pat yra laikoma itin konservatyvia aprangos detale, kai kuriose JAV dalyse – netgi rasistiniu simboliu, primenančiu vergijos laikus. Tačiau Europoje peteliškės yra visuotinai priimtas gydytojų atributas, nes teigiama, kad ilgi kaklaraiščiai yra garantuoti bakterijų pernešėjai. Tad, jei esate gydytojas ar tuo pačiu ir Krašto apsaugos ministras, atminkite šiuos peteliškių nešiojimo ypatumus:
Gatavoms, fabrikinių būdu surištoms peteliškėms trūksta stiliaus, nes jos yra pernelyg simetriškos ir tiesios. Žinoma, tokios peteliškės atrodo standesnės ir geriau išlaiko savo formą, tačiau kai kurie aštrialiežuviai teigia, kad jos taip pat simbolizuoja ir pernelyg siaurą Jūsų kūno išeinamąją angą… Fabrikiniu būdu surišta peteliškė gerai atrodo tik su smokingu, tačiau visada ateina momentas, kai jos tikslumas pradeda atrodyti negražiai. Mano manymu, peteliškės gerai atrodo tik tada, kai jos atrodo negerai. Kaip ir kituose aprangos detalėse – per daug simetrijos visada atrodo nenatūraliai.
Todėl rišantis peteliškę atminkite, kaip tai darė Džeimsas Bondas – nereikia žiūrėti į veidrodį, o prie jo eiti tik tada, kai ji jau surišta – pataisyti.

FANTAZIJA

Jei mėgstate priekinėje švarko kišenėlėje nešioti ir fantaziją, tikiu, esate ne kartą girdėjęs įvairiausių nuomonių, ar ji turi atitikti kaklaraiščio raštą? Štai Jums dar viena nuomone: jei Jūsų fantazijos spalva/raštas atitiks kaklaraiščio spalvą/raštą, atrodys, kad Jūs persistengėte, jas derindami. Tačiau jos neturėtų ir pjautis. Jai nešiojate dryžuotą kaklaraištį, prie jo gerai atrodys vienspalvė fantazija. Ir atvirkščiai.
Nenešiokite fantazijos, pagamintos iš medžiagos, į kurią negalėtumėte išsišnypšti nosies ar nuvalyti verkiančios damos ašarų. Kaip paprastai, fantazijos gaminamos iš šilko, ir tai yra geriausia pasirinkimas.
Tinkamo fantazijos nešiojimo paslaptis slypi ne tame, kai ji dera su kaklaraiščiu, bet kaip ją įkišti į priekinę švarko kišenėlę ir padaryti padoriai matoma. Tai daroma taip: sunerkite nykštį su smiliumi, padarydami apskritimą. Ant jo paskleiskite fantaziją taip, kad pirštų apskritimas būtų ties centru. Tada kitos rankos smiliumi brukite audeklą į apskritimą, kol padarysite “puokštės” formą. Užlenkite galus ir taip pat kiškite fantaziją į kišenėlę.

SEGTUKAI

Ankstesniuose straipsniuose aš ne sykį esu minėjęs tokį kaklaraiščių aksesuarą, kaip segtukas. Pasikartosiu, jis ir tebėra gražus akcentas, suteikiantis išvaizdai tvarkingumo.
Sakoma, kad kaklaraiščio segtukai yra nebemadingi, nes jų šiais laikais niekada nebeišvysi ant manekenų per madų demonstravimą. Tačiau būtina atminti, kad manekenai visada nešioja tik tai, ką jiems įsako nešioti kiti žmonės. Manau, kad šiuolaikiniai dizaineriai yra sudarę šėtonišką sandėrį slėpti nuo žmonijos kaklaraiščių segtukus. O juk aktyviems žmonėms segtukai yra nepaprastai reikalingi. Pavyzdžiui, barmenams, nenorintiems įmerkti savo kaklaraiščio galo į taurę su gėrimu… Ar nepastebėjote, kaip kartais kaklaraištis kliudo atlikti vieną ar kitą veiksmą? Pavyzdžiui, keičiant automobilio ratą, valgant sriubą be švarko ar kepant mylimajai beliašus aliejuje? Kai kurie radikalai tokiais atvejais permeta kaklaraištį per petį, tačiau, mano manymu, taip nueinama per toli, nors ši maniera yra perimta iš britų kariškių. Taip, ir Lietuva yra kariaujanti šalis, tačiau taikos sąlygomis geriausia kišti kaklaraištį į marškinius, tiesa, jei po marškiniais vilkite ir marškinėlius…
Kurioje vietoje turi būti smeigiamas arba prisegamas kaklaraiščio smeigtukas? Konkrečiai numatytos vietos jam nėra, tačiau žinoma, kad, kuo arčiau mazgo yra smeigtukas, tuo labiau dekoratyvinis, nei funkcionalus jis atrodys. Jei segamas arčiau kaklaraiščio galo, atrodys netvarkingai ir vėl neatliks savo funkcijos. Bendroji segtuko segimo taisyklė yra tokia: jis turi būti ten, kur jo nesimatytų užsegus viršutinę švarko sagą…

PRIEŽIŪRA

Tikiu, kad kaip tikras džentelmenas, jau turite kaklaraiščių kabyklą, arba bent jau rengiatės tokią įsigyti. Nes puikiai žinote, kad tokios kabyklos padeda kaklaraiščių medžiagai nesusiraukšlėti. Nenešiojami kaklaraiščiai turi kaboti, išskyrus megztus, kurie laikomi susuktais į ritinėlį.
Panešiojęs kaklaraištį, leiskite jam dvi dienas pailsėti – taip išsitiesins raukšlės. Geriausia kuriam laikui palikti jį ištiesintą ant plokščio paviršiaus, taip medžiaga grįš į savo natūralią būseną. Visada išriškite kaklaraištį, venkite nusiimti jį per galvą. Išrišant netraukite per mazgą siaurojo kaklaraiščio galo, verčiau jį išlankstykite.
Jei kaklaraištis sušlapo, leiskite jam išdžiūti, ir nuvalykite ta pačia medžiaga, iš kurios jis pagamintas. Suteptus kaklaraiščius geriausia valyti cheminėje valykloje. Skalbiami yra tik sintetiniai kaklaraiščiai.

ANTIKAKLARAIŠČIAI

Kai kurie vyrai dažnai skundžiasi, kad jiems patinka vilkėti kostiumą, tačiau jie nekenčia kaklaraiščių. Ar yra išeitis?
Kodėl vis daugiau žmonių nemėgsta kaklaraiščių? „Nenešiosime kilpų ant kaklo“, „nevaikščiosiu kaip šuo su antkakliu“, – karščiuojasi nūdienos jaunimas. Kiti tvirtina, kad kaklaraištis, ypač nešiojamas su ankšta apykakle, spaudžia kaklą ir trukdo normaliai kvėpuoti. Tačiau iš esmės vyrai nemėgsta kaklaraiščių tik dėl to, kad nepasitiki savo jėgomis ir yra įsitikinę, kad išsirinkti kaklaraištį bei mokėti jį tinkamai užsirišti – ne jų nosiai. Kitiems atrodo, kad vaikystėje buvęs kaklo dydis niekada nekinta ir nesistengia užsisegti marškinių apykaklės.
Jaunimo kultūros suklestėjimas šeštajame praeito amžiaus dešimtmetyje sudavė kaklaraiščio įvaizdžiui stipriausią smūgį. Kaklaraištis, kaip ir minėtų revoliucijų metu, tapo buržujiško dekadenso simboliu. Gal pamenate ir „bitlų“ evoliuciją – iš pradžių ryšėję kaklaraiščius jie jų visiškai atsiakė, ir su jais jų niekas daugiau nebematė. Apie dvidešimtuosius atsiradęs golfas (kitaip „bitlovkė“), išpopuliarintas prancūzų ir amerikiečių intelektualų, tapo ir antikaklaraiščio simboliu, nors savo akimis esu matęs žmonių, ryšinčių kaklaraištį ir ant jo.
Tačiau jei tebesate maištininkas arba tiesiog tapote talibu, atminkite – marškiniai su prasegta viršutine saga gerai dera prie kostiumo, tačiau visa tai priklauso nuo to, kur dirbate, ir kokia Jūsų padėtis kompanijos ar įstaigos hierarchijoje. Jeigu jau nesirišate kaklaraščio, skirkite daugiau dėmesio marškinių apykaklei, turinčiai atitraukti dėmesio nuo kaklaraiščio trūkumo. Niekada neatsisekite daugiau kaip dviejų sagučių. Kaklaraištį privalote ryšėti, jei vilkite dvieilį kostiumą. Marškiniai prasegta apykakle tinka tik prie vienaeilio švarko. Jei vilkite liemenę, taip pat privalote ryšėti kaklaraištį. Tokia jau taisyklė. Neformalioje aplinkoje kaklaraiščio nebuvimas išvis turi būti nepastebimas.

STILIUS, JŪSŲ STILIUS

Tikras džentelmenas kaklaraiščius renkasi pats. Klausykite patarimų, skaitykite straipsnius, bet galutinį sprendimą VISADA padarykite pats. Jei Jums kaklaraiščius parenka žmona, atminkite, kad tokius ryšėdami demonstruosite vertybes ir skonį, primestus kitų…
Kaklaraištis ir sąsagos yra turbūt patys kūrybiškiausi džentelmeno aprangos elementai. Atsimenate save, ryšintį siaurus „bitlų“ eros kaklaraiščius? Baisu tokį užsirišti šiandien? Tačiau tai gali tapti Jūsų ženklas (o daug vyrų kažkodėl bijo tokį turėti šiais laikais). Nejaugi norite visą gyvenimą būti su minia?
Nesukite sau galvos, ar tinka kaklaraištis prie džinsų. Ar galima nešioti odinį kaklaraištį? Ar galima atsisegti viršutinę apykaklės sagute ir atlaisvinti mazgą? Ar tinka nešioti kaklaraištį su odine striuke? Ar galima nešioti neužrištą kaklaraištį, tiesiog perlenktą kaip šaliką? Viskas galima. Viskas tinkama. Nebijokite eksperimentuoti, kol nerasite savęs. Nes kaklaraištis – tai Jūs.
Tiesiog atminkite keletą bendrųjų kaklaraiščio ryšėjimo principų:
Be abejo, esate pastebėję, kad kaklaraiščiai ant skirtingo ūgio žmonių visada atrodo skirtingai. Žinia, ne visi kaklaraiščiai yra vienodo ilgio, ne visi vyrai yra vieno ūgio, ne visos kelnės turi tą patį pakilimo laipsnį ar ilgį. Turbūt Jums yra tekę matyti vyrų su kaklaraiščio galu, sukištu į kelnes? Tai ne tik atrodo negražiai, bet ir parodo, kad tokių žmonių kaklaraištis yra per ilgas arba jų kelnių juosmuo per aukštai yra. Juokingai atrodo ir trumpi kaklaraiščiai, vos siekiantys vyro krūtis. Tradiciškai kaklaraiščio galas turi dengti diržo sagtį.
Jei Jūsų liemens forma – trikampė, turite plačius pečius ir už juos siauresnį dubenį, venkite megztų ar vilnonių kaklaraiščių. Jei turite tiesų liemens siluetą, labiausiai Jums tiks siauri kaklaraiščiai. Jei esate „kriaušės“ formos – siaurų pečių ir plačių strėnų, rinkitės platesnius kaklaraiščius. Jei mėgstate riebiai užkąsti, nedaug judate, žodžiu, esate tiesiog storulis, labiausiai Jums patartina ryšėti ryškius kaklaraiščius – tai geriausia priemonė atitraukti pašnekovo dėmesį nuo Jūsų kūno formų. Žemi vyrai turėtų vengti plačių kaklaraiščių, aukštiems vyrams tinka ryškūs kaklaraiščiai.
Kaklaraiščio mazgo dydis turi būti proporcingas marškinių apykaklei ir švarko atlapams, tačiau paties kaklaraiščio plotis geriausiai atrodo apie aštuonis-dešimt centimetrus plačiausioje vietoje (turėkite omenyje, kad megztas kaklaraištis visada atrodys siauresniu, nei yra iš tiesų).

Šaltinis: elegancija.eu

Rankinių laikrodžių modeliai

Rinkdamiesi laikrodį, nuspręskite, koks modelis geriausiai atitinka ateinančią progą ar jūsų gyvenimo būdą. Žemiau pateikiami trys skirtingi rankinių laikrodžių modeliai: klasikinis, stilingas ir sportinis.

Klasikinis laikrodis

Dėvint klasikinį laikrodį, susidaro įspūdis, kad tokį laikrodį dėvėti labai lengva ir patogu. Būtent tai ir turi jausti jį dėvintysis. Dailus, paprastas stilius, elegantiškos linijos asocijuojasi su tikslumu ir punktualumu. Prie klasikinio tipo laikrodžio dažniausiai galima pasirinkti įvairiausių apyrankių, todėl toks laikrodis puikiai tinka tiek dienai, tiek vakarui.

Stilingas laikrodis

Rankinis laikrodis, kuris yra daugiau nei laikrodis, – tai labiau aksesuaras, rodantis laiką. Toks laikrodis gali būti dėvinčiojo asmenybės ir gyvenimo būdo atspindys. Dabar, kai daugybė rankinius laikrodžius gaminančių kompanijų naujausius modelius pristato tiesiog ant podiumų, išsirinkti stilingą laikrodį tikrai yra iš ko.

Sportinis laikrodis

Sportiniai laikrodžiai visų pirma turi būti patvarūs ir turėti specialių papildomų funkcijų, nesikertančių su išvaizda, stiliumi. Sportinių laikrodžių pasirinkimas gana didelis: yra specialių laikrodžių tiek narams, tiek atletams, nesunkiai rasite tiek chronometrą, tiek laikrodį ypač atsparų vandeniui.

Laikrodžių veikimo principai

Laikrodžių tikslumą ir patikimumą apsprendžia jų veikimo principai. Pagrindiniai laikrodžių veikimo principai: mechaninis, automatinis, kvarco bei naujasis Seiko kinetinis.

Laikrodžių funkcijos

Be laiko rodymo, rankiniai laikrodžiai gali turėti ir įvairių papildomų fukcijų.
Pagrindinės funkcijos: sekundžių rodyklė, data, žadintuvas bei dvejopas laikas. Yra ir daugybė specializuotų funkcijų, tokių kaip chronografas, chronometras, laiko ištarimas balsu ar net tacheometras, taip pat žymos laikrodžio išorėje, nustatančios laikrodį dėvinčiojo greitį, ir pan. Taip pat galima pasirinkti vandeniui atsparų rankinį laikrodį, kuris reikalauja daugiau atsargumo bei priežiūros nei paprastas rankinis laikrodis.
Renkantis laikrodį svarbu nuspręsti, kurios funkcijos iš tiesų reikalingos ir kurios – tik papildomas privalumas.

Jūsų sprendimas

Taigi prieš perkant rankinį laikrodį, svarbu sau užduoti keletą klausimų:
- Kam man reikalingas rankinis laikrodis?
- Ar man reikalingas konkretus prekinis ženklas?
-Koks laikrodžio tipas/stilius atitinka mano gyvenimo būdą?
- Kokio veikimo principo/mechanizmo norėčiau?
- Koks ciferblatas man patinka?
- Kokios funkcijos man reikalingos?
- Kokių papildomų funkcijų norėčiau?
- Kiek pinigų rankiniam laikrodžiui noriu ir galiu išleisti?

Atsakę į šiuos klausimus, pasikonsultuokite ir su specialistu, kuris jums patars ne tik, kokį laikrodį išsirinkti, bet ir kaip jį nešioti bei prižiūrėti.

Šis tas apie rankinių laikrodžių priežiūrą

Įsigyję rankinį laikrodį, turėtumėte laikytis šiokių tokių laikrodžio priežiūros taisyklių. Tam, kad užtikrintumėte laikrodžio tikslumą bei išsaugotumėte jo išorinę išvaizdą, rankiniam laikrodžiui būtina reguliari priežiūra. Tačiau svarbu paminėti tai, jog kiekvieno prekinio ženklo ir kiekvieno modelio laikrodžiai turi būtent jiems būdingas priežiūros taisykles, todėl visuomet reikia remtis gamykliniu nurodymų žinynu ar garantija, kurią gausite pirkdami laikrodį.

Čia pateikiamos bendros rankinių laikrodžių priežiūros taisyklės:

- Venkite vandens patekimo ant jūsų rankinio laikrodžio. Būtinai patikrinkite informaciją apie laikrodžio atsparumą vandeniui ir griežtai laikykitės taisyklių, nurodytų žinyne.
- Jei ciferblate pastebite vandens žymių, nedelsdami kreipkitės į specialistą.
- Stenkitės nepalikti savo laikrodžio kraštutinėje temperatūroje – tai gali sukelti pažeidimų. Paprastai, ypač aukšta temperatūra sutrumpina kvarco laikrodžio baterijos veikimo laiką, o ypač žema temperatūra įtakoja laikrodį vėluoti arba skubėti.
- Venkite laikrodžio kontaktų su chemikalais, tirpikliais bei dujomis, kurie gali pakeisti laikrodžio spalvą, pagreitinti laikrodžio nusidėvėjimą ar sukelti kitokių pažeidimų.
- Nors dauguma rankinių laikrodžių yra atsparūs smūgiams, venkite stiprių smūgių, daužymų.
- Stenkitės išvengti stiprių elektros laukų bei stiprios statinės elektros. Paprastai namų ūkio elektriniai prietaisai neturėtų pažeisti jūsų laikrodžio.
- Jei rankinis laikrodis patenka į sūrų vandenį, ir nepavyksta išvengti korozijos, kreipkits į specialistą.
- Geriausiai patikėti laikrodžių bei jų apyrankių valymą laikrodžių specialistams.
- Reguliariai kreipkitės į specialistą dėl jūsų rankinio laikrodžio patikrinimo ar smulkaus remonto. Gamykliniame žinyne rasite nurodymą, kaip dažnai laikrodį reikia tikrinti.

Verslo pasaulyje per įvairius susitikimus žmogaus išvaizdoje dažniausiai vertinamos smulkmenos. Jeigu jūs dėvite brangų kostiumą, tačiau Jūsų laikrodis apsitrynusiu korpusu, nupleišėjusiu dirželiu ir nekokybiškas aplinkiniai tai greitai pastebės.Tuomet visa butaforija apie sėkmingą verslininką sugrius, nes sėkmingas vyras pirmiausiai įsigys tinkamą laikrodį.

Išskyrus laikrodį, svarbiausi vyro aksesuarai – diržas, rašiklis, darbo knyga, portfelis, cigarečių dėklas, jei rūkote, ir stiklinė iš, kurios geriate. Tai nėra užgaida – tai jūsų uniforma!

Viskas turi derėti. Diržas turi derėti prie batų, gražu, kad laikrodis taip pat. Pvz.: Juodos odos diržas, juodos tokios pat odos batai ir laikrodis su juodos odos apyranke, jei prie tokių aksesuarų derintumėte laikrodį rudu dirželiu padarytumėte klaidą, jei batai ir diržas rudi (o dažniausiai vasarą taip ir būna) laikrodis taip pat turi būti rudu dirželiu. Jeigu dažnai kaitaliojate aprangos detales, o galimybės įsigyti daugiau tinkančių laikrodžių neturite, geriausia rinktis laikrodį metaline apyranke.

Klasikinis verslininko laikrodis turi būti mechaninis su odiniu dirželiu. Nors tokius reikia užvedinėti maždaug kas 50 valandų (priklauso nuo laikrodžio), tačiau tokie laikrodžiai yra prestižiniai ir yra labai aukštai vertinami. Jei esate sportiškas žmogus, o galbūt tiesiog tokio tipo laikrodžiai jums labiausiai patinka, galite nešioti laikrodį su metaline apyranke.

Sportinio laikrodžio korpusas dažniausiai būna didesnis ir stambesnis, su daugybe mažų rodyklių ir rodmenų ciferblate. Jei laikrodžio korpusas yra ypatingai pastorintas dažniausiai toks netelpa po marškiniais arba užsegus marškinių sagą tinkamai po jais pasislepia taip, kad neįmanoma į jį žvilgtelėti. Tokiu atveju jis tik darko išvaizdą arba neatlieka savo tikrosios funkcijos. Todėl tokius laikrodžius rekomenduočiau nešioti prie sportinės ar laisvalaikio aprangos.

Pvz.: netgi būriuojant ar einant stebėti sporto varžybų, žinoma ir kitais gyvenimo atvejais. Geriausia, kad laikrodžio apyrankė būtų platinos spalvos, o ne auksinė. Su auksine apyranke yra labai plona riba tarp prabangos ir atrodymo vulgariai.

Tokio tipo laikrodis galėtų būti pvz.: „Esquire“ laikrodis su nerūdijančio plieno apyranke, atsparus vandeniui (100 m), pakankamai sportiškas, bet gerai atrodo ir yra tinkamas prie kostiumo. Jei yra tokių, kuriems yra labai svarbu išreikšti asmenybę ir laikrodis yra vienintelė aprangos detalė, tokiems tiktų „Tag Heuer“ su mėlynu ciferblatu ir plieno apyranke. Toks įdomiai ir prabangiai atrodantis laikrodis tiktų tiems, kurie ieško ypatingos kokybės. „Tag Heuer“ yra gerbiami už savo kokybę. Su tokiu laikrodžiu neliksite nepastebėtas.

Klasikinių laikrodžių srityje rekomenduočiau „Patek Philippe Calatrava“. Subtilios detalės (tokios kaip smailios rodyklės, dailus kokybiškas odinis dirželis ir kt.) šaukte šaukia subtilia rafinuota prabanga.

Pasirinkimas didelis. Patarčiau pasivaikščioti po parduotuves ir pasimatuoti keletą variantų taip išsirinksite optimaliausia.

1. Painus, neteisingas mados supratimas

Labai dažnai vienu metu vyrai dėvi skirtingo stiliaus drabužius. Prieš išeidamas iš namų paklausk savęs, ar visi drabužiai yra vieno stiliaus? Svarbu, kad kiekvieną dieną tavo apsirengimo stilius būtų nuoseklus ir nebūtų taip, kad vieną dieną dėvi džinsus ir polo marškinėlius, o kitą –  jau prašmatnų itališką kostiumą. Jeigu nuolat pirksi drabužius iš labiausiai patinkančių parduotuvių, tai neturėtų būti problema. Tikėtina, kad rūbus nusipirksi vienodo stiliaus ir išvengsi skrtingų stilių kratinio. Svarbu laikytis pasirinkto stiliaus ir nekaitalioti jo kiekvieną dieną. Tai rodys, kad pasitiki savimi.

2. Rengiamasi ne savo dydžio rūbais

 Svarbu, kad rūbai būtų tinkamo dydžio – nei per dideli, ne per maži. Vyrai, turintys daugiau svorio, neturėtų dėvėti marškinėlių horizontaliais dryžiais, nes tai storina. Tokiems vyrams vieninteliai tinkami dryžiai – vertikalūs.  Jei diena niūresnė, galima pasirinkti ir juodą spalvą – ji pati efektyviausia slepiant visus kūno trūkumus.

Kad būtų lengviau išsiaiškinti, koks dydis tau tinkamiausias, ir netektų parduotuvėje prisikrovus šūsnį drabužių neštis į matavimosi kabiną, pateikiu vyriškų dydžių lentelę, kuri padės susiorientuoti dydžių įvairovėje.

3. Avami tie patys batai

Daug vyrų pamiršta ar tiesiog tingi apgalvoti kiekvieną detalę – apsimauna džinsus, užsivelka marškinius ir galvoja, kad tai viskas. Tai klaidinga nuomonė. Mada tuo nesibaigia. Tu taip pat turi avėti gerus batus, nešioti laikrodį ir papuošalus, kurie tiktų prie tavo stiliaus. Labai svarbi detalė – batai, kurie turi tikti prie bendros išvaizdos. Reikia turėti mažiausiai  bent tris batų poras:

1) Sportinius batus, kuriais apsiausi eidamas į sporto klubą ar pasivaikščioti.

2) Juodus klasikinius batus. Gali būti ir rudi, jei tai priderinta, bet patarčiau turėti juodus –jie taip pat tiks ir prie kostiumo.

3)  Kasdieninius batus, kuriuos gali nešioti prie džinsų ar šortų. Jie gali būti baltos, juodos ar rudos spalvos. O kasdieninių batų stilius turi priklausyti nuo tavo asmenybės.

4. Nerūpestingas aksesuarų pasirinkimas

Jei nori išsiskirti iš kitų, aksesuarai gali būti puikus sprendimas. Viena iš svarbiausių vyriško stiliaus detalių yra laikrodis, kuris turi tikti prie tavo stiliaus ir tuo pačiu traukti akį savo spindesiu ar originaliu dizainu. Tik jokiais būdais nenešiok plastikinių – skaitmeninių laikrodžių. Jei leidžia finansai, visada rinkis, priklausomai nuo odos spalvos, sidabrinį ar auksinį laikrodį, tačiau tai nebūtina, nes yra puikiai atrodančių ir pigesnių laikrodžių. Jei rinksies ne iš tauriųjų metalų pagamintą laikrodį, patarčiau įsigyti sidabrinio atspalvio – jie dažniausiai tinka visiems. Madingiausi šiuo metu yra masyvūs ir su odine apyranke laikrodžiai. Nepagailėk pinigų laikrodžiui, nes tai vienas iš vyriškumą spinduliuojančių aksesuarų.

Vyrišką nutrūktgalviškumą ar santūrumą gali atspindėti ir tavo diržas, kuris turi būti natūralios odos ir tvarkingas oficialiame susitikime bet originalus, leidžiant laisvalaikį ar einant į klubą. Idealiausia būtų, jei jį dar ir priderintum prie kitų savo darbužių detalių, pavyzdžiui, batų. Kostiumuoto vyro pagrindiniai aksesuarai yra kaklaraiščio segtukas, sąsagos, petnešos ir laikrodis.

5. Netinkamai pasirinktas plaukų stilius.

Kirpėjas turėtų ne tik tave apkirpti, bet ir patarti, koks plaukų stilius ir plaukų spalva tau tinka labiausiai, kokius plaukų priežiūros produktus naudoti ir kas šiuo metu yra madinga. Geras kirpėjas pats turi būti tinkamai  ir gražiai apsikirpęs. Didelė vyrų klaida, kai suranda žurnale kokią įžymybę, išsikerpa nuotrauką ir ateina pas kirpėją, norėdami, kad juos taip pat apkirptų. Galbūt naujos idėjos gali patobulinti dabartinę šukuoseną, tačiau nebūtinai ji gali tikti taip pat gražiai, kaip tam vyrukui iš nuotraukos. Svarbiausia, neišeik iš salono, kol nesi visiškai patenkintas savo nauja šukuosena Jei matai, kad reiktų dar kažką pakoreguoti, tiesiog nesidrovėk ir pasakyk tai kirpėjui. Jis mielai sutiks pagražinti tavo šukuoseną. Ideali šukuosena reikalinga tam, kad jaustumeisi gerai ir tai bene svarbiausia tavo įvaizdžio dalis. O prieš išeidamas,  paklausk kirpėjo, kiek laiko gali nesikirpti ir po kiek laiko turėtum vėl pasirodyti.

www.vyruklubas.lt

Poreikis aksesuarams išliko nepakitęs per visą žmonijos istoriją, keitėsi tik jo formos ir socialinis kontekstas. Žiedus nešiojo jau senovės egiptiečiai, o kilmingieji romėnai nesikuklindami įvedė madą juos mauti ant kiekvieno rankų piršto. Barbarai likusioje Europos dalyje – kad ir kokiais būtų bevaizduojami – apsigobę kailiais ar vilkintys šiurkščius drobinius rūbus – niekada nepamiršdavo pozuoti šių laikų dailininkams susijuosę diržais su kaltinėmis sagtimis, prisiraišioję ant rankų bei galvos juostelių, be kita ko, parodančių savo rangą ir kilmę (spėkite, kokių anų laikų daiktų daugiausiai iškasa archeologai? Žinoma, papuošalų). Viduramžiais rūbuose atsirado įsiūti brangakmeniai, išsivysčius kalvystės amatui – visuotinai paplito apyrankės, krūtininės grandinės bei įspūdingi metaliniai drabužių ornamentai,  o XVI amžiuje auksinės grandinės, monarchų dovanojamos savo vasalams ar favoritams tapo tokiu statuso simboliu, kokiu šiandien yra auksinis laikrodis.

Vyriškų aksesuarų sistema galutinai nusistovėjo XVIII amžiuje. Tais laikais “klasę” demonstruojančio džentelmeno papuošalų ansamblį sudarė žiedai, kaltinės sagos, batų sagtys, plaukuose įsmeigtos šukos, padabinta kardo/špagos makštis ir ant peties nešiojama grandinė su savo giminės regalijomis. Taip pasidabinę džentelmenai savo aksesuarų gausa lenkdavo netgi damas, tačiau tai gyvavo neilgai – Didžioji Prancūzijos revoliucija ir siautėjančios plebėjų minios padarė džentelmeniškus aksesuarus tiesiog pavojingais, nes juos nešiojantis asmuo lengvai buvo identifikuojamas kaip “aristokratas” ir sukapojamas į gabalus. Iki XIX amžiaus pradžios vyro aksesuarai sumažėjo iki žiedo, kaklaskarės smeigtuko, rankogalių sąsagų ir laikrodžio, o ši tendencija ‘mažėti” nesustojo iki pat XX amžiaus šeštojo dešimtmečio. Dugnas buvo pasiektas, kai vyriškiai, nerizikuodami būti pasmerktais, teišgalėjo sau leisti vos vieną rimtesnį papuošalą – segėti rankogalių sąsagas. Tačiau nuo 1970 metų jaunimas vėl pradėjo nešioti auksines, grandinėles, apyrankes ir auskarus. Tų laikų agresyvumas suteikė galimybę ir džentelmeniškų aksesuarų Renesansui.

AKSESUARŲ STILIAUS YPATUMAI

Nepasakysiu nieko nauja, kad aksesuarai yra tokie pat svarbūs džentelmeno išvaizdai bei įvaizdžiui, kaip ir jo kostiumas, kaklaraištis ar marškiniai. Taip pat ne paslaptis, jog dauguma vyrų niekina aksesuarus, laikydami juos bereikalingais aprangos papildais, dėl kurių net neverta sukti galvos. Tačiau visas mūsų gyvenimas – tai amžina komunikacija. Prasti rūbai siunčia aplinkiniams signalą, kad Jums nerūpi kokybė, ir, išvis, esate neatsakingas. Deja, prasti ar trūkstami aksesuarai, tokie kaip laikrodis ar rašiklis, taip pat pasako aplinkiniams tą patį.

Iš kitos pusės, ne ką mažiau vyrų nešioja brangiai kainuojančias apyrankes, grandinėles ir netgi auskarus, manydami, jog demonstruoja savo unikalumą/išskirtinumą, tačiau dažnai tai virsta tiesiog prasto skonio paroda. Tai – ne džentelmeno atributai. Ir nėra jokio reikalo svarstyti, ar grandinėlę reikia nešioti virš drabužių, ar po jais? Vienintelis drabužis, virš kurios džentelmenas nešioja grandinę, yra kojinė – kad kalėjime kojos netrintų, kai prie grandinės dar pritvirtintas ir geležinis rutulys…

Laikrodis, kaklaraiščio segtukas, rankogalių sąsagos, žiedai – tai yra džentelmeno atributai, kuriuos jis nešioja išorėje. Ir geriausia, kai jie būna paprasti bei kuklūs. Svarbiausias aksesuarų tikslas – ne puikavimasis, o užuomina. Kuklumas yra išskirtinumo ženklas.

KAKLARAIŠČIO SEGTUKAS

Kaklaraiščio segtukas yra palyginti jaunas džentelmenų aksesuaras. Jo pirmtakas – kaklaskarės smeigtukas atsirado tik XVIII amžiuje, kartu su kaklaraiščiais. Įsmeigiami pro kaklaraištį į marškinius smeigtukai buvo madingi dar penktajame šio amžiaus dešimtmetyje, tačiau nuo to laiko pasitraukė į užmarštį, bet tikiu, laukia savo valandos. Prieš kelias dešimtis metų dar buvo bandyta nešioti kaklaraiščio smeigtukus švarko atlape, tačiau tai neprigijo.

O kaklaraiščių horizontalių segtukų mada ateidavo ir nueidavo. Pikti liežuviai plaka, kad jie buvo sukurti kaip priemonė apsaugoti savo kaklaraištį nuo pavojaus įmerkti jį į sriubos lėkštę. Gal ir taip. Tačiau per pastaruosius dešimtmečius mūsų valgymo įgūdžiai turbūt tikrai patobulėjo. Išskyrus nešiojamus su uniforminiais marškiniais, kaklaraiščių segtukų aš nematau jau dešimt metų – nuo to laiko, kai pats lioviausi juos nešiojęs…

DIRŽAI IR PETNEŠOS

Kažkas, girdžiu, jau skuba ginčytis, kad tai ne aksesuarai, į ką oriai atsakau: aukštos klasės kelnėse juk nėra kilpelių diržams? Tokias kelnes ant mūsų klubų prilaiko šonuose įsiūtos medžiaginės juostelės ant sagų arba petnešos. Sutinku, tokio tipo kelnėms reikia ir plokščio pilvo (apie būtinybę puoselėti savo kūną – ateityje), tad jei neturite alternatyvos, nešiokite diržą, kuris šiais laikais yra vėlgi tik priedas prie drabužių. Beje, visada gerai matomas priedas.

Odinio ar medžiaginio diržo (kuris visada privalo turėti penkias skylutes) spalva derinama prie kelnių arba kojinių. Skirtingai nuo petnešų – funkcionaliausio, vyriškiausio ir gražiausio vyriško aksesuaro. Petnešų spalva negali sutapti su kojinių arba kaklaraiščio spalva. Taip pat nepatartina nešioti petnešų, tvirtinamų prie kelnių krašto segtukais. Ir visai draudžiama nešioti petnešas bei diržą vienu metu (kadaise toks ansamblis buvo madingas LSKP CK darbuotojų tarpe, kaip ir rudi batai prie pilko kostiumo, nors apie tokius žmones buvo sakoma, kad jiems trūksta “vadovavimo įgūdžių”).

Tie, kurie dar pamena savo tarnybą Sovietų Sąjungos Vyriausoje žvalgybos valdyboje (GRU), su nostalgiška šypsena patvirtins oficialų draudimą į Valdybos centrinį pastatą ties Chodynkos oro uostu Maskvoje įžengti susijuosus diržu – septintajame dešimtmetyje sukestėjus “šnipų” technologijoms, fotoaparatas, įmontuotas diržo sagtyje labai baugino vidines saugumo struktūras. Dėl to tarybinį žvalgą visur galėjai pažinti iš to, kad į darbą jis niekada neidavo su diržu (GRU darbuotojai visada buvo skatinami nešioti petnešas) ir niekada į darbą neatsinešdavo rašiklio (GRU viduje buvo galima naudotis tik sankcionuotais – išduodamais “po parašu”). Deja, nežinau, ar veikė toks reglamentas KGB struktūrose… Tačiau atkreipkite dėmesį į savo bendradarbius – ar su diržu? Ar atsineša rašiklį? Jei ne – laikas “kelti jo popierius”…

ŽIEDAI

“Mažiau yra daugiau” – padorioje kompanijoje ar darbovietėje ši formulė itin tinka kalbant apie žiedus, mūvimus ant pirštų. Žiedai – subtilus aksesuaras, ir riba tarp skonio bei “čigoniškos” prabangos yra labai nežymi. 

Žiedų kiekis turėtų būti apribotas iki daugiausiai dviejų – vestuvinio ir “antspaudinio”.

Lyg tarp kitko primenu paprastą faktą, kad nuo XIII amžiaus ilgą laiką vestuvinius žiedus mūvėjo tik moterys, ant vyrų pirštų jie atsirado tik XX amžiaus pradžioje. Nėra visai teisinga tvirtinti, kad tik Vakarų pasaulyje vestuvinis žiedas nešiojamas ant kairės rankos, o tik slaviškose šalyse (kaip ir Lietuvoje) paplitusi tradicija reikalauja, kad vestuvinis žiedas būtų mūvimas ant dešinės. Netgi Vokietijoje ir Norvegijoje, kurių niekaip slaviškomis nepavadinsi, vestuviniai žiedai daugiausiai nešiojami taip pat ant dešinės rankos pirštų. 

“Anstpaudinis” žiedas, kadaise nešiotas tik su išgraviruota emblema, prispaudžiama prie sutarčių ar voką klijuojančios smalkos  – sena Europos kilmingųjų tradicija (prancūzų kalboje toks žiedas vadinamas “une chevalliere”, nuo žodžio “chevalier” – “riteris”). Kaip paprastai, nešiojamas ant mažojo pirštelio (visai kaip princas Charlesas), nors kai kurios šalyse – Prancūzijoje ir Vokietijoje – yra mūvimas ant kairės rankos bevardžio, Šveicarijoje – ant dešinės rankos bevardžio. Anglijoje – tik ant mažojo kairės rankos pirštelio. Savo laiku šis žiedas ant džentelmeno pirštų atliko ir vestuvinio paskirtį. Jei nešiojamas viršumi, nusuktu žemyn, reiškė, kad ponas – vedęs.

Šiais laikais vyriškių mūvimi žiedai yra praradę savo istorines potekstes, tokiais, kaip faktą, jog žiedus ant mažųjų pirštelių nešiojantys didikai norėdavo pabrėžti, kad nedirba juodo darbo (kaip ir Sicilijos kaimų mafijoziai, užsiaugindami ilgus nagus ant mažųjų pirštelių, taip pabrėždami, kad neknisa žemės, kaip jų “globotiniai”). Tačiau šioje skyrybų epochoje, kai vis dar vedęs asmuo daugeliui kelia nuostabą, nešioti vestuvinį žiedą – tikro pastovumo ženklas. Apsisprendimas nešioti žiedus (net jei tai ir masyvi “kaladė”) ant kitų pirštų yra skonio reikalas. Svarbiausia taisyklė, kurią reikia atminti – žiedų negali būti daugiau kaip du, antraip atrodysite kaip “čigonų” baronas. Taip pat patartina ant vienos rankos vienu metu nenešioti auksinio ir sidabrinio žiedų.

LAIKRODŽIAI

XIX amžiuje laikrodžiai buvo toks “nuvorišų” simbolis, jog tikras džentelmenas netgi didžiuodavosi tuo, jog neturi jokio laikrodžio. Šiandien esame priversti jį turėti.

Džentelmenui svarbu ne pademonstruoti savo laikrodį, bet turėti tokį, kuris išduoda subtilų skonį ir stilių. “Mažiau yra daugiau”. Ši taisyklė taip pat taikoma ir rankiniams laikrodžiams.

Mados, apsprendžiančios nešiojamo laikrodžio korpuso storį, nuolat keičiasi. Tačiau džentelmenai niekada neužmiršta, kad plonas laikrodžio korpusas visada atrodo solidžiau. Didesnio korpuso laikrodžiai yra skirti tik savaitgaliams arba atostogoms. Laikrodžiai, parodantys penkias laiko zonas ar kada bus sekantis Mėnulio  užtemimas, kels aplinkiniams įtarimą, kad Jūs pats esate lunatikas. Taisyklė paprasta – kuo laikrodis paprastesnis, ir kuo mažiau skaitmeninis, tuo jis yra elegantiškesnis. Taip pat venkite laikrodžių su juodais ciferblatais – jie visada atrodys pigesni, nei su baltais.  

Tačiau šiais laikais daugelis žmonių linkę nešioti laikrodžius ne pabrėžiant savo kuklumą, o atvirkščiai – pabrėžiant savo gyvenimo sėkmę ar finansinę gerovę. Kam segėti mažą ploną daiktelį, paslėptą rankogalyje, jei galima nešioti deimantais nusagstytą aparatą, didesnį nei Butkevičiaus akinių stiklai, taip traukiant kiekvieno aplinkinio dėmesį į savo aukštų pajamų įrodymą? Tačiau užduokite sau tokį klausimą – ar Jūs džentelmenas, ar prekeivis, ar tiesiog abiejų hibridas?

Suprantu, sunku atsispirti pagundoms turėti įspūdingą laikrodį – juoba kad šiais laikais skirtumai tarp klasikinio laikrodžio ir taip vadinamojo “sportinio”, nyksta. Laikrodis, segimas prie kostiumo turi būti mažas ir kuklus, sportinis gi turi matytis pusantro kilometro gylyje ir šviesti naktimis.Galima teigti, kad didelių laikrodžių mada biuruose prasidėjo nuo taip vadinamosios “Džeimso Bondo mados”. Vyrais, besilygiuojantys į šio superšnipo įvaizdį, pradėjo nešioti “Rolex Submariner” tipo laikrodžius, savo biuruose siųsdami bendradarbiams žinią, kad “aš gal ir pardavinėju draudimo polisus nuo pirmadienio iki penktadienio, tačiau savaitgaliais ieškau nuskendusių laivų Baltijos jūroje”. Savo svajonėse, be abejo. Tačiau iš kitos pusės, argi ne mūsų svajonės yra svarbiausia?

Beje, kaip jau ir pastebėjote, žmonės nešioja laikrodžius ant skirtingų rankų, nors vaikystėje visi žinojome, kad segėti laikrodį privalu ant kairės rankos, ant dešinės jį nešiodavo tik maištininkai. Istoriškai tai yra paaiškinama paprastai – laikrodžiai ant kairės rankos atsidūrė dėl pasaulyje vyraujančių dešiniarankių žmonių – taip sumažinant pavojų laikrodį sudaužyti ką nors veikiant. Dėl tos pačios priežasties kairiarankiai juos nešiojo ant savo dešinės rankos. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad kadaise Vakarų Europos gėjai nešiodavo laikrodžius ant dešinės rankos. Tačiau šiais laikais tai tik skonio reikalas. Juoba ant dešinės rankos laikrodį segi ir Rusijos prezidentas Putinas. Aš irgi nešioju jį ant dešinės rankos, tačiau tebetvirtinu, kad nesu nei gėjus, nei kairiarankis. Aš tik noriu būti maištininkas.

RANKOGALIŲ SĄSAGOS

Prancūzai tvirtina, kad būtent jie išrado rankogalių sąsagas (liaudyje vadinamus “kulionikus”), ir netgi dar XIII amžiuje. Gal ir taip, tačiau turbūt tai buvo nereikšmingas išradimas, nes likęs pasaulis buvo jas užmiršęs ištisus 600 metų…

Nors išsikišę iš surdutų rankovių marškinių rankogaliai buvo pastebimi jau XVIII amžiuje, visuotinai juos segti sagutėmis ar sąsagomis buvo pradėta tik 1840 metais. Lygiai po dešimties metų atsirado ir per pusę sulenktas krakmolytas rankogalis (taip vadinamasis “prancūziškas”), iškart įgijęs džentelmenų pripažinimą, tačiau, deja, jį sukūrė anglai, o ne prancūzai.

XIX amžiaus džentelmenams rankogalių sąsagos buvo bene vienintelis būdas pademonstruoti savo marškinių brangumą, nes likusi marškinių dalis buvo uždengta liemenėmis bei surdutais. Atspindint sąsagas nešiojančiojo turtą ir kilmę, jos buvo gaminamos iš brangiųjų metalų, kai kurios buvo tikri meno kūriniai. Rusijos carai mėgo dovanoti Faberge meistrų pagamintas sąsagas užsienio svečiams (kai kurių XX amžiaus pradžios Faberge sąsagų poros aukcionuose kainuoja iki 60 tūkstančių JAV dolerių). Brangiausiai pasaulyje – už 400 tūkstančių JAV dolerių – buvo parduota deimantais inkrustuota “Cartier” sąsagų pora, kurias 1935 metais amerikietė Wallis Simpson padovanojo savo mylimajam Velso princui Edvardui, dėl kurios pastarasis net atsisakė Didžiosios Britanijos sosto.

Iki Pirmojo pasaulinio karo rankogalių sąsagos tapo visuotiniu Europos viduriniosios klasės vyrų aksesuaru. Ši mada nesibaigė dar pusę amžiaus, kol aštuntajame dešimtmetyje Vakarų Europoje rankogalius su sąsagomis išstūmė marškinių rankovės susegamos sagutėmis – tai atsitiko tada, kai į verslo aplinką pradėjo veržtis kompiuteriai. Rankovės, susegamos sagutėmis buvo tiesiog patogesnės (kompiuteriai, beje, išstūmė ir kitą elegantišką vyriškio atributą – parkerį). Laikui bėgant, rankogaliai su dvejomis sagutėmis pakeitė dar vieną džentelmenų atributą – virš alkūnės nešiojamus marškinių spyruokles, pritaikytas atitraukti ir paslėpti marškinių rankogalius po švarko rankovėmis, sėdant prie stalo rašyti ar valgyti.

Taip rankogalių sąsagos pavirto senamadišku ir netgi nepraktišku aksesuaru.

Tačiau niekas nenuneigs fakto, kad išreikšti save yra daug lengviau, velkantis marškinius su “prancūziškais” rankogaliais, nei paprastus – su sagutėmis rankogaliuose. Šiais laikais tokie rankogaliai išgyvena Renesansą, ir nors seginčiųjų sąsagas – mažuma, tačiau pastebima. Džentelmenas su sąsagomis susegtais rankogaliais visada simbolizuos amžinųjų vertybių išpažinimą ir išskirtinį skonį. Svarbiausia – nepamiršti keleto taisyklių. 

Klasikinę rankogalio sąsagą sudaro dvi plokštės, sujungtos grandinėle. Laikui bėgant, vietoje grandinėlės plokštelių jungimui buvo pradėti naudoti tiesūs kronšteinai. Šiuo metu labiausiai pasaulyje paplitusi vienpusė sąsaga su paprastu užsisukančiu galiuku yra racionaliųjų amerikiečių išradimas.

Atminkite, aplinkiniams visada subtiliausiai atrodys kuo paprastesnės (ne prastesnės) rankogalių sąsagos. Venkite iššaukiančių formų, tokių kaip kaukolės ar besisukantys ruletės diskai. Tai ekstravagantiškumas, padoriose kompanijose visiškai nereikalingas. Darbinėje aplinkoje geriausiai atrodo blizgančios metalinės sąsagos, vakare – su jose įmontuotais brangakmeniais. Nebūtina, kad tų brangakmenių būtų daug – vienas blykstelėjimas yra efektyvesnis nei į visas puses sklindantis žaižaravimas.

Sąsagų spalvą geriausia derinti pagal laikrodį ir mūvimų žiedų spalvas. Jei Jūsų mūvimi žiedai – įvairiaspalviai, derinkite sąsagos spalvą pagal tą žiedą, kuris yra ant tos rankos, kurią daugiau naudosite – spaudžiant kito asmens ranką, rodant ar ta, kuria dažniausiai gestikuliuojate. Linksmieji amerikiečiai teigia, kad galima vienu metu nešioti dvi skirtingas sąsagas, nes vis tiek niekas niekada nežiūrės į jas vienu metu. Tačiau niekada nesekite sąsagų į rankogalius su kilpele ir sagutėmis – tai visada atrodys pigiai. Sąsagos niekada negali būti nešiojamos kartu su džinsais arba kitomis darbinėmis kelnėmis, taip pat – su megztiniais.

Dabar Jūs jau visi žinote, kad marškinių rankogalis turi būti išlindės iš švarko rankovės per pusantro centimetro. Tačiau kaip užtikrinti, kad jie liktų kyšoti ir nesislėptų rankovėje? Ar atkreipėte dėmesį, kaip nervingai princas Charlesas vizito Vilniuje metu vis traukinėjo savo rankogalius iš švarko rankovės? Princo liokajai turbūt užmiršo jį berengdami pritaikyti vieną paprastą aksesuarą – rankovių laikiklį-spyruoklę. Kadaise Vakaruose vyravo mada marškinių rankovių galus slėpti po švarko rankovėmis, taip atsirado ir rankovių spyruoklės, kuriomis patrauktos aukštyn rankovės buvo prispaudžiamos. Tokios spyruoklės, kurias galima įsigyti bet kurioje “Tie Rack” parduotuvėse (pavyzdžiui, bet kuriame padoriame oro uoste, tik ne Vilniaus), yra puikus būdas ir išlaikyti rankogalį išsikišusiu – tiesiog nešiokite ją ant riešo (po švarko rankove, suprantama).

Ir pabaigai praktinis patarimas, kokia tvarka nusiimamos sąsagos džentelmenui nusirengiant prieš moterį. Visų pirma, skrybėlė (aišku, jeigu tokia yra), po to – apsiaustas, švarkas, kaklaraištis, sąsagos, batai, kojinės, marškiniai, kelnės ir visa kita. Neužmirškite, sąsagos prieš batus!

PAPILDOMI AKSESUARAI 

MOBILIŲJŲ TELEFONŲ PRIEDAI

Ar išvis įmanoma išlikti džentelmenu, kalbantis mobiliuoju telefonu, klausiu savęs. Patarėjai darniai atsako: tikras džentelmenas nedaro iš mobiliojo telefono kulto ir vertina jį kaip eilinį progreso išmislą, trukdantį betarpiškam bendravimui. Mobilųjį telefoną džentelmenas naudoja išimtiniais atvejais (pvz., prisišaukti pagalbą), o ne pramogai, ir nepliauškia juo per pietus ar dalykinį susitikimą. Ieškokite aparato kuo plonesnio, kuris kišenėje nesugadintų švarko linijos. Be to, pageidautina, kad jis veiktų tik vibraciniu režimu.

Tačiau neretas vaizdas, kai padoriai apsirengęs asmuo eina gatve prisitvirtinęs prie ausies “Bluetooth” ausines. Tačiau, objektyviai vertinant, “Bluetooth” ausinė nedaro žmogaus profesionaliu, greičiau juokingu – primenančiu robotą iš kokio nors fantastinio kinofilmo. Trūksta tik skafandro arba uniforminės kepurės. Šis aksesuaras yra skirtas automobiliui, sutinku, ir geresnio pakaitalo jam dar nesukurta.

Juoba kad su asmeniu, įsikišusiu į ausį “Bluetooth” ausinę sunku net ir bendrauti – niekada nežinau, ar jis kažką sako Jums, ar telefonu savo pašnekovui.

ŽENKLIUKAI

Be abejo, nėra griežtų taisyklių, galima ar negalima nešioti švarko atlape ženkliukus, ypač jei jie patriotiški ar rodo priklausomybę kokiai nors draugijai. Kaip ir medalionus po marškiniais su buvusios žmonos plaukų sruoga… Svarbiausia, kad jie nebūtų atvirai kažką įžeidžiantys. Padorūs… Nors šiais laikais, kai padoru yra nešioti marškinėlius su užrašu FCUK, tada kur tos padorumo ribos? 

ŽINGSNIŲ MATUOKLIS

Žingsnių matuoklis (kitaip – pedometras), pritvirtintas prie diržo… Argi galima sugalvoti subtilesnę užuominą apie tai, kad Jūs – besirūpinantis savo sveikata džentelmenas? Be to, jautresnė pašnekovė iškart suvoks, kad Jūs neįprastai bevelijate vaikščioti pėsčiomis, užuot teršdamas aplinką išmetamosiomis automobilio dujomis. Be to, sveikata išties svarbu – neužmirškite, kad vidutinis aktyvus vyriškis per dieną privalo nueiti ne mažiau kaip 3 tūkstančius žingsnių… Žinsgnių matuokliai pirmosiomis jų nešiojimo dienomis gėdingai primins Jums, kad tądien savo kojomis nuėjote vos kelis šimtus…      

 SKĖTIS

 Aksesuarų ansamblį užbaigs skoningas skėtis. Tačiau nevalia pamiršti, kad tikras anglų džentelmenas niekada neišskleis savo skėčio, net ir lietui pilant “kaip iš kibiro” – skėtis yra skirtas stabdyti taksi gatvėje. Arba maršrutinę. Arba troleibusą…

www.nestresuok.eu

Vyriškų glaudžių išradimai

  Istoriniai šaltiniai teigia, kad vyriškų glaudžių pirmtakių strėnjuosčių būta jau žiloje senovėje – jų likučiai aptikti 5300 metų senumo kapavietėje. Ką reiškia vien Tutanchamono kapo lobis! Šį valdovą laidoję artimieji pasirūpino Saulės Dievo sūnaus higiena po mirties – kape rasta net 143 strėnjuosčių kolekcija, turėjusi pasitarnauti po mirties anapus.

  Įdomu, vyrai ar moterys inicijavo šio drabužėlio evoliuciją? Sunku pasakyti. Tačiau akivaizdu, kad intymiausias vyro kūno vietelės dengiančių apdarų forma tobulinta siekiant didinti jų patogumą bei, na ką čia slėpti – įspūdį dailiajai lyčiai.

  Štai, pavyzdžiui, į vyriškų glaudžių kūrėjų istoriją įėjęs Anglijos karalius Henrikas VIII šį drabužėlį patobulino priekyje sukonstravęs savotišką kilpinę. Kapšelis ne tik sparčiai plito aukštuomenės tarpe, bet ir nuolat didėjo. Manoma, kad viena iš priežasčių, dėl kurių karalius padarė tokį „išradimą“ – noras pademonstruoti savo pasirengimą ir galimybes turėti sveiką sūnų, naująjį šalies karalių.

  Tiesa, yra ir kur kas proziškesnis spėjimas šiam išradimui paaiškinti. Gali būti, kad karalius neišvengė tuo metu ypač plitusio sifilio, todėl maišelis kelnių priekyje buvo reikalingas medicininiais sumetimais – vaistais impregnuotam audiniui slėpti. (Atleiskite už atvirumą, bet, jei jau pradėjau, tai ir pabaigsiu: vaistais impregnuotas audinys reikalingas tam, kad skystis neteptų viršutinių drabužių).

Išradimų nesustabdė net Pasaulinis karas

  Vyriškų glaudžių evoliucijoje ne mažą vaidmenį atliko Pirmojo pasaulinio karo metais išrasti patobulinimai. Ne paslaptis, kad mūšio lauke ne visada gali būti ramus ir patogiai įsitaisyti biologiniam reikalui atlikti. Tam, kad nereikėtų mautis kelnių, buvo sugalvotos glaudės su „išėjimu“ priekyje, užsagstomu sagutėmis. Glaudės su „durelėmis“ buvo tokios praktiškos, kad išliko populiarios ir po karo.

Glaudžių įtaka giminės pratęsimui

  Šiuo metu apatinių kelnaičių tendencijos lyg ir nusistovėję. Vyrai renkasi iš trijų pagrindinių tipų: laisvo sukirpimo trumpikės, „liaudyje“ vadinamos „šeimyniniais“, prigludusios trumpikės, pagrįstai vadinamos glaudėmis ir striukieji trikampėliai „a la bermudai“.

  Pagrindinis skirtumas tarp šių rūbelių – forma, lemianti patogumą ir dėvėjimo įpročius. Vieniems vyriškosios lyties atstovams labiau imponuoja aptempiančios, viską į vietas sustatančios glaudės, – kiti gi yra „laisvo judėjimo“ šalininkai.

  Ši tema iššaukia daugybę diskusijų. Trumpikėms netgi bandoma suversti atsakomybę dėl vyrų vaisingumo galimybių. Yra manančių, jog glaudžiai vyrišką pasididžiavimą suspaudžiančios kelnaitės sulaiko kūno šilumą, o tai gali sukelti nevaisingumą. „Pliusas“ „šeimyninių“ naudai yra tai, kad vyro kūno dalyje, kurią jos slepia, gali laisviau tekėti kraujas, todėl didėja šio „daikto“ funkcionalumas. Tačiau „bermudų“ gynėjai sako, kad prispaudus penį, išvengiama papildomos trinties, taigi ir stimuliacijos.

  Reikalas susijęs su žmogaus kūnu, tad medikų žodis šioje diskusijoje neturėtų būti paskutinis. Įrodyta, kad spermos kokybei neigiamos įtakos turi ne temperatūra, o staigūs jos svyravimai. Studijos, kurių metu buvo matuojama kiaušinėlių temperatūra vyrų, kurie dėvi glaudes arba laisvas trumpikes, parodė, kad didelio skirtumo tarp jų nėra. Taip buvo prieita prie glaudes išteisinančios išvados: prigludusios kelnaitės nesulaiko tiek šilumos, kad darytų įtaką vyro reprodukciniams organams. Taigi, medikai nėra griežti šiuo klausimu: rinkitės tai, kas jums labiau patinka. Bet kokie bandymai spekuliuoti šia tema medicininių įrodymų neturi.

Moteriškas požiūris į reikalą

„The last, but not the least“: negaliu susilaikyti, nepasakius savo nuomonės apie šio reikalo esmę. Vaikinams, kurie paiso moteriško požiūrio, patarčiau rinktis dailias prigludusias kelnaites (bent jau draugystės su moterimi pradžioje . Prigludę, privalumus išryškinantys „triusikėliai“ atrodo kur kas seksualiau nei susiglamžę šeimyniniai šortukai. Ypač, kai juos bandoma patalpinti į siauras kelnes…

Merginos, o kam prioritetus teikiate jūs? Gal aš netiksliai „atstovėjau“ moteriškąją pusę? Būtų įdomu išgirsti jūsų nuomones apie vyriškus intymius drabužėlius ir jų pasirinkimą

Akiniai gali būti ir įvaizdžio detalė, ir funkcinis elementas. Kad išvaizda būtų respektabilesnė, inteligentiškesnė arba kad jaunuolis atrodytų bent kiek vyresnis, galima nešioti ir akinius be dioptrijų. Reikia rinktis tokius rėmelius, kurie pakoreguotų veido bruožus, o ne atitiktų jo formą, – pavyzdžiui, apvalūs akiniai ant apvalaus ir putlaus vyro veido atrodo komiškai. „Aviatoriaus“ akiniai pailgą veidą sugriežtina. Viršutinė rėmelių dalis turi būti vienoje linijoje su antakiais (nebent pasirenkami madingi siauri, antakių nesiekiantys rėmeliai). Beje, „dvigubų antakių“ efektas mažina akis, daro pavargusio žmogaus įspūdį. Rėmeliai neturi būti platesni už veidą ir dengti skruostus žemiau šnervių lygio. Akių centras turi būti ties stiklų viduriu.

Akiniai tamsiais stiklais teikia veidui piktoką išraišką, ir nors jie praktiškesni rašant ar skaitant po atviru dangumi arba ryškioje šviesoje, geriau dirbti su akiniais skaidriais stiklais, kad būtų galima palaikyti kontaktą su partneriu ir akimis (bendraujant tas labai svarbu).

Rėmeliai turi būti santūrios spalvos. Margi leistini tik laisvesnį stilių toleruojančiose firmose arba poilsio dienomis.

Papuošalų atžvilgiu įsigalėjusi taisyklė: kuo mažiau, tuo geriau.

Kai kurie vyrai mėgsta segėti apyrankes, grandinėles ar auskarus, nes mano, kad taip geriau išreiškia savo individualybę. Žiedų turi būti ne daugiau kaip du – pavyzdžiui, su monograma ir vestuvinis. Smeigtukų ir kaklaraiščio segtukų mada ateina ir praeina, todėl juos reikia segtis tik tada, kai jie madingi, o ne vien tam, kad prismeigtum kaklaraištį, kuris tuoj tuoj sieks lėkštę, – verčiau išmokti gerų manierų prie stalo.

Medalionai, auksinės grandinėlės, mediniai pakabukai ir panašios puošmenos leistinos, bet tik ne prie darbo drabužių – einant į darbą jų reikėtų atsisakyti.

Kai kurie vyrai mėgsta sages, ženkliukus, įvairiausias plokšteles su užrašais (pavyzdžiui, politinės kampanijos ar labdaros simbolius). Tačiau tokie aprangos akcentai tinka tik tuo atveju, jeigu išsiruošta į specialų renginį. Visais kitais atvejais tokių puošmenų reikėtų atsisakyti. Išimtis – artistų verslo organizavimas.

Jei laikrodis plastikinis, guminis, papuoštas briliantais, spalvingesnis už kaklaraištį, pypčioja, skambina arba toks įmantrus, kad ir laiką nustatyti sunku, – jis tik darko vyro įvaizdį. Laikrodis visų pirma turi būti paprastas.

Elegantiškiausi klasikiniai laikrodžiai su rodyklėmis. Dirželis gali būti ir metalinis, tik, žinoma, neturi visąlaik kabintis už marškinių rankovių, arba paprastos veršio odos. Nedera žavėtis masyviais juodais ciferblatais – jie sudaro pigų įspūdį. Laikrodį reikia rinktis tokį, kuris gerai atrodys ir darbe, ir laisvalaikiu.

Vyrai plunksnakočiams skiria ypatingą dėmesį ir visada pastebi, kuo rašo kiti.

Reklaminiais plunksnakočiais galima rašyti tik prie savo stalo kontoroje arba namuose. Susitikimuose su klientais, užsakovais, vadovaujančiais asmenimis reikia naudotis tik geros kokybės tušiniais arba automatiniais plunksnakočiais – tuo tarsi pabrėžiama, kad žmogus atsako už savo parašą. Automatiniai plunksnakočiai – išminties ir profesionalumo, tų dviejų savybių, kurių negalima nenorėti pabrėžti, ženklas. Ranka parašytą „ačiū“ šiais kompiuterių ir faksų laikais klientai ir užsakovai labai vertina.

Portfeliai, diplomatai – antras po kostiumo daiktas, daug pasakantis apie vyrą.

Į portfelį negalima prigrūsti tiek, kad jis išsipūstų. Blogiausiu atveju dokumentus galima susidėti į du portfelius: vieną skirti medžiagai, su kuria ketinama dirbti savaitgaliais, ir kelionėms, kitą, mažesnį (arba diplomatą) – kasdieniam naudojimui.

Į portfelį dedami visi būtini daiktai – keletas aplankų, laikraštis, bloknotas, rašikliai ir t.t., tai yra visa, ko daugeliui vyrų reikia nuolat. Kai kurie portfeliai turi patogias nuimamas rankenas, taigi juos galima nešioti visaip. Ploni odiniai aplankai tinkami tik patalpų viduje, nes jie gali būti dingstis manyti, kad asmens statusas nereikšmingas. Jei asmuo įeina į pagrindinę komandos sudėtį, portfelis rodo svarbią jo padėtį, vadovo funkciją.

Portfeliai ir lagaminėliai (diplomatai) gaminami iš įvairių medžiagų – plastiko, brezento, metalo ir tekstilės. Vienintelė medžiaga, rodanti, kad vyras veiklus ir klesti, – tamsios spalvos oda: juodos, vėžlio šarvo, raudonmedžio, tamsiai bordo, anglių arba tamsiai mėlynos.

Vyro garderobą papildo dviejų rūšių nosinės: mažesnių, iš batisto ar šilko, paskirtis – estetinė, didesnių, baltų, baltų su švelniais dryželiais ar langeliais, – praktinė.

Estetinės paskirties nosinės nešiojamos visų iškilmingų aprangų – vizitinio kostiumo, frako, smokingo – kišenaitėje. Prie klubinio stiliaus drabužių jų paprastai nereikia, bet tai nėra griežta taisyklė.

Šilkinės nosinės į frako ar smokingo kišenę įkišamos laisvai, taip, kad vos vos kyšotų. Kitais atvejais batisto nosinaitės sulankstomos juostos forma ir iš kišenės kyšo apie 1 cm arba trikampiu. Tačiau bet kuriuo atveju jos neturi būti dantytos, per daug išsikišusios arba karoti.

Praktinės paskirties nosinės demonstruoti nereikia, jos vieta – vidinė dešiniosios švarko pusės kišenė, iš kurios ją galima ištraukti kairiąja ranka.

Šilko nosinė išorinėje švarko kišenėlėje gali pagyvinti kostiumą ir padaryti jį nekasdienį. Nosinė turi derėti prie kostiumo, kaklaraiščio ar marškinių, bet svarbiausia – prie kaklaraiščio. Geriausia, kad nosinė būtų vienspalvė ir kad ta pati spalva būtų ir vyraujanti kaklaraiščio spalva. Nosinė gali būti kitokio piešinio nei kaklaraištis, tačiau tokios pat spalvinės gamos.

Diržai ir petnešos. Jeigu kelnės su kilpomis, diržas būtinas. Jei liemuo storokas ir kelnės smunka, pagerinti bendrą vaizdą gali tik diržas.

Diržas prie darbe dėvimo kostiumo turi būti paprastas ir elegantiškas, tačiau geros kokybės, odinis, juodos, pilkos, tamsiai mėlynos arba tamsiai kaštoninės spalvos. Metalu puoštus modelius verčiau palikti džinsams.

Petnešos – puiki išeitis vyrams, nepakenčiantiems suveržto juosmens. Reikia tik pasirinkti jas neryškios spalvos ir rašto, kad „nesipjautų“ su kaklaraiščiu, – tai bus labai svarbu nusivilkus švarką. Beje, nepatartina derinti petnešų prie kaklaraiščio. Diržas būtinas net ir šiuo atveju.

Alkoholinių gėrimų dėmes reikia nedelsiant apibarstyti druska, o vėliau nuplauti vandeniu. Įdomu, kad žinovai rekomenduoja raudoną vyną neutralizuoti baltu vynu.

Bealkoholiai gėrimai pakankamai lengvai išplaunami paprstu šaltu vandeniu.

Jei kaklaraištį ištepliojote krauju, nebadykite jo plauti karštu vandeniu. Bandykite dėmę išplauti šaltu vandeniu, o jei nepadeda, užlašinkite kelis lašus amonio chlorido.

Šokolado, arbutus err kavos be pieno dėmės išsiplauna su vandeniu ir muilu.

Taip pat dėmės ant kaklaraiščio gali atsirasti nuo išsiliejusio tušinuko. Skirtinguose šratinukuose naudojamas skirtingas rašalas, todėl ir valymo būdai skirtingi. Tačiau pabandykite suminkštinti dėmę šaltu vandeniu, universaliu dėmių išėmėju ar citrinų sultimis.

Dažnai dėmės ant kaklaraiščio atsiranda nuo lūpų dažų. Valykite jas dėmių išėmėju, o vėliau vandeniu su muilu.

Nepamirškite, kad kaklaraištis glešnas daiktas, todėl jo negalima skalbti skalbimo mašinoje. Visi aukščiau išvardinti dėmių naikinimo būdai atliekami su nuolat keičiamais dvejais vatos gabaliukais. Sausa vata dedama po dėme, o suvilgyta švelniai spaudžiate dėmę.

• Kiekvieną kartą nusiėmę kaklaraištį, išriškite jį. Kitu atveju ant jo atsiras rauklšlės.
• Saugokite kaklaraištį pakabinę. Jei jūsų spintoje nėra kur jo kabinti, panaudokite medinę nupoliruotą pakabą.
• Jei vairuojate, stenkitės, kad saugos diržas nesiliestų su kaklaraiščiu.
• Šilkinio kaklaraiščio nenešiokite kiekvieną dieną.
• Netaupykite ir neskalbkite kaklaraiščio savarankiškai. Geriau nuneškite jį į cheminį valymą, o jei neapsimoka, nusipirkite naują kaklaraištį.
• Nusipirkite specialų maišą kaklaraiščių laikymui lagamine.

Pagal kirpimą, kostiumai skirstomi į: anglišką, amerikietišką, europietišką. Kartais dar išskiriamas itališkas kostiumas, kuris priskiriamas europietiškajam tipui.

Amerikietiško tipo kostiumas

Renkantis kostiumą žinokite, kad amerikietiško tipo kostiumas labiausiai tiks stambiems vyrams. Šie kostiumai pasižymi plačiu liemeniu ir tiesiu siluetu. Švarkas vienaeilis trijų sagų, o kelnės griežto kirpimo. Trijų sagų švarkas turi vieną ypatumą: atsegus viršutinę sagą, stambus vyras atrodys aukštesnis ir lieknesnis.

Jei visgi norite užsidėti dvieilį švarką ir netyčia priaugote porą kilogramų, nesijaudinkite, papildomas medžiagos sluoksnis išlygins nelygumus. Kadangi šio švarko atlapai žemiau juosmens, dvieilio švarko suformuotas V-efektas taip pat jums leis atrodyti aukštesniam.

Renkantis teisingą kostiumą, kelnių priekinė dalis turėtų būti tiesi ir plokščia. Jeigu vyras kresnas, tai vizualiai sumažins pilvą ir klubus.

Angliško tipo kostiumas

Šis kostiumo tipas labiau tiks atletiško sudėjimo vyrams. Švarko kontūrai atkartoja žmogaus figūrą, o akcentuojama krūtinė. Kiti angliško kostiumo ypatumai yra platūs pečiai, trumpesnės švarko rankovės ir šoniniai skeltukai. Tačiau pastaruoju metu daromas vienas centrinis skeltukas gale.
Jei jūsų kūnas atletiškas ir jūs pakankamai aukštas žmogus, angliškas kostiumas puikiai pabrėš jūsų kūno sudėjimą. Aukštesniems žmonėms prailgintas švarkas atrodys idealiai, o papildomos kišenės pridės kelias horizontalias linijas ir subalansuos apatinę bei viršutinę kūno dalis. Sportiško sudėjimo vyrai turėtų rinktis vienaeilį švarką su dviem sagom. Kadangi jo atlapai yra aukščiau, pečių plotis vizualiai atrodo mažesnis. Siaura talija ir konuso formos rankovės angliškuose kostiumuose taip pat tinka sportiškiems vyrams plačiais pečiais, nes šios detalės nuo viršutinės dalies nukreipia dėmesį į kitas kūno dalis.

Itališkas vyriškas kostiumas

Itališkas kostiumas gana sudėtingas, nes modeliuojamas tiksliai pagal figūrą. Tačiau dėvėdami būtent tokį kostiumą Jūs ir puikiai atrodysite, ir jausitės komfortiškai. Šis kostiumas išsiskiria ekstravagancija, medžiagų minkštumu bei įdomiomis spalvomis ir raštais. Itališkas kostiumas skirtas žmonėms norintiems atrodyti nepakartojamai.

Pagrindinės itališko kostiumo savybės – lengvumas ir elegancija bei didelė laisvė eksperimentuojant su detalėmis. Tipiškas itališkas kostiumas yra vienaeilis, turi tris sagas ir du skeltukus. Pečiai dažnai kiek praplatinti ir pakelti, o atlapai gali būti aštrūs. Dvieilis itališkas švarkas būna prigludęs prie kūno, siaurais pečiais, o sagos siuvamos aukštai.

Itališkas kostiumas turi reprezentatyvią išvaizdą. Netgi apkūnus vyras su tokiu kostiumu atrodys pasitempęs. Apkūnumas paslepiamas dėka plačių ryškių pečių ir liemenavimo. Kelnės dažniausiai tiesios, išlaikančios savo plotį. Tokie drabužiai paslepia daugelį figūros trūkumų.