Geros manieros ir etiketas vaikams labai svarbus. Viso to būtina juos mokyti jau nuo mažumės, kad nei jums būtų gėda dėl vaiko elgesio, nei vaikai kentėtų dėl savo nemokšiškumo, kai ūgtels. Kartais atrodo, jog vaikus, ypatingai paauglius, išmokyti ko nors gero yra beveik neįmanoma, bet stengtis verta. Nustebsite, kiek daug jūsų pamokymų liks vaikų galvose [...]

Siurprizas jūsų mylimajam, tai ne tik pati dovana, bet ir kaip tas dovanos įteikimas organizuotas. Iš principo, pati dovana gali būti paprasta ir tipiška, o štai šventinė atmosfera, kurioje įteikiate dovaną, gali būti labai ir labai išskirtinė. Visumoje, mokėjimas sukurti originalią šventinę atmosferą, yra suteiktas ne kiekvienam. Kaip taisyklė, vyro gimtadienis arba bet kokia kita [...]

Vyras padovanojo jums gėlytę arba puokštę? Tai, neabejotinai, gerai ir teisinga. O ar žinote jūs šios „aukos“, moters grožiui ir žavesiui, išaiškinimą? 1 gėlytę – priimta dovanoti merginai „saldainių – gėlių“ periodu. Nebrangu ir malonu. Be to tai neįpareigoja, todėl dovaną galima priimti ramia sąžine. 3 gėlytės – santykiai labiau rimtesni, tačiau vyras dar nėra [...]

Tik nemokite rankomis vien perskaitę pavadinimą – atseit niekai ir paistalai. Gryna teisybė, ir ne kartą protingų žmonių patikrintas faktas. VANDENIS Ideali dovana – stulbinanti, nuostabi, išskirtinė. Pakuotė turi tiesiog rėžti akis – Vandenis būtinai įvertins dovaną, suvyniotą į ryškų blizgantį popierių. Tai, kas jame, gali būti visiškai nenaudinga, bet originalu ir turi žadinti vaizduotę. [...]

Sueidami į formalią pažintį, pirmiausia prisistatome. Arba gali kas nors mus pristatyti, supažindinti. 1. Prisistatydami pasisakome pavardę, profesiją. Jaunesnis, mažiau žinomas žmogus paprastai prisistato pirma, vyresnis, garbingesnis – paskui. Vyriškis pirmas pasisako pavardę, moteris – tik išgirdusi jo pavardę, pasako savąją. Susipažįstant su brandesnio amžiaus vyriškiais, jaunutėms merginoms derėtų pirmosioms prisistatyti. Studentai ar šiaip jaunuoliai, [...]

Kasdien bendraujame su žmonėmis, kasdien su jais kalbamės. Vienaip su šeimos nariais, kitaip su mokslo draugais, dar kitaip įvairiuose pobūviuose, ekskursijose, kultūriniuose žmonių susibūrimuose. Jau išaugę iš to paauglystės amžiaus, kai baimė, kad kas nors iš klasės draugų, gink Dieve, nepavadintų mamytės sūneliu, dukrele… Ta baimė gal buvo padiktavusi šiurkščius santykius su tėvais… Dabar jau [...]

1. Ne visi esame pratę mandagiai užkalbinti nepažįstamą žmogų, kreipdamiesi į jį kokiu reikalu, ko nors pasiteiraudami. Sostinės gatvėse sutiktų praeivių vaikai neretai teiraujasi, kuri dabar valanda. Kaip malonu, kai koks pirmaklasis ar antraklasis pypliukas pasirodo kartais esąs mandagesnis už aukštesniųjų klasių mokinius: Atsiprašau! Gal galėtumėt pasakyti, kuri dabar valanda? Girdi malonų vaikišką balselį ir [...]

1. Iš veiksmažodžio prašyti yra kilęs mandagumo žodis prašom, išlaikęs daugiskaitinę esamojo laiko formą, bet gerokai nutolęs savo vartosena. Vieni kalbininkai mandagumo žodį prašom yra laikę prieveiksmiu, kiti – jaustuku. Mandagumo žodį prašom nuo seno vartoja kaimo žmonės, pagarbiai kreipdamiesi į svečią visos šeimos, visų kartu esančių vardu. Ilgainiui ši veiksmažodžio prašyti forma sustabarėjo: neteko [...]

1. Atpratome už paslaugas sakyti ačiū, ypač ten, kur tos paslaugos teikiamos ne vienam klientui, bet visam būriui žmonių, o per dieną net keliems šimtams. Pasičiumpame išvalytus ar išskalbtus drabužius, skalbinius, sutaisytus batus, nusipirktą daiktą – ir pro duris! Nei ačiū, nei išgrauš – kaip sakydavo mūsų seneliai. Argi taip sunku tarti tokį trumpą žodelį [...]

Nesėkmės, bėdos, nelaimės neaplenkia beveik nė vieno iš mūsų. Staiga patyrusiam bėdą artimam žmogui esame pratę pareikšti guodžiančius jausmus, tardami žodį užuojautos! Bėdos ar nelaimės atveju vis kartojamas tas pats žodis užuojautos virsta tarsi kokia formule, lyg ir netenka savo prasmės. Pavyzdžiui, per laidotuves velionio artimiesiems nelabai malonu girdėti giminaičių, bičiulių, kaimynų tariamą vis tą [...]

1. Tardami atsisveikinimo žodžius, kartu išreiškiame ir linkėjimus. Žodžiu sudiev linkime, kad atsisveikinantį ar pasiliekančius lydėtų Dievo palaima. Žodžiais lik sveikas linkime sveikatos. Atsisveikinimai viso gero, viso labo yra pasisekimo linkėjimai. Vakare tariamas labanakt(is) yra linkėjimas, kad naktis būtų laba, t. y. gera, kad teiktų gero poilsio. Ryškiausiai tokį linkėjimą išreiškia kilmininko linksnis labos nakties! [...]

Geriausia, lietuviškiausia atsisveikinti senu lietuvišku žodžiu sudiev! arba trumpesne jo forma sudie! Šis senas lietuviškas atsisveikinimo žodis tvirtai įsišaknijęs visoje Lietuvoje. O kaip žiūrėsime į atsisveikinimą viso gero? Ką gi – turime jam pripažinti bendrinės kalbos teises, nors jis mums vis primena vsevo choroševo! Jo variantas viso labo būtų lietuviškesnis ir derintųsi su sveikinimosi žodžiu [...]

1. Sveikinantis dažniausiai vartojamas žodis labas. Sveikinamės dvejaip – vardininku ir galininku: labas rytas, labas vakaras, laba diena ir labą rytą, labą vakarą, labą dieną. Abi formos – vardininko ir galininko – taisyklingos ir geros. Vardininkas kiek daugiau įsigalėjęs, todėl bendrinei kalbai gal ir teiktinesnis. Nepagrįstai keliamos abejonės dėl žodžio labas lietuviškumo. Tai senas baltiškas [...]

Žmogus yra visuomeninė būtybė, nuolat bendraujanti su kitais žmonėmis. Papročiais virtę bendravimo bei elgesio įpročiai ilgainiui įgauna tam tikrą tautinį savitumą, neatsiejamą nuo tautos kultūros požymių. Susiformavusias žmonių elgesio taisykles, apimančias išorinius tarpusavio bendravimo pasireiškimus, įprasta vadinti tarptautiniu žodžiu etiketas (iš prancūzų kalbos etiquette). Svarbi bendravimo priemonė ir išraiška yra kalba. Apie žmogaus elgesį, gebėjimą [...]