Etiketogidas.lt » Elgesio etiketas

Mokome vaikus etiketo ir gerų manierų

Etiketas — Fri, 11 Mar 2011 14:10:22 +0000

Geros manieros ir etiketas vaikams labai svarbus. Viso to būtina juos mokyti jau nuo mažumės, kad nei jums būtų gėda dėl vaiko elgesio, nei vaikai kentėtų dėl savo nemokšiškumo, kai ūgtels. Kartais atrodo, jog vaikus, ypatingai paauglius, išmokyti ko nors gero yra beveik neįmanoma, bet stengtis verta. Nustebsite, kiek daug jūsų pamokymų liks vaikų galvose vėlesniame amžiuje. Geros manieros – tai esminis dalykas, raktas į savęs pasitikėjimą ir sėkmę gyvenime.

Elgesio, etiketo ir manierų formavimasis prasideda dar šeimoje. Būtent vaikystėje sudygsta gerų manierų sėklos, kurios vėliau išbujoja. Vaikystė – tai vieta, kur išmokstama ne tik gerų manierų, bet ir kertinių vertybių bei etiškumo. Vaikai išmoksta priimti sprendimus, tolerancijos ir pagarbos kitam.

Tėvai vaikystėje vaikams pakloja pamatą viso to, kas susiję su socialiniu etiketu. Yra skirtingų „rūšių“ tėvų. Bet, patikėkite, nėr tokio dalyko, kaip „tobula tėvystė“. Labai svarbu turėti strategiją, stilių ir „tėvavimo“ metodą. Pradėkime nuo pagarbos. Pirmiausia, tėvai turi vaiką išmokyti gerbti kitus. Gerbti kitų žmonių nuosavybę yra labai svarbu. Šeimoje tai vienas svarbiausių dalykų. Kiekvienas nusipelno pačios didžiausios pagarbos. Daugelis gerų manierų bei etiketo mokymo negali būti vienpusis – tėvai taip pat turi elgtis pagal etiketą ir rodyti vaikams pavyzdį.

Jei durys yra užvertos, pagal etiketą ir atsižvelgiant į geras manieras, labai svarbu pabelsti ir palauki, kol bus duotas leidimas įeiti į vidų.
Jei vaikas nori ką nors pasiskolinti, išmokykite jį, kad šis tiesiog nepasiimtų, o paprašytų leidimo, ar galįs tai padaryti.
Labai bloga maniera knaisiotis po kitų, net šeimos narių, daiktus. Tad išmokykite savo vaiką, kad taip daryti negalima. Tokios manieros nepriimtinos.
Kitas sesuo ar brolis, ar tėvai neturi teisės skaityti kito šeimos nario dienoraščio.
Kitas labai svarbus etiketo punktas yra toks: nei virtuvėje, nei tualete, nei vonioje nepalikite betvarkės ir nesitikėkite, kad viskas bus sutvarkyta po jūsų. Deja, taip nebus. Viską turite susitvarkyti patys.
Iš pradžių vaiką galite mokyti gerų manierų ir etiketo namuose, kiek vėliau galite stebėti ar pasiteirauti mokytojų, kaip jis elgiasi mokykloje ar būrelyje.
Jei taip nutinka, kad prisireikia eiti į laidotuves, būtina vaikams paaiškinti, kaip jose elgtis, kokios turėtų gero manieros, kokie yra priimti etiketo bruožai, kad tokioje vietoje nebūtų gėda.
Pasistenkite, kad jūsų vaikas suprastų, jog negalima tyčia kažkam trukdyti ar net pertraukti kito kalbos. Tai yra blogas etiketas.

Kaip dovanoti dovaną mylimajam?

Etiketas — Fri, 21 Jan 2011 06:53:09 +0000

Siurprizas jūsų mylimajam, tai ne tik pati dovana, bet ir kaip tas dovanos įteikimas organizuotas. Iš principo, pati dovana gali būti paprasta ir tipiška, o štai šventinė atmosfera, kurioje įteikiate dovaną, gali būti labai ir labai išskirtinė.

Visumoje, mokėjimas sukurti originalią šventinę atmosferą, yra suteiktas ne kiekvienam. Kaip taisyklė, vyro gimtadienis arba bet kokia kita šventė, švenčiama pakankamai standartiškai (na jūs žinote kaip …). Tuo tarpu ypatinga, dovanos įteikimo, ceremonija suteiks jums galimybę, šią dieną, padaryti išskirtine ir nepamirštama. Tai gali būti kokia nors ypatinga vieta – restoranas ant stogo, jachta ar kateris, tiltas ir pan.. Tačiau net ir įprastose vietose galima padaryti staigmeną. Pavyzdžiui, dovaną galima paslėpti torte, galima pasikviesti artistus ar juokdarius, kurie, pagal šventinį scenarijų, inscenizuos dovanos įteikimą. Galiausiai galima dovaną padėti į tą vietą, kurią vyras dažnai lanko namie ar darbe.

Kokias gėles ir kiek jų dovanoti?

Etiketas — Fri, 21 Jan 2011 06:18:32 +0000

Vyras padovanojo jums gėlytę arba puokštę? Tai, neabejotinai, gerai ir teisinga. O ar žinote jūs šios „aukos“, moters grožiui ir žavesiui, išaiškinimą?

1 gėlytę – priimta dovanoti merginai „saldainių – gėlių“ periodu. Nebrangu ir malonu. Be to tai neįpareigoja, todėl dovaną galima priimti ramia sąžine.

3 gėlytės – santykiai labiau rimtesni, tačiau vyras dar nėra užtikrintas, kad jūs atsakysite jam tuo pačiu.

5 gėlytės. Gražu, šventiška, pagarbiai.

Jeigu prie gėlių pridėta žalių šakelių, žalumynų ar kitokių puošmenų – tai tikras požymis kreipiant dėmesį į detales ir pakankamai rimtas požiūris į jus. Nes kam gi reikėtų dar vargintis, paslėpti gėlių grožį kitomis floros dovanomis?

Puokštė – tai tikras paėmimas šturmu (jeigu žinoma, tą dieną pas jus arba jūsų šeimynykščius nėra šventės).

Apie pačias gėles

Rožės – miela, tačiau su fantazija ryškiai ne kas.

Gvazdikai – jaunuolis be galo senamadiškas ir jis neturi supratimo apie visuomenės blizgesį.

Gerberai – jūs galite būti užtikrinta, kad greičiausiai, jis bent kelias minutes mąstė, kokias gėles išrinkti. O tai jau gerai. Parašykite jam dešimt už originalumą.

Tulpės – elegantiška, jautru ir pavasariškai.

Irisai – norėjo neįkyriai pademonstruoti švelnumą.

Orchidėjos – šimtą procentų norėjo padaryti neišdildomą įspūdį! Jam tai pavyko?!

Lelijos – „jos man patiko ir skaniai kvepia“.

Kalijos – norėjo jus nustebinti. Ir apskritai gyvenime mėgsta efektingus žestus.

Chrizantemos – jis praktiškas.

Hiacintas – tikėjosi, kad šių keistų gėlių jums dar nieks nedovanojo. Sutikite, jug toks susirūpinimas visuomet malonus.

Bijūnai – gaudo momentą, kada jos jau (arba dar) parsiduoda. Geras ženklas! Atrodo, jis vertina paprastumą ir natūralumą.

Gladiolės – tai leidžiama, jeigu jūs sakėte, kad jums jos patinka. Priešingu atveju tai nusikalstamas aplaidumas, nes gladiolės labiau asocijuojasi su rugsėjo pirmąja, nei su romantišku pasimatymu.

O dabar įvertinusios ir pakritikavusios pagalvokite, kad greitu laiku jums pačioms reikės išrinkti gėles – pavyzdžiui, gimtadieniui jo mamai arba jam pačiam. Tuomet ir ateis į galvą mintis: o gal geriau nerizikuoti ir nupirkti klasikines rožes?

Kalėdinės dovanos pagal Zodiako ženklus

Etiketas — Tue, 23 Nov 2010 10:24:45 +0000

Tik nemokite rankomis vien perskaitę pavadinimą – atseit niekai ir paistalai. Gryna teisybė, ir ne kartą protingų žmonių patikrintas faktas.

VANDENIS

Ideali dovana – stulbinanti, nuostabi, išskirtinė.

Pakuotė turi tiesiog rėžti akis – Vandenis būtinai įvertins dovaną, suvyniotą į ryškų blizgantį popierių. Tai, kas jame, gali būti visiškai nenaudinga, bet originalu ir turi žadinti vaizduotę. Neįprastas Tutanchamono laikų šviestuvas arba aromatinga Aladino lempa, bilietas į skandalingą spektaklį ar kelionė į egzotišką šalį, valgomos kelnaitės iš sekso prekių parduotuvės, kvapnus ananasas – tai, ko reikia. Svajingos prigimties Vandenis su džiaugsmu imsis stebukladario vaidmens Kalėdų naktį. Todėl fejerverkai, petardos, stebuklinga lazdelė ar žvaigždikio kepurė jam irgi patiks.

Kur ieškoti dovanų. Sendaikčių turguje, antikvariate, turimo agentūroje.

Ko nedovanoti. To, kas serijinės gamybos, praktiška ir standartiška.

ŽUVYS

Ideali dovana – žadinanti jų fantaziją ir vaizduotę.

Pakuotė – ne svarbiausia. Žuvys įvertins dovanos teikimo originalumą. Nežinomo dailininko darbas, naujas filmas arba kompaktinis diskas, fotoaparatas, madingo rašytojo romanas, akvarelių ir teptukų rinkinys, šokių bateliai ar vakarienė žvakių šviesoje – tinka viskas, kas susiję su kūryba, menu ir romantika. Jūsų Žuvys niekuo panašiu nesidomi? Tada joms teks pasitaisyti. O kol kas pradėkite mažaisiais žanrais – sava kūryba. Jūsų numegztos pirštinės ar megztinis šildys Žuvis net per didžiausius sielos šalčius.

Kur ieškoti dovanos. Meno dirbinių salone, galerijoje.

Ko nedovanoti. Visko, kas grubu, kičiška ir neskoninga.

AVINAS

Ideali dovana – ryški, triukšminga ir linksma.

Staigmena, kuri lauks įteikiant dovaną, Aviną tik pralinksmins. O jei dovana bus ryškiai raudoname popieriuje, padarys bombos efektą, net jei viduje jis ras bananą ar plaktuką. Visa, kas gali savaime judėti, kaukti ar cypti, Aviną neapsakomai pradžiugins. Tai gali būti būgno lazdelės, karnavalo kepurė, gyva beždžionėlė, miniatiūrinis gaublys, saulės akiniai ar romantiška vakarienė Paryžiuje. Sukrečiamą efektą padarytų specialiai jam sukurtas eilėraštis ar daina, net teturinti vieną vienintelį kupletą.

Kur ieškoti dovanos. Madingose arba elektronikos naujienų parduotuvėse, sendaikčių turguje.

Ko nedovanoti. Ko nors, kas absoliučiai naudinga, rimta ir nuobodu.

JAUTIS

Ideali dovana – solidi, praktiška, galinti papuošti jį patį arba jo namus.

Pakuotė – ne svarbiausia. Svarbu, kas joje. Tai gali būti subtili vaza, didelis minkštas žaislas, kiniškas šviestuvas, Venecijos karnavalo kaukė, ikebana, aromatinga žvakė, originalūs nuotraukų rėmeliai, naujos traškančios pinigų kupiūros. Norite padovanoti smulkmeną – kompaktinį diską? Tada jau malonėkite ir muzikinį centrą priedo. Dovanosite raktų pakabutį? Nepamirškite automobilio. Tokia dovana ne jūsų kišenei? Jautis apsidžiaugs ir mėgstamų saldainių dėžute, tik toji dėžutė turi būti solidi.

Kur ieškoti dovanos. Konditerijos parduotuvėse, dovanų salonuose.

Ko nedovanoti. Negražių buitinių smulkmenų, pigių papuošalų ir odos pakaitalo dirbinių.

DVYNIAI

Ideali dovana – intelektuali, stilinga, romantiška. Puikiai tiks gausybė ryškių smulkmenų.

Kiekvieną dovanėlę įdėkite į mažą dėžutę, o jas visas sudėkite į vieną gražų maišelį. Kaip jau supratote, viena didelė dovana netiks – riekia smulkmenų. Tai gali būti segė, amuletas, žiebtuvėlis, laikrodis, kambarinės šlepetės, peniuaras, mobiliojo telefono dėklas ar bilietas į teatrą. Labai tinka dovanos, susijusios su Dvynių pomėgiais, tad pasistenkite sužinoti, kas juos traukia. Kadangi Dvyniai – dvejopos asmenybės, originali būtų tai pabrėžianti dovana. Kiekvienai dovanėlei parinkite porą. Dovanosite knygą? Nepamirškite jai stilingo skirtuko. Telefono dėklą? Tada kartu ir telefoną.

Kur ieškoti dovanos. Knygynuose, apatinių drabužių parduotuvėse, suvenyrų salonuose.

Ko nedovanoti. Nenaudingų nuobodžių buities daiktų.

VĖŽYS

Ideali dovana – reta, senovinė, galinti papuošti jo namus.

Pakuotė nesvarbu, didžiausia vertybė – pati dovana. Vėžio susižavėjimą sukels toks daiktas, kurio niekas daugiau neturi. Tarkime, egzotiška kriauklė, senovinė rytietiška statulėlė, kinžalas, suvenyras iš tolimos šalies, šeimos relikvija ar meilės romanas iš bukinisto. Kadangi Vėžys – gurmanas, jį itin nudžiugins mėgstamas patiekalas ar gardėsis.

Kur ieškoti dovanos. Senelės skrynioje, dvaro palėpėje, egzotiškų patiekalų restorane.

Ko nedovanoti. Serijinių ir standartinių niekniekių.

LIŪTAS

Ideali dovana – prabangi, subtili, elegantiška, prestižiška.

Pakuotė turi būti ryški – kuo daugiau auksinės spalvos, raudonų akcentų, tuo geriau. Svarbiausia – numatyti dovanos teikimo scenarijų. Liūtui svarbu, kaip jis gaus staigmeną. Dovanoti galima bet kokį daiktą, kuris pabrėžia Liūto individualybę. Kas tai, ne taip ir svarbu. Labai tinka auksas, briliantai, taurieji akmenys, krištolo statulėlės, malachitinės dėžutės, kolekcinio konjako ar vyno butelis, sidabriniai šaukšteliai, sabalų manto, prancūziški kvepalai. Iš principo tai gali būti ir praktiška taburetė, bet būtinai sosto formos – leiskite Liūtui pajusti valdžią ir reikšmingumą.

Kur ieškoti dovanos. Juvelyrinėse, kvepalų parduotuvėse, dovanų salonuose.

Ko nedovanoti. Neskoningų nieko nereiškiančių pigių dovanų.

MERGELĖ

Ideali dovana – du viename, t.y. kad būtų ir graži, ir naudinga.

Su pakuote teks padirbėti – dovaną bus būtina kruopščiai ir originaliai suvynioti, nes Mergelė priekabiai apžiūrės ją iš visų pusių. Venkite stereotipinių dovanų. Tai gali būti ir smulkmenos, bet būtinai originalios ir stilingos. Mergelės estetės, taigi savo namuose nepakęs negražių daiktų. Jos priima viską, kas gali praversti tobulinant savo įgūdžius ar susiję su pomėgiais. Jei Mergelė mokosi užsienio kalbos, tiks… ne, ne žodynas – kelionė į užsienį. Egzotiškos figūrėlės, rinktiniai gardėsiai pasaldins Mergelei gyvenimą. Užsienietiškas suvenyras, mažas paveikslas (jokiu būdu ne reprodukcija), mini akvariumas su žuvyte papuoš jaukų jos būstą. Tik neklauskite, kas nutiks su žuvele, kai ji išaugs akvariumą – veikiausiai praktiškoji Mergelė ją iškeps.

Kur ieškoti dovanos. Manų apyvokos prekių parduotuvėse, gardumynų lentynose.

Ko nedovanoti. Nevykusių padirbinių, nekokybiškų be vidinio turinio daiktų.

SVARSTYKLĖS

Ideali dovana – romantiška, sentimentali, harmoningai deranti prie namų aplinkos.

Pakuotei skirkite daugiausia dėmesio, kadangi Svarstyklės – nepralenkiamos estetės. Per Kalėdas jas nudžiugins gyvų gėlių puokštė ar mėgstamų saldainių dėžutė, subtili apyrankė, pliušinis kiškutis, kokybiška kosmetika, dailūs apatiniai drabužiai. Nepaliks jų abejingų ir dovana, kuria galima pasidalyti su artimaisiais arba papuošti namus. Norite sujaudinti Svarstykles? Padovanokite jų mėgstamos spalvos daiktą, ir jos bus pamalonintos jūsų dėmesio.

Kur ieškoti dovanos. Vaikiškų prekių, konditerijos parduotuvėse, salonuose „Viskas interjerui“.

Ko nedovanoti. Praktiškų, nuobodžių, ordinarių daiktų.

SKORPIONAS

Ideali dovana – prasminga, paslaptinga, reikšminga – tarsi daiktas savyje.

Kad išlaikytumėte intrigą, dovaną gerai supakuokite į kelis sluoksnius popieriaus. Neįprastas amuletas, laikrodukas, brangus papuošalas, afrikietiška statulėlė, egiptietiškas ar sidabrinis vintažinis indas – kad ir ką išsirinktumėte, teks sugalvoti paslaptingą jaudinamą legendą apie dovanos kilmę. Geriausias dovanos teikimo būdas – paslėpti ją ir duoti ieškojimo instrukcijas.

Kur ieškoti dovanos. Sendaikčių turguje, antikvariniuose salonuose.

Ko nedovanoti. Šaukštų, keptuvių, greitpuodžių – kitaip sakant, primityvių banalybių.

ŠAULYS

Ideali dovana – linksma, šiuolaikiška, egzotiška.

Pakuotė reikšmės neturi, juk svarbiausia – dovana. Šaulys iš prigimties keliautojas, todėl dovanokite jam daiktus, be kurių kelionėje neišsiversti. Geltonas lagaminas, pasaulio atlasas, knyga apie keliones – tinka. Jei jūsų Šaulys namisėda, nustebinkite jį kuo nors egzotišku, kas galėtų papuošti namus ar jį patį – bižuterijos, dėžučių su dailiomis kriauklelėmis, neįprastos formos šviestuvą ar rytietišką šalį. Šaulį nudžiugins ir bilietas skrydžiui į šiltuosius kraštus, net jei jis tebus į vieną pusę. Pridėkite savo ranka pieštą žemėlapį, kuriame nurodytos piratų užkasto lobio vietos – jis tai įvertins.

Kur ieškoti dovanų. Turizmo agentūrose, sporto prekių parduotuvėse, liaudies memininkų dirbinių salonuose.

Ko nedovanoti. Virtuvės rykų, praktiškų paprastų daiktų.

OŽIARAGIS

Ideali dovana – naudinga buityje, tačiau subtili.

Su pakavimo popieriumi galite nesiterlioti – visos fantazijos pareikalaus dovanos paieškos. Praktiška dovana – tai, ko reikia, bet ji turi būti su potekste. Rinkitės gerus namų apyvokos daiktus – jei tai baldas, būtinai raudonmedžio, jei statulėlė – dramblio kaulo, jei kreditinių kortelių dėžutė – iš onikso, jei rankinė – krokodilo odos. Sumanėte Ožiaragiui įteikti jo portretą? Tada fone turi būti mažų mažiausiai Tadž Mahalas arba Versalis.

Kur ieškoti dovanos. Dailininkų galerijose, meno salonuose, senovinių dirbinių parduotuvėse, brangios suvenyrų parduotuvėlėse.

Ko nedovanoti. Nekokybiškų ir visiškai nenaudingų daiktų.

Susipažinimo žodžiai

Etiketas — Mon, 08 Nov 2010 05:34:39 +0000

Sueidami į formalią pažintį, pirmiausia prisistatome. Arba gali kas nors mus pristatyti, supažindinti.

1. Prisistatydami pasisakome pavardę, profesiją.

Jaunesnis, mažiau žinomas žmogus paprastai prisistato pirma, vyresnis, garbingesnis – paskui. Vyriškis pirmas pasisako pavardę, moteris – tik išgirdusi jo pavardę, pasako savąją. Susipažįstant su brandesnio amžiaus vyriškiais, jaunutėms merginoms derėtų pirmosioms prisistatyti.

Studentai ar šiaip jaunuoliai, bičiuliškai susipažindami, gali pavardės nepasisakyti. Užtenka tik vardo. Sakant vardą, galima išreikšti ir pageidavimą būti vadinamam trumpąja ar malonine jo forma: Aš Rimtautas, bet prašom vadinti Rimu – taip mane vadina draugai… Tačiau susipažįstant su vyresniu, gerbtinu žmogumi, pasisakyti tik vardą – būtų labai nemandagu!

Prisistatyti visada būtina, kreipiantis kokiu reikalu į vyresnį ar gerbtiną asmenį.

Dažniausiai vis dėlto susipažįstame per tarpininkus. Paprastai jaunesnis pristatomas vyresniam, vyriškis – moteriai, vienas asmuo keliems asmenims. Vėliau atėjęs svečias pristatomas jau esantiems svečiams.

2. Supažindinant pasakomos pristatomųjų asmenų pavardės ir trumpai užsimenama, kas jie tokie. Prašom susipažinti – mano studijų draugas Gintaras Vaitkus, architektas. O čia Ona Augaitytė, dailininkė.

Kai pristatomas brolis, pavardės sakyti nereikia, užtenka tik vardo, o supažindinant su ištekėjusia seserimi, pavardę pasakyti būtina.

Jeigu supažindinantis asmuo nepasako pristatomųjų pavardžių, – paduodant ranką, reikia jiems patiems pasisakyti. Pavardės turi būti sakomos aiškiai. Burbtelėti panosėje vos girdimu balsu – tai negerbti asmens, su kuriuo sueinama į pažintį.

Nenugirdus pavardės, reikėtų nesivaržant paprašyti ją pakartoti: Atsiprašau, nelabai nugirdau jūsų pavardę.

Jei pasitaiko, kad supažindinami jau pažįstami žmonės, paprasčiausiai galima apie tai užsiminti. Tokią užuominą geriau būtų pasakyti jaunesniam: Man rodos, aš jau esu Jums pažįstamas. Arba: Mes jau kažkada esame susipažinę. Jeigu asmuo tą susipažinimą bus primiršęs, turėtų mandagiai atsiprašyti: Atleiskit, išdilo iš atminties ar kaip kitaip. Tačiau garbingam, plačiai žinomam rašytojui, aktoriui, pasižymėjusiam mokslininkui… priminti jau įvykusį susipažinimą būtų didelis netaktas, ypač jeigu pats esi mažai žinomas visuomenėje asmuo.

Pristatant vieną žmogų keliems, garsiai ir aiškiai pasakoma jo pavardė. Pristatomasis asmuo truputį linkteli. Norint pristatyti vėliau atėjusį svečią jau esamiems svečiams, nedera pertraukti bendro svečių pokalbio. Reikėtų palaukti, kol jie, pastebėję atvykusįjį, patys pritils.

Rašytojų, aktorių, solistų pristatinėti nereikia, jeigu jaučiama, kad svečiai juos pažįsta bent iš matymo, iš viešų pasirodymų scenoje ar per televiziją, o kiti gal ir asmeniškai. Mažiau žinomus aktorius, solistus, visuomenės veikėjus tinka pristatyti užuominomis: Solistas Narbutas, be abejo, svečiams pažįstamas, žinomas. Po tokios užuominos vienu kitu sakiniu galima šiek tiek plačiau apie tokį svečią ir jo veiklą pasakyti.

Mokytoją mokiniams pristato mokyklos direktorius, naują darbuotoją įstaigoje, įmonėje – skyriaus, cecho ar kitokio padalinio viršininkas. Paskaitininką, oficialų svečią auditorijai pristato susirinkimo pirmininkas ar kokio minėjimo, suvažiavimo organizatorius. Koncerto programos atlikėjus pristato programos pranešėjas.

Ir ginčytis reikia mandagiai

Etiketas — Sun, 07 Nov 2010 04:26:17 +0000

Kasdien bendraujame su žmonėmis, kasdien su jais kalbamės. Vienaip su šeimos nariais, kitaip su mokslo draugais, dar kitaip įvairiuose pobūviuose, ekskursijose, kultūriniuose žmonių susibūrimuose.

Jau išaugę iš to paauglystės amžiaus, kai baimė, kad kas nors iš klasės draugų, gink Dieve, nepavadintų mamytės sūneliu, dukrele… Ta baimė gal buvo padiktavusi šiurkščius santykius su tėvais… Dabar jau galiu į jus kreiptis kaip į subrendusį geros valios žmogų, pasiryžusį laikytis mandagumo ne tik viešose vietose, bet ir namų aplinkoje, draugų susibūrimuose.

Svarbiausias būtų patarimas – niekada nesistenkite prasikišti iš kitų, nesistenkite kitų nustelbti savo gabumais, iškalba, taikliomis replikomis. O jei dar nesidrovėsite viešai tarti užgaulų ar paniekos žodį, nemanykite būsią laikomi pranašesni už kitus. Kuo labiau jūsų aštraus liežuvio strėlės smigs į kitų širdis, tuo didesnio susilauksite atšiaurumo, net ir paniekos!

Jaunesnio amžiaus žmonėms ypač santūriai reikėtų laikytis vaišėse ar kokiuose kitokiuose susibūrimuose, kur dalyvauja pagyvenusio amžiaus garbingų žmonių.

Didesniuose susibūrimuose, kai vyresniųjų nedaug, jaunimas jaučiasi laisvai, – bematant įsisiautėja jaunystė ir išryškėja nuomonių bei pažiūrų skirtumai. Na ir prasideda ginčai! Iš pradžių ramiai dėstomi logiškai pagrįsti argumentai. Tolyn vis labyn stengiamasi vienam per kitą ryškinti bei stiprinti savo požiūrį, žūtbūt laimėti! Ir ką gi – karštuoliai kelia balsą, stengiasi kitus perrėkti… Kad jų tariamoji ar tikroji tiesa laimėtų, griebiasi paskutinio, deja, nekultūringo ginklo: nukreipia visus savo samprotavimus jau ne į ginčų objektą, bet į pašnekovą. Kliūva jo išsilavinimo stoka, nelogiškas protavimas, net ir charakterio ypatybės…

Taigi – susirinko draugai, o išeidami namo jau net rankos vieni kitiems nebepaduoda. Atseit – priešai…

Deja, ne tik jauni, bet ir pagyvenę, netgi garbaus amžiaus sulaukę žmonės, ginčui kilus, ne visada geba mandagiai, kultūringai, ramiai dėstyti savo mintis, pažiūras, nereikšdami pašnekovui nepalankių jausmų.

Jeigu vis dėlto pašnekovas užsispyręs laikosi savo nuomonės, geriausiai ramiu balsu, mandagiai jam pareikšti, kad nuomonių skirtumas – ne kliūtis taikiai bendrauti.

Kartais, itin įsisiautėjus audringiems ginčams, tik ramaus charakterio, brandžios sielos asmenybė savo autoritetu gali sutramdyti karštuolių įtampą.

Mandagus kreipimasis į nepažįstamus, pasiteiravimas

Etiketas — Sat, 06 Nov 2010 04:23:48 +0000

1. Ne visi esame pratę mandagiai užkalbinti nepažįstamą žmogų, kreipdamiesi į jį kokiu reikalu, ko nors pasiteiraudami.

Sostinės gatvėse sutiktų praeivių vaikai neretai teiraujasi, kuri dabar valanda. Kaip malonu, kai koks pirmaklasis ar antraklasis pypliukas pasirodo kartais esąs mandagesnis už aukštesniųjų klasių mokinius: Atsiprašau! Gal galėtumėt pasakyti, kuri dabar valanda? Girdi malonų vaikišką balselį ir nejučiomis nusišypsai.

Ne tik žodis atsiprašau, bet ir kiti tokio kreipimosi žodžiai verti pagyrimo: Gal galėtumėt pasakyti…

Klausiamoji bei abejojamoji dalelytė gal kartu su tariamosios nuosakos veiksmažodžiu galėtumėt labai mandagiai, labai švelniai išreiškia kreipimąsi į nepažįstamą vyresnį ar šiaip gerbtiną žmogų. Panašiai ir gatvėje mažai pažįstantis miestą žmogus mandagiai kreipiasi į praeivį: Atsiprašau! Ar negalėtumėt paaiškinti, kaip čia tiesiausiu keliu pasiekti geležinkelio stotį?

2. Taigi, kai reikia kreiptis į nepažįstamą žmogų, ko pasiteirauti, nepašykštėkime mandagumo žodžio atsiprašau. Tačiau, jeigu šis žodis tariamas šiurkščiu balsu, jei stačiokiškai formuluojamas pats klausimas, – nė kalbos negali būti apie klausėjo mandagumą.

Visai kitokio mandagumo reikia laikytis kreipiantis į specialius informacijos skyrius. Pavyzdžiui, geležinkelio ar kitokiose susisiekimo stotyse, didelėse įstaigose, įmonėse, ypač susidarius nemažai norinčių pasiteirauti žmonių, – aplinkybės verčia kuo trumpiau, be atsiprašymo, be jokių įžangų formuluoti klausimą ir, gavus atsakymą, nepridėti be būtino reikalo papildomų bei patikslinamų klausimėlių.

Mandagumo žodžiai

Etiketas — Fri, 05 Nov 2010 05:00:12 +0000

1. Iš veiksmažodžio prašyti yra kilęs mandagumo žodis prašom, išlaikęs daugiskaitinę esamojo laiko formą, bet gerokai nutolęs savo vartosena. Vieni kalbininkai mandagumo žodį prašom yra laikę prieveiksmiu, kiti – jaustuku.

Mandagumo žodį prašom nuo seno vartoja kaimo žmonės, pagarbiai kreipdamiesi į svečią visos šeimos, visų kartu esančių vardu. Ilgainiui ši veiksmažodžio prašyti forma sustabarėjo: neteko skaičiaus reikšmės, ėmė ryškėti ir kiek kitoks leksinis atspalvis. Dabar mandagumo žodį prašom vartojame priimdami svečią tiek drauge su kitais šeimos nariais, tiek patys vieni. Pasibeldęs į duris, iš kaimo žmonių lūpų išgirsti prašom, nors visuose namuose tebūtų tik vienas žmogus. Jeigu jaučiama, kad beldžiasi geras bičiulis, tas prašom dar pakartojamas: prašom, prašom! Duodama svečiui ko užkąsti, vaišindama susirinkusius kelis svečius, šeimininkė mandagiai taria prašom ir visos šeimos, ir tik savo vienos vardu. Žodžiu prašom perduodama žmogui ir pagarba, ir nuoširdumas, ir draugiškumas. O žodis prašau turi tam tikro šaltumo, oficialumo atspalvį.

Vis dėlto šalia mandagumo žodžio prašom atsirado sinonimiškai vartojama vienaskaitinė forma prašau. Mat karštieji kalbos logikos ieškotojai visą dėmesį kreipė į žodžio prašom formą – tai veiksmažodžio prašyti tiesioginės nuosakos esamojo laiko daugiskaitos pirmasis asmuo. Jų nuomone, sakyti prašom tinka tik tada, kai svečią priima keli asmenys, o kai vienas asmuo, reikią vartoti vienaskaitinę formą prašau.

Kad mandagumo žodis prašom yra kilęs iš veiksmažodžio prašyti esamojo laiko daugiskaitos pirmojo asmens, joks kalbininkas neneigia. Aišku kaip ant delno! Tačiau šio žodžio funkcija nuo jo ištakų yra gerokai pakitusi. To nepaisydami, griežtieji kalbos logikos ieškotojai bendrinės kalbos norma laiko vienaskaitinį mandagumo žodį prašau. Juozas Balčikonis, nepaprastai branginęs liaudies šnekamąją kalbą, pirmasis šokosi pastoti kelio tai tariamai logiškesnei mandagumo formai prašau. Kiekviena pasitaikiusia proga studentams, bendradarbiams, bičiuliams profesorius aiškindavo, kad geriau vartoti mandagumo formą prašom, o ne vienaskaitinę formą prašau.

Kad ir labai nenoromis, kalbininkams vis dėlto reikėjo įteisinti ir vienaskaitinę mandagumo formą prašau vien dėl to, kad ji paplitusi. Pasidžiaugti galima bent tuo, kad mūsų dienomis mandagumo forma prašom šnekamojoje kalboje vis dėlto dažnesnė kaip vienaskaitinė forma prašau.

2. Vienaskaitinė forma prašau dažnokai vartojama kanceliarinėje kalboje. Įstaigų viršininkų, vadovų raštuose greta griežtų įsakymų: įpareigoju, reikalauju… visiškai tinka nurodymai, išreikšti vienaskaitine forma prašau: Prašau pranešti… Prašau atsiskaityti… Prašau sutvarkyti… Tokiam vienaskaitinės formos vartojimui nieko negalima prikišti: ji čia geriau tinka kaip švelnesnė, mandagesnė forma prašom.

Vienaskaitinė forma prašau dera ir reikalavimui reikšti. Žinoma, čia daug lemia sakančiojo kalbos tonas. Griežtu, įsakmiu tonu tartas reikalaujamasis žodis prašau kartais tarytum rodo tam tikrą įsižeidusio asmens kultūrą. Užuot sakęs stačiokiškai: Išeik! Netrukdyk! Išnyk iš akių! kultūringas pareigūnas, pavyzdžiui, įžūliam, pernelyg įkyrėjusiam, nepagrįstai priekabių ieškančiam ar neblaiviam klientui išreiškia piktą reikalavimą: Prašau išeiti! Prašau netrukdyti! Prašau išnykti iš akių!

Jeigu vienaskaitinę formą prašau vartotume tik ten, kur ji iš tikrųjų tinka, – nereikėtų dėl šio žodžio burnos aušinti. Bet kone kasdien išgirstame ir peiktinų dalykų.

Šnekamojoje inteligentų kalboje vienaskaitinė forma prašau (retkarčiais ir prašom) kartais virsta tiesiog parazitiniu žodžiu, kartojamu nebesuvokiant reikšmės: Pavėlavau į traukinį, ir, prašau, – bastykis dabar po miestą. Rytą išsimaudžiau, ir, prašau, – visą dieną aš žvalus. Rodos, ką tik atėjau, o jau, prašom, – temsta. Užtenka tik šį beprasmišką balastą prašau (prašom) pakeisti dalelytėmis štai, va, matai, žiūrėk ar dar kaip kitaip, – ir pasakymai iš karto pagyvėja: Rytą išsimaudžiau, ir štai (matai) – visą dieną žvalus. Parazitinis prašau vienur kitur įlenda ir į rašomąją kalbą; pasitaiko kartais vaikams ar moksleiviams skirtoje spaudoje: Buvo jis antai Kaziukas, o dabar, prašau, Kazys.

Parazitinį prašau iš bėdos dar galėtume pakęsti – ne tokia čia baisi klaida ir ne taip dažnai girdima. Kalbininkams širdį ėda didesni dalykai – tai įterptinis prašau su liepiamosios nuosakos veiksmažodžiais: Pakvieskit, prašau, prie telefono. Pasakykit, prašau, ar rytoj dirbat? Perduokit, prašau, bilietą. Apie tokį įterptinį prašau kalbininkai daug yra rašę, aiškinę, kalbėję. Deja, reikia labai apgailestauti, kad jų patarimai neretai atšoka kaip žirniai nuo sienos (pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina); gal nėra dienos, kurią negirdėtume: pakvieskit, prašau; pasakykit, prašau; perduokit, prašau… Kaip kokia epidemija tokie pasakymai pliste plinta, nors ir labai stengiamasi užkirsti jiems kelią. Tai atbuliniai prašau, kurių būtinai turime vengti, nuo kurių turime atprasti!

Kodėl taip vartojamus prašau pavadinome atbuliniais? Ogi todėl, kad jie ardo įprastą žodžių tvarką – iš sakinio priekio nulenda į kitų žodžių užnugarį, temdydami lietuviško mandagumo raišką. Tai nepageidaujami vertiniai iš rusų kalbos.

3. Kreipdamiesi į kitus, lietuviai nuo seno yra įpratę pirmiausia tarti mandagumo žodį, o tik paskui pageidaujamą veiksmą išreiškiantį veiksmažodį. Ir sakyti ne liepiamąją nuosaką (taip būtų nemandagu, skambėtų lyg įsakymas), o bendratį: Prašom pakviesti, prašom pasakyti, prašom perduoti.

Atbulinis prašau labiausiai netinka su veiksmažodžiu imti, paimti. Siūlant ką svečiui, duodant ką į rankas, labai nemandagu sakyti: Paimkit, prašau! Dar nemandagiau sakyti tiesiog: Paimkit (be mandagumo žodžio!). Siūlant ką ar duodant, užtenka vieno mandagumo žodžio: Prašom! Jei ką nors duodam, savaime aišku, norim, kad imtų.

Panašiai netinka atbulinis prašau ir su veiksmažodžiu įeikite. Kai beldžia kas į duris, labai nemandagu kviesti: Įeikit(e), prašau! Dar nemandagiau stačiokiškai sakyti: Įeikit! (be mandagumo žodžio!). Veiksmažodžio įeiti čia visai nereikia. Kas beldžia į duris, žinoma, nori įeiti, o kas kviečia, be abejo, kviečia į vidų. Todėl užtenka vieno mandagumo žodžio prašom!

4. Yra dar kita tradicinė lietuviška mandagumo forma – tariamosios nuosakos pirmasis asmuo – prašyčiau, prašytume. Gaila, kad inteligentų šnekamojoje kalboje ši mandagumo forma palyginti retai girdima.

Vartodami formą prašyčiau (prašytume), lietuviai labai subtiliai išreiškia švelniausią kreipimąsi į asmenį ko nors tikėdamiesi. Nedrįsdamas pasakyti, kad pageidaujamas veiksmas ar daiktas labai reikalingas, naudingas ar teikiantis malonumo, prašantysis iš kuklumo ir pagarbos asmeniui, į kurį kreipiasi, stengiasi kuo švelniau tą savo pageidavimą išreikšti.

Tariamosios nuosakos forma prašyčiau (prašytume) dažniausiai vartojama, kai prašoma kokios paslaugos: Prašyčiau padėti man tą akmenį išritinti. Prašytume, kaimynėli, į talką – rytoj kraustomės į kitą butą! Prašytume visada laiptinės duris uždaryti! Kreipiantis raštu į įstaigos vadovą, ko nors prašant, taip pat geriau tiktų tariamosios nuosakos mandagumo forma: Prašyčiau leisti mane nemokamų atostogų… Prašyčiau skirti man sanatorinį kelialapį…

Gyvenimo tempas verčia mus skubėti. Dėl to skubėjimo labiausiai nukenčia mandagumo žodžiai prašom, prašyčiau, ypač šeimose. Įpratome artimiesiems sakyti, liaudiškai tariant, be ceremonijų: nupirk! nunešk! atiduok! Taip mat trumpiau. O juk mandagiau būtų pridėti jaustuką prašom – nepašykštėkim šio žodžio: Prašom nupirkti! prašom nunešti! prašom atiduoti! Arba dar švelniau: Gal, Jonuk, nupirktum! Ar nenuneštum?!

Kartais nesusigaudome ir kaip atsakyti, kai kas nors mūsų atsiprašo. Stuktelėjo kas autobuse, užkliudė prasilenkdamas gatvėje, tarė atsiprašau, o mes automatiškai negalvodami atšauname: prašau! Išeina nei šis, nei tas. Tarsi prašytume, kad stukteltų dar kartą… Mandagumas reikalauja užkliudžiusiam ir atsiprašiusiam žmogui tyliai nusilenkti, išreikšti atleidimą. Palenkiant galvą, tinka liaudiškai pusbalsiu atsakyti: Nieko! (Nieko tokio!)

Kas kita, kai žodis atsiprašau tariamas pageidaujant, kad pasitrauktume iš kelio, leistume praeiti. Tuo atveju į žodį atsiprašau atsakome įprastu prašom ir pasitraukiame į šoną.

Galime pasidžiaugti, jusdami atgyjančią mandagumo žodžių prašom, prašyčiau vartoseną. Vis dažniau pagal lietuvišką kalbos dvasią jie girdimi įstaigose, per radiją ir televiziją.

Dėkojimo žodžiai

Etiketas — Thu, 04 Nov 2010 05:00:10 +0000

1. Atpratome už paslaugas sakyti ačiū, ypač ten, kur tos paslaugos teikiamos ne vienam klientui, bet visam būriui žmonių, o per dieną net keliems šimtams. Pasičiumpame išvalytus ar išskalbtus drabužius, skalbinius, sutaisytus batus, nusipirktą daiktą – ir pro duris! Nei ačiū, nei išgrauš – kaip sakydavo mūsų seneliai. Argi taip sunku tarti tokį trumpą žodelį ačiū arba dėkui?! Ypač ankstesnį rytą, kai mažiau klientų.

Atiduoda mums ateljė pasiūtą kostiumą. Atsiimdami tariame ačiū ir čia pat apžiūrime, pasimatuojame. Jei randame ką taisytina, mandagiai pasakome. O jeigu siuvėjo darbas tikrai puikus, vertas pagyrimo, jei kostiumas kaip nulietas, – kodėl mums neišreikšti pasitenkinimo, pasigėrėjimo, kodėl nepadėkoti dar kartą?! Tik jau gražesniais, nuoširdesniais žodžiais: labai ačiū! labai labai dėkui! nuoširdžiausiai dėkoju!

Daugiau padėkos žodžių reikia ir mūsų kasdieniame buitiniame gyvenime. Užtvindytas štai po lietaus takelis, telkšo balutė. Kažkieno gera ranka patiesė lentą. Jau keli koją žengti ta lenta, o iš kito galo vyriškis bepradedąs žingsniuoti. Jis mandagiai atšoka atgal ir praleidžia tave – moterį. Nejaugi pranyrinsi pro jį nepadėkojusi?! Atidaro mums vyriškis duris, leidžia pirma įeiti ar išeiti ir dar palaiko, kad neužkliūtume (ypač su nešuliais), – ar visada padėkojame?! Užleidžia mums vietą autobuse, troleibuse, ypač tolimesnėje kelionėje, – ar neužmirštame mandagiai tarti ačiū?!

Už moteriai siūlomą sėdimą vietą turėtų padėkoti ne tik pati moteris, bet ir ją lydintis vyriškis.

Net ir tada, kai siūloma vieta nežadama pasinaudoti, vis tiek reikia tarti padėkos žodį: ,,Ačiū! Aš tik vieną stotelę tevažiuosiu“. Panašiai dėkingumą reiškiame ir kai siūlo mums kas užkąsti. Dėkojame siūlymą priimdami (,,Ačiū!“ Ir sėdamės prie stalo) ir jo atsisakydami: ,,Ačiū! Ką tik su draugais pietavęs“.

2. Padėkai reikšti turime du žodžius: ačiū ir dėkui.

Abu žodžiai vartojami ir šnekamojoje, ir bendrinėje kalboje; juos laikome absoliučiais sinonimais. Žodis ačiū yra skambesnis, bet dėkui yra parankesnis tuo, kad turi daugiau vedinių: padėka, dėkoti, dėkingas.

Padėkos žodžius paprastai vartojame gerai, taisyklingai. Tiktai kai norime išreikšti didelę padėką, griebiamės nebūdingų lietuvių kalbai konstrukcijų: didelis ačiū, didelis dėkui. Tai nepriimtini vertiniai iš rusų kalbos bolšoe spasibo. Lietuviškai reikia sakyti labai ačiū, labai dėkui. Kai jaučiamės nepaprastai dėkingi, tą savo dėkingumą galime išreikšti kartodami prieveiksmį: labai labai ačiū; labai labai dėkui. Tik be reikalo kartais įterpiam jungtuką ir: labai ir labai ačiū (dėkui). Tas jungtukas čia lietuvių kalbai netinka, laikytinas klaida.

Padėką galime reikšti ne tik jaustukais ačiū, dėkui, bet ir veiksmažodžiu dėkoti, veiksmažodiniu junginiu esu dėkingas. Veiksmažodžiu ar veiksmažodiniu junginiu reiškiama padėka mandagesnė, pagarbesnė negu jaustukais ačiū, dėkui. Prie veiksmažodžio dažniausiai dar pridedamas prieveiksmis: nuoširdžiai (nuoširdžiausiai) dėkoju. Pasakymas nuolankiai dėkoju dabar nemadingas, pasenęs, primenantis baudžiavos laikus.

Prie būdvardžio dėkingas tinka prieveiksmis labai ar nepaprastai. Pasakymais esu labai dėkingas, nepaprastai dėkingas – gražiai, mandagiai, pagarbiai išreiškiama didelė padėka. Vienas būdvardis dėkingas (be veiksmažodžio būti formos) lietuviškai reikšti padėkai netinka, nors pasitaiko išgirsti taip dėkojant. Pavyzdžiui, grąžindamas paskolintą knygą studentas sako: Dėkingas! Už nupirktus produktus kaimynė taria: Dėkinga! Abiem atvejais geriau įprastinis dėkui.

Didelei padėkai reikšti tinka ilgesni pasakymai: Visų gyvenimą būsiu dėkingas. Taip esu dėkingas, kad nesurandu žodžių. Nežinau nė kaip beatsidėkoti…

Prašant kokios paslaugos, reiškiama išankstinė padėka: 1š anksto dėkoju. Tik ne iš kalno! Taip lietuviškai sakyti netinka! Netikęs ir kanceliariškas pasakymas: Iš anksto reiškiu padėką!

Mandagumo papročiai reikalauja tarti padėkos žodį ir tais atvejais, kai draugas ar šiaip artimas žmogus, kartais ir vyresnis, visų gerbiamas asmuo pasiteirauja, kaip gyvename, ar sveiki, kaip sekasi darbai. Atsakymą visuomet turime pradėti padėkos žodžiu: Ačiū (dėkui), gerai! Ačiū, šiaip taip krutu (liaudiškas pasakymas)!

O kaip mandagiausia atsakyti, kai kas nors mums taria padėkos žodį?

3. Nuo senų laikų esame pratę dėkojančiam atsakyti mandagumo žodžiu prašom. Mums taria ačiū (dėkui), mes atsakom – prašom! Tačiau kuklesni žmonės mandagumo žodį prašom varžosi sakyti, ypač kai už kokį menkniekį jiems kas nors dėkoja. Iš tiesų maloniau tarti prašom, kai jaučiamės kokią didesnę paslaugą padarę, kai ta paslauga bus pareikalavusi daugiau pastangų, atėmusi daugiau laiko. Pavyzdžiui, kaimynas išvažiavo atostogų, sutikome jo reikalus tvarkyti, butą pasaugoti, gėles prižiūrėti… Grįžęs kaimynas dėkoja, o mes nesivaržydami atsakome: Prašom!

Yra dar liaudiškas atsakymas dėkojančiam: Nėr už ką! Iš kuklumo jaučiamės menkai patarnavę, nenusipelnę padėkos. Kuklų atsakymą dėkojančiam kartais išreiškiame ir kitais nuoširdumo padiktuotais žodžiais: Ką jau čia! Menkniekis! Buvo už ką dėkoti… Ar verta dėkoti už tokį menkniekį?! Vienas malonumas Jums padėti. Štai svečias, atsisveikindamas su mumis, dėkoja: Tai gražiai pasisvečiavau! Ačiū už vaišes! Mes kukliai atsakome: Tokios čia mūsų vaišės… Arba: Prašom dažniau! Galima sakyti ir liaudiškai: Į sveikatą!

Kai seniau kaimai dar nebuvo išskirstyti vienkiemiais, grįžę iš pirties šeimos nariai ir kartu maudęsi kaimynai dėkodavo šeimininkei: Ačiū už šilumą! Šeimininkė atsakydavo: Į sveikatą! Palaikytinas paprotys! Ir miestiečių šeimos turėtų iš mažens pratinti vaikus, išsimaudžiusius vonioje, padėkoti motinai: Ačiū už šilumą! Motina gali savaip atsakyti: Kad tik būtum sveikas!

Nemažai yra atvejų, kai dėkojančiam nieko nereikia atsakyti. Pavyzdžiui, pranešėjas baigė skaityti paskaitą. Susirinkimo pirmininkas dėkoja visų dalyvių vardu. Tą padėką pranešėjas priima tylėdamas.

Šia proga norėtume priminti, kad paskaitininkai, baigdami kalbėti, nebūtinai turi dėkoti klausytojams už dėmesį. Ačiū už dėmesį virto įkyria formule! Dar keisčiau, kai prelegentas tą formulę sutrumpina, burbteli tik vieną ačiū! Vadinasi, jis pats sau padėkoja! Bent jau ta padėka turėtų būti išreiškiama nors kiek kūrybiškiau: Dėkoju kantriems klausytojams. Baigus paskaitą, užtenka tik nusilenkti klausytojams.

Užuojautos žodžiai

Etiketas — Wed, 03 Nov 2010 05:00:46 +0000

Nesėkmės, bėdos, nelaimės neaplenkia beveik nė vieno iš mūsų. Staiga patyrusiam bėdą artimam žmogui esame pratę pareikšti guodžiančius jausmus, tardami žodį užuojautos!

Bėdos ar nelaimės atveju vis kartojamas tas pats žodis užuojautos virsta tarsi kokia formule, lyg ir netenka savo prasmės. Pavyzdžiui, per laidotuves velionio artimiesiems nelabai malonu girdėti giminaičių, bičiulių, kaimynų tariamą vis tą patį žodį užuojautos!

Argi taip jau būtina šios formulės įsikibus laikytis?! Lyg nesugebėtume kaip kitaip liūdinčiam žmogui išreikšti nuoširdžią užuojautą, jį paguosti?!

Jautrios širdies ištekliai neišsenkantys. Jei mūsų užuojauta nuoširdi, žodžiai patys pasisiūlys. Tegu jie bus ir paprasti, bet vis kitokie, lankstūs, iš širdies einantys!

Labai labai užjaučiu. Kaip man gaila tavęs ir visos jūsų šeimos, ypač vaikų (motinai mirus). Liūdžiu kartu su jumis. O kad galėčiau nors kiek palengvinti jūsų sielvartą!.. Jautiesi labai pavargęs(-usi), gal galėčiau kuo padėti?

Šaltos, nusidėvėjusios frazės, dažnai girdimi trafaretai – gyvenime visko atsitinka; galėjo dar blogiau įvykti; kiti daugiau už tave kenčia; nereikia taip verkti – verksmas nepadės; nuo nelaimes nepabėgsi… – tik erzina kenčiantį žmogų, o ne guodžia.

Jei gauta žinia apie staigią mirtį ar kitą kokią nelaimę tave nepaprastai sukrečia, tarytum užkanda žadą, apsilankęs liūdinčioje šeimoje nesivargink sunkiai ieškodamas tinkamo užuojautos žodžio, – geriau paspausk nukentėjusiems ranką, priglausk juos prie širdies tyliai, be žodžių (tyla – gera byla; geriau jau tyla negu menka byla). Graudus tavo žvilgsnis, nuoširdus pabučiavimas bus geriausiai išreikšta užuojauta.

Žinoma, tokia tyli, jausminga užuojauta ne visur ir ne visada tinka. Juk vienaip guodžiam mums brangius šeimos narius, artimuosius, kitaip bičiulius, draugus, dar kitaip moksladraugius, bendradarbius, kaimynus. O pagarbiems, aukšto rango žmonėms gal tik retais atvejais tinka reikšti užuojautą. Nebent gyvenimo aplinkybės, dažnesnis su jais bendravimas suartintų mus su jais, tačiau reikėtų gerai apgalvoti, kaip ir kokiais žodžiais guodžiančius jausmus jiems išreikšti.

Visais atvejais užuojauta turėtų būti trumpa. Reikšti užuojautą keliais sakiniais, iškilmingu balsu, tarsi kokią prakalbą, – nederėtų! Nebent atsisveikinimo kalboje kapinėse užuojauta velionio artimiesiems galėtų būti ir ilgesnė.