Sueidami į formalią pažintį, pirmiausia prisistatome. Arba gali kas nors mus pristatyti, supažindinti. 1. Prisistatydami pasisakome pavardę, profesiją. Jaunesnis, mažiau žinomas žmogus paprastai prisistato pirma, vyresnis, garbingesnis – paskui. Vyriškis pirmas pasisako pavardę, moteris – tik išgirdusi jo pavardę, pasako savąją. Susipažįstant su brandesnio amžiaus vyriškiais, jaunutėms merginoms derėtų pirmosioms prisistatyti. Studentai ar šiaip jaunuoliai, [...]

Kasdien bendraujame su žmonėmis, kasdien su jais kalbamės. Vienaip su šeimos nariais, kitaip su mokslo draugais, dar kitaip įvairiuose pobūviuose, ekskursijose, kultūriniuose žmonių susibūrimuose. Jau išaugę iš to paauglystės amžiaus, kai baimė, kad kas nors iš klasės draugų, gink Dieve, nepavadintų mamytės sūneliu, dukrele… Ta baimė gal buvo padiktavusi šiurkščius santykius su tėvais… Dabar jau [...]

1. Ne visi esame pratę mandagiai užkalbinti nepažįstamą žmogų, kreipdamiesi į jį kokiu reikalu, ko nors pasiteiraudami. Sostinės gatvėse sutiktų praeivių vaikai neretai teiraujasi, kuri dabar valanda. Kaip malonu, kai koks pirmaklasis ar antraklasis pypliukas pasirodo kartais esąs mandagesnis už aukštesniųjų klasių mokinius: Atsiprašau! Gal galėtumėt pasakyti, kuri dabar valanda? Girdi malonų vaikišką balselį ir [...]

1. Iš veiksmažodžio prašyti yra kilęs mandagumo žodis prašom, išlaikęs daugiskaitinę esamojo laiko formą, bet gerokai nutolęs savo vartosena. Vieni kalbininkai mandagumo žodį prašom yra laikę prieveiksmiu, kiti – jaustuku. Mandagumo žodį prašom nuo seno vartoja kaimo žmonės, pagarbiai kreipdamiesi į svečią visos šeimos, visų kartu esančių vardu. Ilgainiui ši veiksmažodžio prašyti forma sustabarėjo: neteko [...]

1. Atpratome už paslaugas sakyti ačiū, ypač ten, kur tos paslaugos teikiamos ne vienam klientui, bet visam būriui žmonių, o per dieną net keliems šimtams. Pasičiumpame išvalytus ar išskalbtus drabužius, skalbinius, sutaisytus batus, nusipirktą daiktą – ir pro duris! Nei ačiū, nei išgrauš – kaip sakydavo mūsų seneliai. Argi taip sunku tarti tokį trumpą žodelį [...]

Nesėkmės, bėdos, nelaimės neaplenkia beveik nė vieno iš mūsų. Staiga patyrusiam bėdą artimam žmogui esame pratę pareikšti guodžiančius jausmus, tardami žodį užuojautos! Bėdos ar nelaimės atveju vis kartojamas tas pats žodis užuojautos virsta tarsi kokia formule, lyg ir netenka savo prasmės. Pavyzdžiui, per laidotuves velionio artimiesiems nelabai malonu girdėti giminaičių, bičiulių, kaimynų tariamą vis tą [...]

Kasdien bendraujame su daugeliu žmonių ir matome, kokie jie skirtingi. Vieni draugiški, malonūs — nors prie žaizdos dėk. Su jais pasikalbi, rodos — visas pasaulis nušvinta. Visuomet tave supras, nepašykštės gero žodžio. O kiti, žiūrėk, pasipūtę, tarytum siena nuo žmonių atsitvėrę. Iš jų gero žodžio nesitikėk… Būti savo emocijų viešpačiu, visuomet tvardytis, mandagiai, švelniai su [...]

Nesėkmės, vargai, nelaimės neaplenkia nė vieno žmogaus. Užjausti bėdos ištiktą žmogų, tarti jam guodžiantį žodį — mūsų humaniškumo pareiga. Tai ne tiek etiketo, kiek etikos reikalas. Šios pareigos supratimas ir praktinis jos vykdymas priklauso nuo žmogaus išsiauklėjimo, vidinės asmens kultūros. Nelengva prakalbinti kenčiantį, ašarojantį žmogų. Staiga patyrusiam bėdą artimam žmogui esame pratę pareikšti guodžiančius jausmus, [...]

Pakankamai mandagiai gali nuskambėti šauksmininku ištarti kreipiniai pagal žmogaus visuomeninę padėtį, profesiją: vadove, pirmininke, direktoriau, profesoriau. Tačiau daugelyje kalbų tokiais atvejais įprasta pridėti mandagumo, pagarbos priedėlį. Dabar verčiamės įteisintų slaviškų skolinių šauksmininkais pone, ponia, kartais, kai kreipiamasi į jauną merginą, ir panele. Taigi, rodant pagarbą ar bendraujant oficialiau, sakytina: pone ministre, ponia Šveistiene, panele Jurgita. [...]

Pagyrimas ir nuoširdi padėka kelia žmogų, skatina kruopščiau dirbti. Širdis taip atsiliepia, kaip ji kalbinama. Dėkingumas suartina žmones, sušildo jų santykius. Dėkojama už atliktą darbą, suteiktą informaciją, už kvietimą ir pan. Padėkai reikšti yra du žodžiai: ačiū ir dėkui. Abu žodžiai yra gražūs ir geri, vartojami liaudies šnekamojoje ir bendrinėje kalboje. Jie yra sinonimai. Padėkos [...]

Pats geriausias mandagumo žodis yra prašom: Prašom įeiti! Prašom paduoti! Prašom sėstis! Šis mandagumo žodis yra kilęs iš veiksmažodžio prašyti. Ir kviesdami, ir prašydami, pageidaudami turime mokėti vartoti mandagumo žodį prašom (prašyčiau, prašau). Anot G. Čepaitienės „taisyklė tokia: mandagumo žodis vartotinas prieš atliktą veiksmą įvardijantį veiksmažodį. Todėl pageidaudami ką nors gauti, apžiūrėti, sakome: Prašom paduoti. [...]