Mokėjimas naudotis stalo  įrankiais yra mįslė, tačiau ją įminti nėra labai sudėtinga. Peilių, šakučių, šaukštų kalbą – nebyli, bet lengvai perprantama. Prie šventiškai padengtų stalų, žėrinčių daugybe stiklo taurių, lėkščių ir stalo įrankių, galite pademonstruoti savo geras manieras. Tačiau prieš pradėdami naudotis peiliu ir šakute visų pirma atkreipkite dėmesį į servetėlę.

Kaip naudotis servetėle?

Kiekviename restorane rasime servetėlę. Ji dažniausiai pastatoma ar sulankstyta padedama ant lėkštės ar šalia jos. Yra labai daug servetėlės padėjimo ir jos naudojimo galimybių, – griežtų taisyklių čia nėra. Svarbiausia servetėlės funkcija – praktinis panaudojimas. XVII amžiuje stalo peiliai buvo retenybė. Buvo valgoma rankomis, o riebaluoti pirštai šluostomi į staltiesę. Tuo metu nebuvo ir popierinių servetėlių. Neretai į staltiesę dar būdavo ir nusišnirpčiama. Servetėlę tokiu atveju naudoti daug patogiau. Ne tik dėl to, kad staltiesė išlieka švaresnė, bet ir dėl to, kad neišsitepa drabužiai. Tokią funkciją servetėlę atlieka ir šiomis dienomis, tik dabar ji neužkišama už apykaklės po smakru, o patiesiama ant kelių, šeimininkui paskelbus pietų pradžią.

Nusausinus lūpas prieš ruošiantis gerti iš taurės išvengiama ant taurės krašto riebalų dėmių, kurios netik prastai atrodo, bet ir sugadina gėrimo skonį.

Moterys dažytas lūpas nusausinti turi atsargiai, kad neišsiterliotų dažais ir nesugadintų savo makiažo.

Iš to, kaip padėta servetėlė, galima spręsti, ar svečias jau baigė valgyti, ar tik trumpam pakilo iš už stalo. Tai, kad jis tik trumpam pasišalino, rodo vieną kartą priešingai sulenkimo raukšlei sulenkta ir švaria puse ant kėdės padėta servetėlė. Jei svečias servetėlę (taip pat švaria puse) padeda keirėje pusėje šalia lėkštės, reiškia, kad jis jau sotus. Tai galioja ir naudojantis popierinėmis servetėlėmis. Jos taip pat dedamos ne į lėkštę ar po įrankiais, o kairėje pusėje šalia lėkštės.

Antropologai teigia, kad žmonių protėviai gyveno medžiuo­se ir buvo griežti vegetarai — jų racioną sudarė šaknys, lapai, uogos, vaisiai ir panašiai. Maždaug prieš milijoną metų jie išlipo iš medžių ant žemės ir tapo medžiotojais. Prieš žmogui tampant žeme vaikščiojančiu padaru, jo mitybiniai įpročiai atitiko beždžionių mitybinius įpročius, įskaitant ir nuolatinį užkandžiavimą per visą dieną. Kiekvienas individas buvo visiškai atsakin­gas už savo paties išgyvenimą ir maisto susiradimą. Tačiau kai mūsų protėviai tapo medžiotojais, norint susimedžioti stambų laimikį, jiems teko kliautis vienas kito pagalba. Taip pamažu susiformavo stambūs medžiotojų „kooperatyvai”. Kiekviena to­kia grupė, vos saulei patekėjus, iškeliaudavo į medžioklę ir grįž­davo jau sutemose, nešina dienos laimikiu. Tuomet laimikis bū­davo pasidalijamas tarp medžiotojų po lygiai ir suvalgomas ben­drame giminės urve.

Prie įėjimo į urvą būdavo kūrenamas ugniakuras, kurio vaid­muo buvo atbaidyti pavojingus žvėris ir sušildyti urvą. Kiekvie­nas urvo gyventojas valgydavo sėdėdamas ir atsirėmęs nugara į urvo sieną, taip užsitikrindamas savo užnugario saugumą. Vie­ninteliai girdimi garsai būdavo graužimas, dantų grikšėjimas bei ugnies traškesys. Šis pirmykštis maisto dalybų vakaro sutemose procesas prie atviros ugnies davė pradžią šiandienykštėms viešojo valgymo tradicijoms, kurios šiuolaikiniame pasaulyje pasireiškia šašlykų piknikais, pietų pobūviais ir pan.

Šiuolaikinis žmogus šių renginių metu į aplinką reaguoja ir   elgiasi visiškai panašiai kaip ir jo protėviai daugiau kaip prieš milijoną metų.

Dabar sugrįžkime į mūsų kviestinius pietus restorane ar namuose. Pozityvų sprendimą iš kviestinio svečio išgauti kur kas lengviau, jei jis yra atsipalaidavęs, nejaučia grėsmės nei įtam­pos, kai iki minimumo sumažėję jo gynybiniai barjerai. Siekda­mi šio tikslo ir turėdami omenyje visa tai, ką išgirdote apie mū­sų protėvius, įsisąmoninkite keletą paprastų taisyklių.

Pirma — ar pobūvis vyksta restorane, ar jūsų namuose, gar­bųjį svečią būtinai pasodinkite taip, kad už jo nugaros būtų už­tvara — siena ar širma. Tyrimai rodo, kad sėdinčio žmogaus kvėpavimo, širdies susitraukimų ir smegenų virpesių dažnis, o taip pat kraujo spaudimas yra gerokai didesni, kai už jo nugaros plyti atvira erdvė, ypač jei ta erdvė pilna triukšmo ir žmonių judėjimo. Įtampa dar labiau padidėja tuo atveju, jei už žmogaus nugaros yra durys arba pirmojo aukšto langas. Antra taisyklė — apšvietimas turi būti neryškus, pageidautina prislopinta foninė muzika. Daugelis geriausių restoranų netoli įėjimo turi atvirą židinį ar jo imitaciją, skirtą imituoti ugniakurui, kuris kūrenda­vosi per puotas pirmykščių žmonių urvuose. Tinkamiausias bū­tų apskritas stalas, o įtakingojo svečio veidą nuo įkyrių pašali­nių ar kitų svečių žvilgsnių derėtų pridengti, kad ir pasodinant tokioje vietoje, kad tarp jo ir daugelio jį matyti galinčių žmo­nių stovėtų vazonas su dideliu žaliu augalu.

Sau palankų sprendimą šiomis sąlygomis išgausite daug leng­viau nei restorane su ryškiu apšvietimu, didelėmis atviromis erd­vėmis ir nuolatiniu lėkščių, peilių bei šakučių skambčiojimu. Ge­riausi restoranai būtent minėtų privatumą užtikrinančių prie­monių pagalba už žemišką maistą iš klientų kišenių sugeba ištraukti nežemiškas pinigų sumas. Vyrai tą pačią techniką jau tūkstančius metų naudoja siekdami sukurti romantišką atmosferą savo širdies damoms.

Štai keletas pagrindinių nuostatų, tinkančių ir kasdieniam, ir šventiniam stalui:

• Indų, įrankiu, taurių ir stalo užtiesalų dermė (plonas, tarsi perregimas porce­lianas gražiau atrodo ant švelnaus, bal­to, spalvoto ar blizgančio audinio, o ke­ramika – ant šiurkštesnės faktūros staltiesės ar servetėlės, pvz., nebalinto lino).
• Interjero ir indų bei užtiesalų spalvinė harmonija, jauki aplinka (tamsioje, ma­žoje patalpoje gražiau atrodo šviesūs indai, staltiesės ir staltiesėlės, o didelė­je, saulėtoje patalpoje labiau tinka tam­sesni, ryškiau dekoruoti indai, spalvin­gesni tekstilės gaminiai).
• Stalo dengimas: užtiesus staltiesę arba paklojus servetėles, pirmiausia išdėlio­jamos lėkštės, paskui įrankiai, vėliau krištolo ar stiklo indai, vazos, žvakides, servetėlės, augalų kompozicijos, inde­liai prieskoniams.
• Servetėlė tiesiama l cm atstumu nuo stalo krašto, jos kraštas turi būti lygia­gretus stalo kraštui. Niekuomet netiesiame servetėlės ant stalo kampu, o popierinės ar medžia­ginės servetėlės – ant staltiesės. Popie­rinė servetėlė ant stalo apskritai neklo­jama.
• 1 cm atstumu nuo servetėlės krašto (jei stalas užtiestas jomis) pastatoma pa­dėkime lėkštė, ant kurios per vaišes de­damos kitos lėkštės su patiekalais – už­kandžiais ir karštaisiais patiekalais, išskyrus desertą. Prieš įnešant desertą padėklinė lėkštė nuimama.
• Tradiciškai duonos lėkštutė dedama kairėje pusėje taip, kad jos centras lygiuotųsi su pagrindinės lėkštės viršumi. Galimi ir kiti variantai: duonos lėkš­tutės centras atitinka pagrindinės lėkš­tės centrą arba sulyginamos jų apačios.
• Daugiau kaip trijų lėkščių nededame viena ant kitos. Jos išdėstomos mažėji­mo tvarka.
• Įrankiai dengiant stalą išrikiuojami atsižvelgiant į tai, kokia tvarka bus patiekiami valgiai (arčiausiai lėkštės de­dami įrankiai, skirti paskutiniam patie­kalui).
• Dėliojant įrankius kotelių galai sulygi­nami su pagrindinės lėkštės apatiniu kraštu. Vidurinė įrankių pora gali būti pastumiama šiek tiek atokiau nuo sta­lo briaunos negu kitos dvi įrankių po­ros. Jei turime tik užkandžių arba tik pagrindinio patiekalo įrankius, viena jų pora taip pat truputį atitraukiama nuo stalo pakraščio.
• Įrankiai jūros gyvūnų patiekalams dedami dešinėje pusėje, už pagrindiniu Įrankių, vertikaliai arba įstrižai.
• Įrankiai desertui už pagrindinių lėkš­čių turi būti tik tada, kai prieš desertą, bus valgomas pagrindinis patiekalas, sriuba ar užkandžiai.
• Ruošiant kavos ar arbatos stalą įrankiai desertui padedami kaip pagrindiniai įrankiai – abipus deserto lėkštės.
• Saldi sriuba paprastai seka po karštųjų patiekalų kaip desertas, todėl ir jai skir­tas šaukštas padedamas dešinėje pusė­je arčiausiai pagrindinės lėkštės.
• Peilis sviestui paliekamas ant lėkštelės duonai – vertikaliai dešiniajame jos pa­krašty.
• Šaukštelis salotoms – ant salotų inde­lio polėkštės horizontaliai.
• Puodelis kavai arba arbatai pastatomas dešinėje deserto lėkštės pusėje taip, kad puodelio centras lygiuotųsi su deserto lėkštės viršutiniu kraštu. Per pietus ar vakarienę puodelių iš anksto nestato­me (nebent valgantysis to pageidau­ja). Kava arba arbata paduodama po valgio.
• Stiklinė arba taurė statoma dešinėje pu­sėje už peilio, esančio arčiausiai lėkštės, arba už deserto šakutės, jei bus valgo­mas tik desertas.
• Jei taurių daugiau, jos gali būti išdėsto­mos taip:

- mažėjimo linkme horizontaliai, kai didžioji taurė statoma už peilio, esan­čio arčiausiai lėkštės;

- mažėjimo linkme įstrižai, kai didžio­ji taurė – už peilio, esančio arčiausiai lėkštės;

didėjimo linkme, kai didžioji taurė at­siduria už peilio, esančio toliausiai nuo lėkštės (patogu, kai ant stalo ma­žai vietos).

- trikampiu, kai didžioji taurė neužsto­ja mažesniųjų.

• Rozetė, skirta citrinai, sviestui ar me­dui, dedama už pagrindinių lėkščių ir deserto įrankių. Jei reikia, ant stalo gali būti ir dvi rozetės, pvz., patiekiant me­dų ir citrinos griežinėlius kiekvienam asmeniui atskirai.
• Kortelė su svečio vardu ir pavarde už­pildoma rašytiniu šriftu ranka arba kompiuteriu. Serviruojant stalą ji dedama tarp pagrindinių lėkščių ir įrankių desertui, ant lėkštės antrajam patieka­lui ar užkandžiams arba ant lėkštutės duonai.

Stalo serviravimas – keletas pastabų:

• Indai su patiekalais ant stalo dedami ir kava pilstoma svečiui iš dešinės pusės.
• Indai nurenkami tik visiems baigus val­gyti
• Serviruojant nereikėtų perkrauti stalo patiekalais.

Iš mandagumo lėkštėje palikti bent kąsnelį nebemadinga.

Šią valgomųjų stalo įrankių kalbą supranta visi.

Aš noriu dar. Prašom pakartoti.

Aš dar nebaigiau valgyti

Jau pavalgiau. Lėkštę galite nunešti.

Žvakės uždegamos prieš pat svečiams atvykstant, kai laiko ir taip labai trūksta. O čia kaip tyčia žvakė neužsidega… Mat pirma nuo dagties turi nutirpti vaškas. Todėl jas geriausia išbandyti iš anksto.

Dar keli patarimai: žvakides statykit taip, kad jų koks svečias neužkliudytų, žiūrėkit, kad jos tvirtai laikytųsi ir degdamos nenuvirstų ant papuošto stalo ar kam nors į lėkštę.

Atskiros žvakutės visuomet turi stovėti ant netirpaus ir nedegaus pagrindo, nes joms degant apačia gerokai įkaista.

Svarbu, kad gėlių spalvos derėtų prie stalo, prie puošybos elementų ir patalpos, o gėlių kompozicija – prie stalo formos: keturkampiai stalai puošiami keturkampėmis arba pailgomis gėlių kompozicijomis, apvalūs – apvaliomis.

Gėles statykite prieš svečiams atvykstant ir stenkitės jų daugiau nejudinti, nes kompozicija (į kempinę susmaigstytos gėlės) gali sušlapinti staltiesę ir šeimininkei pridaryti papildomų rūpesčių.

Jei patys darote gėlių kompoziciją ar puokštę, jums prireiks žemų indų ar negilių dubenų; iškloję juos specialiomis samanomis (prieš tai juos suvilgę šaltame vandenyje) arba specialia mase, galite smaigstyti gėles. Susmaigstykit gėles taip, kad pagrindo nesimatytų. Nenaudokit stipriai kvepiančių ar greit vystančių gėlių. Nedarykit aukštos kompozicijos, nes priešpriešais sėdintys svečiai vieni kitų nematys.

Vargu ar nudžiugs svečiai, jei puošyba užgoš stalo gėrybes. Jos detalės iš natūralių medžiagų (šiaudų, žolės ir kt.) neturėtų liestis su valgomaisiais reikmenimis, savo „kūrinius“ ant stalo stenkitės padėti gana tvirtai, kad jie neiširtų ar neįkristų kam nors į lėkštę. Jei stalą papuošėt tuo, ką galima valgyti – vaisiais, kalėdiniais meduoliais, riešutais ir t.t., – neabejokit, svečiai jų paragaus. Todėl geriau venkite pernykščių kalėdaičių, kad kas nors neišsilaužtų dantų.

Kai valgis jau ant stalo, reikia prižiūrėti, kad taurės nebūtų tuščios, kad niekam nieko netrūktų; tai padažo vargšė bėga atnešti, tai makaronus skuba užkaisti, tai desertą sutaisyti ir t.t. Svečiams atsisveikinus, ji su palengvėjimu atsidūsta.

Pažįstama istorija? Žinoma, bet kokios vaišės kainuoja daug triūso ir laiko, tačiau į panika pulti neverta. Pasikeitė netik šeimininkė, bet ir patys svečiai.

Jau seniai praėjo tie laikai, kai svečiai pas jus ateidavo prisikimšti pilvo. Jie nori ramiai ir maloniai su jumis pabendrauti, todėl negerai kai šeimininkė vis pradingsta tai virtuvėje, tai rūsyje – juk ir ji norėtų pabūti drauge su visais. Gerai, jei per vaišes viskas vyksta it sviestu patepta, puiku, jei svečiai negaili komplimentų, bet to nepakanka. Kad vaišės būtų šventė ir svečiams, ir šeimininkams, reikia keisti ne tik valgiaraštį, bet ir pačią vaišių paruošimo tvarką bei vietą.

Be patiekalų ir gėrimų, valgiaraštyje įrašoma proga, data, vieta ir galbūt svečio pavardė. Jis dažniausiai perlenktas pusiau. Dešinėje pusėje nurodomi patiekalai, kairėje prie tų patiekalų siūlomi gėrimai. Patiekalai surašomi tokia tvarka, kokia jie bus paduodami.

Kaip apipavidalinti valgiaraštį? Čia jūsų išmonei nėra ribų: galite jį susukti į ritinėlį ir perrišti kaspinu, arba perlenkti pusiau, papuošti karpiniais, kurių ornamentai atspindėtų vaišių progą; valgiaraščiai gali būti parašyti ranka arba išspausdinti. Tik būkit atidūs – juk nemalonu, jei svečiai ras spausdinimo ar rašybos klaidų.

Valgiaraštis – tai kartu ir mielas prisiminimas apie jus pakvietusius žmones. Dauguma šeimininkų valgiaraščius apipavidalina itin išradingai ir jiems malonu, jei svečias tai įvertina ir kaip suvenyrą pasiima namo.