Antropologai teigia, kad žmonių protėviai gyveno medžiuo­se ir buvo griežti vegetarai — jų racioną sudarė šaknys, lapai, uogos, vaisiai ir panašiai. Maždaug prieš milijoną metų jie išlipo iš medžių ant žemės ir tapo medžiotojais. Prieš žmogui tampant žeme vaikščiojančiu padaru, jo mitybiniai įpročiai atitiko beždžionių mitybinius įpročius, įskaitant ir nuolatinį užkandžiavimą per visą dieną. Kiekvienas individas buvo visiškai atsakin­gas už savo paties išgyvenimą ir maisto susiradimą. Tačiau kai mūsų protėviai tapo medžiotojais, norint susimedžioti stambų laimikį, jiems teko kliautis vienas kito pagalba. Taip pamažu susiformavo stambūs medžiotojų „kooperatyvai”. Kiekviena to­kia grupė, vos saulei patekėjus, iškeliaudavo į medžioklę ir grįž­davo jau sutemose, nešina dienos laimikiu. Tuomet laimikis bū­davo pasidalijamas tarp medžiotojų po lygiai ir suvalgomas ben­drame giminės urve.

Prie įėjimo į urvą būdavo kūrenamas ugniakuras, kurio vaid­muo buvo atbaidyti pavojingus žvėris ir sušildyti urvą. Kiekvie­nas urvo gyventojas valgydavo sėdėdamas ir atsirėmęs nugara į urvo sieną, taip užsitikrindamas savo užnugario saugumą. Vie­ninteliai girdimi garsai būdavo graužimas, dantų grikšėjimas bei ugnies traškesys. Šis pirmykštis maisto dalybų vakaro sutemose procesas prie atviros ugnies davė pradžią šiandienykštėms viešojo valgymo tradicijoms, kurios šiuolaikiniame pasaulyje pasireiškia šašlykų piknikais, pietų pobūviais ir pan.

Šiuolaikinis žmogus šių renginių metu į aplinką reaguoja ir   elgiasi visiškai panašiai kaip ir jo protėviai daugiau kaip prieš milijoną metų.

Dabar sugrįžkime į mūsų kviestinius pietus restorane ar namuose. Pozityvų sprendimą iš kviestinio svečio išgauti kur kas lengviau, jei jis yra atsipalaidavęs, nejaučia grėsmės nei įtam­pos, kai iki minimumo sumažėję jo gynybiniai barjerai. Siekda­mi šio tikslo ir turėdami omenyje visa tai, ką išgirdote apie mū­sų protėvius, įsisąmoninkite keletą paprastų taisyklių.

Pirma — ar pobūvis vyksta restorane, ar jūsų namuose, gar­bųjį svečią būtinai pasodinkite taip, kad už jo nugaros būtų už­tvara — siena ar širma. Tyrimai rodo, kad sėdinčio žmogaus kvėpavimo, širdies susitraukimų ir smegenų virpesių dažnis, o taip pat kraujo spaudimas yra gerokai didesni, kai už jo nugaros plyti atvira erdvė, ypač jei ta erdvė pilna triukšmo ir žmonių judėjimo. Įtampa dar labiau padidėja tuo atveju, jei už žmogaus nugaros yra durys arba pirmojo aukšto langas. Antra taisyklė — apšvietimas turi būti neryškus, pageidautina prislopinta foninė muzika. Daugelis geriausių restoranų netoli įėjimo turi atvirą židinį ar jo imitaciją, skirtą imituoti ugniakurui, kuris kūrenda­vosi per puotas pirmykščių žmonių urvuose. Tinkamiausias bū­tų apskritas stalas, o įtakingojo svečio veidą nuo įkyrių pašali­nių ar kitų svečių žvilgsnių derėtų pridengti, kad ir pasodinant tokioje vietoje, kad tarp jo ir daugelio jį matyti galinčių žmo­nių stovėtų vazonas su dideliu žaliu augalu.

Sau palankų sprendimą šiomis sąlygomis išgausite daug leng­viau nei restorane su ryškiu apšvietimu, didelėmis atviromis erd­vėmis ir nuolatiniu lėkščių, peilių bei šakučių skambčiojimu. Ge­riausi restoranai būtent minėtų privatumą užtikrinančių prie­monių pagalba už žemišką maistą iš klientų kišenių sugeba ištraukti nežemiškas pinigų sumas. Vyrai tą pačią techniką jau tūkstančius metų naudoja siekdami sukurti romantišką atmosferą savo širdies damoms.

Paprastai patiekiama po tris šaltus mėsos ir žuvies bei du karštus patiekalus, po jų būna desertas ir kava bei arbata. Jei pietums patiekiama sriuba, užtenka ir vieno karšto patiekalo. Karšti patiekalai, gali būti bendruose induose arba patiekiami porcijomis. Buteliai ant stalo nestatomi – vyno į taurę įpila patarnaujantis asmuo, o stipresnių gėrimų svečiai gali rasti specialiai pobūviui įrengtame bare.

Renginio pradžia – 18–21 val., pietūs trunka 2,5–3 val., iš jų prie stalo praleidžiama apie 1,5 val. Pobūvyje galima ir šokti. Apranga paprastai nurodoma kvietime: vyrų – tamsus kostiumas, smokingas arba frakas, moterų – ilga arba trumpa vakarinė suknelė.