Formalūs pietūs jūsų darbe gali būti arba nuostabūs, arba siaubingi. Paprastai variacijų daugiau nebūna. Pietums reikia šiek tiek pasiruošti ir įsidėmėti svarbiausias taisykles.

Svarbu pasiruošimas

Turite žinoti, jei pietūs ar vakarienė bus teminė, darbdavys iš jūsų ir jūsų elgesio tikėsis kai kurių dalykų. Tad jokiu būdu nepatartina naktį prieš lankytis audringame vakarėlyje.

Elgesio taisyklės

Gali pasirodyti, jog formalūs pietūs yra gana varžantis ir apribojantis dalykas, bet, nereikia pamiršti, jog jūs esate darbe, o ne draugų susibūrime. Tad pasitaupykite aptemptą suknelę ir tostus ar raginimus išgerti paprastam vakarėliui draugų būryje.

Apsirengimo kodas

Tinkamiausias pasirinkimas – klasikinis kostiumas, klasikinė suknelė ar teisingai ir protingai suderinta kasdienė darbo apranga. Galima šiek tiek daugiau improvizuoti, nei būnant vien tik ofise. Užsidėję įdomesnės spalvos marškinius parodysite, jog nesate nuobodi tradicinė asmenybė.

Nevartokite pernelyg daug alkoholio.

Tai bene pati svarbiausia taisyklė – neprisigerkite. Net jei gėrimų pridėta daug, bet kiti geria nedaug, negerkite ir jūs.

Jokių šnibždėjimųsi

Tai taip pat labai svarbu. Kadangi tai laisvesnio pobūdžio pietūs, daugiau galima ir bendrauti. Tačiau į pokalbius įtraukite ir daugiau žmonių, nesišnibždėkite kelių kolegų, su kuriais geriausiai sutariate, tarpe.

Įsijunkite

Jei neformaliems pietums ar vakarienei, ar darbo vakarėliui yra sugalvota tema, tokia kaip rengtis kazino stiliaus suknelėmis, taip ir darykite. Jums nebūtina tapti bendradarbių vakarėlio dvasia, bet reikia palaikyti bendrą gerą atmosferą.

Kalbėkitės

Formalūs ar ne visai formalūs pietūs jums „pateikia“ tik tam tikrą ribotą ratą žmonių, su kuriais galite bendrauti, kalbėtis. Jei pastebėjote, kad koks kolega jaučiasi vienišas, pakvieskite jį su jumis pasikalbėti – tai bus priimta kaip puikus jūsų gestas ir uždėtas pliusas.

Nepadlaižiaukite

Jei jūs rodote pastangas bendraudami su aplinkiniais, kolegomis, tai dar nereiškia, kad jūs turite visą laiką būti prilipę prie savo boso. Yra skirtumas tarp buvimo geroje kompanijoje, nuotaikos palaikymo ir padlaižiavimo. Tad būkite tiesiog draugiškas, atsipalaidavęs, ir nesistenkite įstumti į kampą savo viršininko, sakydami, kaip jums patinka jūsų darbas arba, pavyzdžiui, kaip jūs jo nekenčiate.

Biuro šventė – puiki proga susitikti dažniau ir rečiau matomus vadovus. Tai proga leisti kolegoms sužinoti, jog jie jums yra svarbūs, brangūs, vertingi. Biuro šventė suteikia galimybę nesunkiai parodyti savo pranašumus, galinčius turėti teigiamos įtakos jūsų karjerai. Tačiau būkite budrūs. Oficialios šventės metu net menkiausias etiketo nepaisymas gali sugriauti jūsų reputaciją kolegų ir vadovų akyse. Ypatingas šventimas ir etiketo klaidos biuro vakarėlio metu gali tapti kitos dienos karščiausia naujiena, paskata įvairioms istorijoms ir legendoms atsirasti.

Netinkama išvaizda

Netinkami drabužiai ir aksesuarai – itin dažna klaida biuro šventėje, todėl šią temą verta išsamiau aptarti.

Įsivaizduokite tokį šventės scenarijų: besiruošdamos įmonės vakarėliui, keletas moterų sumano pademonstruoti aštrius kvepalus, įmantrias šukuosenas, prabangias sukneles. Savo ruožtu pora vyrukų nusprendžia, kad šventė – ideali proga parodyti naują blizgų kostiumą.

Nesusiruoškite į vakarėlį atrodydami taip, lyg eitumėte į naktinį klubą. Rinkitės konservatyvesnius drabužius, kurie nebūtų skirti laisvalaikiui ar sportui. Oficialiame įmonės pobūvyje nepatartina spindėti kaip Kalėdų eglutei arba atrodyti taip, lyg kvietimą gavote paskutinę minutę ir neturėjote kuo apsirengti. Atkreipkite dėmesį, koks aprangos kodas nurodytas kvietime į šventę, ir nedarykite šių klaidų.

Apranga moterims

Per daug blizgučių. Karoliukai, metalo detalės, blizgus audinys tinka asmeninei šventei. Neretai moterys laukia kokios nors šventės, per kurią galėtų sužibėti, tačiau įmonės pobūvis netinkama tam proga.

Kūno apnuoginimas. Trumpi aptempti sijonėliai ir suknelės, pilvą apnuoginantys apdarai galbūt atrodo nuostabiai kabėdami parduotuvės vitrinoje, tačiau realybėje ne visada tinkami dėvėti.

“Nėra kuo apsirengti”. Labai nesmagu pasijusti taip, lyg atrodote, jog neturėjote kuo apsirengti. Net jeigu iš tiesų jūsų spintoje kabo drabužiai, kuriuos jau dėvėjote įmonės pobūvių metu, pasitelkite naujas detales ir atrodysite naujai. Platus šalis, skarelė, segė tam puikiai tinka.

Prislėgta rūpesčių naštos. Darbas, kelionė, dovanų pirkimas, šeiminiai rūpesčiai – jeigu šie dalykai užgriūva tuo pat metu, kai ruošiatės įmonės vakarėliui, galite pervargti, net jeigu esate gerai organizuota moteris. Tokiam atvejui visada turėkite kuklią juodą kokteilinę suknelę.

Apsirengusi ne taip, kaip kiti. Jeigu visos moterys ateina apsirengusios velveto kostiumėliais, o Jūs dėvite džinsus arba apsirengėte ilga elegantiška suknele, o kolegės dėvi oficialius kostiumėlius, pasijusite nekaip. Todėl labai svarbu paskaityti, ar kvietime į pobūvį nurodytas aprangos kodas. Dažniausiai pasitaikantis kodas – juoda suknelė moteriai ir tamsus kostiumas vyrui. Jeigu kodas nenurodytas, pasidomėkite, ką rengsis kolegės.

Nesirinkite drabužių, su kuriais atrodytumėte pernelyg atsipalaidavusi arba susikausčiusi. Svarbiausia – švarūs, tvarkingi drabužiai. Tiesus iki kelių sijonas, palaidinė aukštu kaklu, švarkelis tinka beveik visada. Jeigu manote, kad taip apsirengusi atrodysite pernelyg paprasta ir nuobodi, paryškinkite aprangą saikingais papuošalais ir makiažu. Apsiaukite aukštakulnius batelius.

Apranga vyrams

Apranga – ne tik moterų galvos skausmas. Ne mažiau svarbu ir vyrui įmonės šventės metu gerai atrodyti.

Kostiumas. Net jeigu nemėgstate kostiumo, jį turėti būtina. Įmonės pobūviui rinkitės tamsų, geriausia – juodą arba tamsiai pilką kostiumą. Pirkdami žiūrėkite, kad medžiagos sudėtyje būtų vilnos, nes tada kostiumas mažiau glamžosi, geriau išlaiko savo formą. Venkite pirkti kostiumą, kuris itin madingas šiuo metu. Ieškokite klasikinio stiliaus, kad galėtumėte dėvėti kelerius metus. Taip išvengsite rūpesčių, pakaks pasikeisti marškinius arba kaklaraištį, ir atrodysite naujai. Nepasirūpinę kostiumu ir atėję be jo, greičiausiai tarp kolegų, apsirengusių kostiumais, pasijusite prastai.

Liemenė. Jeigu vakarėlis nėra itin oficialus, tačiau ne toks, kad galėtumėte sau leisti ateiti su džinsais, puikiai tiktų siūta liemenė. Geriausia – juoda arba tamsiai mėlyna.

Klasikinis megztinis. Jeigu vakarėlis laisvo pobūdžio ir kostiumas netinka, drąsiai vilkitės klasikinį V formos kaklo megztinį (mėgstamos spalvos).

Balti marškiniai. Niekas taip nepuošia vyro kaip balti marškiniai. Juos galima dėvėti prie kelnių arba tamsaus kostiumo, rankogalius puošti sąsagomis. Alternatyva – dryžuoti marškiniai, tinkami dėvėti ne tik prie kostiumo, bet ir prie juodų kelnių.

Kaklaraiščiai. Jie ryšimi prie kostiumo, marškinių, megztinio, todėl jų savo spintoje reikia turėti ne vieną. Kaklaraiščių mados greitai keičiasi, kasmet stenkitės įsigyti vieną naują kaklaraištį, ypač jeigu dažnai dėvite kostiumus. Įvairaus rašto, spalvos kaklaraiščiais galėsite ryšėti atsižvelgdami į progą ar nuotaiką ir neatrodysite nuobodžiai.

Juodi batai ir diržas. Didžiausia vyrų mados nuodėmė – batų ir diržo spalvų nederinimas. Pasirinkdami juodus batus ir juodą diržą visada atrodysite stilingai. Pirkite geros odos diržą, tarnausiantį kelerius metus. Nesugadinkite įvaizdžio prie juodų batų pasirinkdami spalvotas kojines. Jos privalo būti juodos. Tos, kurių sudėtyje yra vilnos, tarnauja ilgiau nei medvilninės.

Dažniausios elgesio klaidos

Puikiai parinkti drabužiai ir aksesuarai oficialaus pobūvio metu suteikia jums pasitikėjimo, sudaro geresnį įspūdį kolegų ir vadovų akyse, tačiau vien išorė neapsaugo nuo netinkamo elgesio klaidų. Pasistenkite jų išvengti.

Pateisinkite lūkesčius. Jeigu esate tas žmogus, kuriam pavedama organizuoti pobūvį, darykite viską, kad pateisintumėte lūkesčius. Jeigu šventės organizatorių ištiko nesėkmė, jis sulaukia skausmingos kritikos. Jokiu būdu nepamirškite muzikos ir dekoracijų. Patalpos puošimas kaspinais ir balionais – laiko išbandytas būdas, tačiau jeigu šios dekoracijos jums ne prie širdies, pakeiskite jas mažomis gėlių puokštelėmis ir didesne gėlių puokšte matomoje vietoje. Pasirūpinkite kvietimais, susiekite juos su įmonės veikla. Pavyzdžiui, jeigu įmonė dirba informacinių technologijų srityje, kvietimai gali būti kompaktinio disko formos. Nupirkti kvietimus iš artimiausio spaudos kiosko yra geriau nei jais nepasirūpinti iš viso. Jeigu jums pavesta sugalvoti teminio vakarėlio temą ir stinga idėjų, visada bus populiarios šios temos: “Muzikos žvaigždės”, “1980-ieji”, “Įžymybės”. Svarbu, kad tema pareikalautų kuo mažesnių darbuotojų išlaidų ir laiko pasipuošti pagal pasirinktą temą.

Vadovo nedalyvavimas. Jeigu esate tam tikro lygio vadovas, nebūtina vakarėlyje praleisti visą naktį, tačiau ten nueiti – būtina. Jeigu įmonės kolektyvas gausus ir vakarėlyje nedalyvauja eilinis darbuotojas, galbūt jo nebuvimas nekris į akis, tačiau vadovo nedalyvavimas sukels bereikalingų klausimų ir nusivylimo.

Planuokite atvykti šiek tiek vėliau nei nustatyta oficiali vakarėlio pradžia, bet nelaukite, kol visos kalbos bus pasakytos, o visi gerokai įsilinksminę. Juk atskirai sveikinimo žodžių ir kitų kalbų nesinori kartoti pavėlavusiesiems. Prieikite prie kviestinių svečių, padėkokite už atvykimą, šnektelėkite.

Žymus vėlavimas ir skubus dingimas. Vakarėlio scenarijus: atvykstate pavėlavęs beveik valandą, įsiterpiate į šventės programą, imate greitai kalbinti visus iš eilės (vadovą, kolegas, kviestinius svečius) ir po pusvalandžio pradingstate nieko neįspėjęs.

Atminkite, jog nėra mandagu labai vėluoti, stenkitės atvykti ne vėliau nei po pusvalandžio nuo oficialios vakarėlio pradžios. Kiekvienas vakarėlio dalyvis prisimena asmenis, kurie atvyko vos dešimčiai minučių, šventę paliko labai anksti arba pernelyg vėlai.

Jeigu esate vadovas ir atvykote itin pavėlavęs, tada būtinai sulaukite vakarėlio pabaigos.

Gausus svečių būrys. Įsivaizduokite situaciją: įmonė, anksčiau kviesdavusi į šventes darbuotojus su antrosiomis pusėmis, šiemet pirmąkart atsisakė šios minties. Tačiau jūsų sutuoktinis, puikiai pažįstantis jūsų vadovą ir gerai sutariantis su jūsų kolegomis, primygtinai nori dalyvauti. Jūs nusprendžiate atsivesti jį į šventę. Atvykusi pamatote, kad dar keli kolegos taip pat atėjo su antrosiomis pusėmis…

Nedaugelis įmonių į šventes skatina atsivesti draugus ir šeimos narius. Atminkite, jog įmonė sumoka arba iš dalies sumoka už oficialius vakarėlius, todėl nėra gerai į jos finansuojamą šventę vestis kitus asmenis, jeigu jie nekviečiami. Todėl gerai pasvarstykite prieš priimdami sprendimą nepaklusti visuotiniam susitarimui. Jeigu jūsų artimieji jaučiasi įskaudinti tokio sprendimo, suplanuokite jiems atskirą šventę ar iškylą.

Neveiklumas. Atvykę į šventę, nestoviniuokite laukdami, kol jus užkalbins. Veikite. Prisistatykite tiems, kurie jūsų nepažįsta, – galbūt tai žmogus, kuris jums padės įgyvendinti ateities projektus. Arba gal tai tiesiog įdomus asmuo, su kuriuo smagu pabendrauti. Nesate kompanijos siela? Tuomet pobūvyje akimis suraskite tą, kuris atrodo panašus į jus, galbūt – nusiminęs. Prieikite prie jo pasikalbėti. Tokiu būdu abiem vakarėlis taps šviesesnis.

Per daug kalbama. Vakarėlio scenarijus: sutinkate kolegą iš to paties departamento ir 15 minučių pasakojate jam, kas nutiko biure per pastarąjį pusmetį.

Vakarėlio metu norisi bendrauti su tiesioginiais vadovais ir artimais kolegomis, tačiau reikia skirti laiko ir pastangų neformaliai pabendrauti su kuo daugiau vakarėlio dalyvių. Apribokite bendravimo laiką su vienu žmogumi ar viena grupele, kad pabendrautumėte su kuo daugiau žmonių. Per vakarėlį stebėkite žmones, galinčius turėti įtakos Jūsų karjerai. Pasikalbėkite su šiais žmonėmis apie įmonės naujienas, mėgstamas sporto komandas, stebėtų rungtynių rezultatus ir kita, tačiau netapkite “kalbančiąja mašina”. Jeigu pokalbis užsitęsė, pasinaudokite atsiradusia pauze, atsiprašykite ir prieikite prie kitų žmonių.

Perdėtas skundimasis. Vakarėlio scenarijus: jau 15 minučių kalbate su vienu žmogumi apie pokyčius jūsų biure, o po to dar 8 minutes skundžiatės, kaip pokyčiai paveikė jūsų važinėjimą kasryt į darbą.

Paprastai į biuro šventę susirinkę žmonės tikisi smagios nuotaikos, tad nepatartina jos gadinti skundais. Venkite kritikos, kvailų ar užgaulių šnekų. Nenaudokite vakarėlio laiko “garui nuleisti”. Jeigu liūdną istoriją pasakojate vienam asmeniui, aplinkiniai žmonės gali ją išgirsti ir, savaip interpretuodami, paskleisti gandą toliau.

Apgalvokite saugias pokalbiams temas dar prieš pobūvio pradžią ir keiskite temą, jeigu jūs pats ar kas nors kitas ima skųstis.

Vakarėlyje nekalbėkite vien apie įmonės reikalus, nes pelnysite nuobodos etiketę. Dalykitės įmonės sėkmėmis, kurių (didesnių ar mažesnių) yra kiekvienoje įstaigoje. Saikingai girkitės savo asmeniniais pasiekimais darbe. Pagalvokite, kokius komplimentus galite pasakyti kolegoms ir vadovams. Tačiau nesugalvokite į vakarėlį vežtis asmeninės dovanos vadovui. Atsisakykite ir juokingų girliandų, kvailų daiktų įteikimo, kurie galbūt tiktų jūsų asmeninei šventei su draugais.

Jeigu vakarėlio metu įmonės vardu gaunate apdovanojimą, parodykite džiaugsmą, net jeigu šis apdovanojimas jums nėra reikšmingas.

Nesaikingas valgymas. Vakarėlio scenarijus: riebaluota servetėlė su kepto viščiuko likučiais kyšo iš jūsų kišenės; dar nebaigėte valgyti mėsos gabalėlio dešine ranka, kairėje drėgnoje rankoje laikote taurę (ranka sudrėko nuo jos), o jūsų link žingsniuoja pasisveikinti vienas iš vadovų.

Dažnai oficialiuose vakarėliuose dalyvaujantys žmonės žino, jog maistas ir gėrimai yra išbandymų dalis. Svarbu, kaip būsite įvertintas kitų žmonių, todėl pasistenkite, kad rankos valgant išliktų švarios, dantyse ar ant lūpų nebūtų maisto likučių. Tinkamai naudokite servetėles, dantų krapštukus, nedėkite į savo lėkštę dvigubos maisto porcijos, pernelyg dažnai negrįžkite vėl ir vėl paimti maisto. Jeigu į vakarėlį atvykote nevalgęs tiesiai iš darbo, saikingai užkąskite. Rinkitės tik tokį maistą, kurį galėtumėte valgyti švariai, viena ranka. Neimkite riebaus ir sūraus maisto, nes visąlaik norėsite gerti. Rinkitės maistą, turintį krakmolo ir baltymų, absorbuojančių alkoholį kraujyje.

Nesaikingas alkoholio vartojimas. Dažnas vakarėlio scenarijus: patalpoje daug gražiai apsirengusių žmonių, nežinia, kelinta taurė gėrimo jūsų rankoje, garsus jūsų juokas, per taurės kraštą besiliejantis gėrimas, vėl jūsų juokas.

Tai dažniausiai vadovų ir darbuotojų daroma klaida biuro vakarėlio metu. Įmonės linkusios pasiūlyti daug ir įvairių gėrimų, tačiau kai kurios jau suvokia neigiamą gėrimų poveikį, todėl riboja vakarėlių metu patiekiamus gėrimus. Šventės metu patariama: apsiribokite dviem alkoholio taurėmis, venkite maišyti alkoholinius gėrimus, gerkite kavos, arbatos, vandens. Stebėkite, ką geriate. Priminkite sau, jog tai biuro, o ne draugų šventė. Išmintingi vadovai vakarėlio metu simuliuoja ir apie tai žino tik jie patys. Pavyzdžiui, jeigu asmeninių švenčių metu renkasi degtinę su toniku, tai biuro vakarėlyje geria vien toniką. Išgerti stipresnių gėrimų galima ir pasibaigus vakarėliui.

Taurę su gėrimu patartina laikyti kairėje rankoje, kad dešinioji būtų laisva pasisveikinti su priėjusiais žmonėmis ir kad dešinė ranka nuo taurės netaptų drėgna ar šalta.

Pernelyg asmeniški ryšiai su kolega. Vakarėlio scenarijus: pasibaigus šventei biure, su kolegomis nueinate į barą, tačiau po keleto valandų grįžtate į biurą su vadovu ar kitu kolega.

Daugelyje įmonių yra vaizdo kameros arba būtinai atsiranda žmogus, pamatęs dviejų asmenų pernelyg artimą bendravimą. Ši žinia žaibiškai pasklinda biure ir prisimenama dar ilgai… Vakarėlyje neflirtuokite ir venkite kitų netinkamo elgesio formų.

Grįžimas namo. Prieš vakarėlį apgalvokite, kas parveš jus namo. Nepaverskite to įmonės rūpesčiu. Iš anksto susitarkite su konkrečiu asmeniu dėl parvežimo arba užsisakykite taksi. Jeigu nesate tikri, kas jus galėtų parvežti, tada negerkite alkoholinių gėrimų ir vairuokite pats.

Iš vakarėlio išvykite tada, kai būsite pabendravę su daugeliu vadovų, kolegų, naujai sutiktų žmonių. Išvykdami padėkokite susirinkusiesiems už smagų pobūvį.

Jeigu pobūvio metu žodžiu ką nors kam nors pažadėjote, įsipareigojote, būtinai to laikykitės ir užsirašykite, kad nepamirštumėte.

Tie, kurie stebi jūsų elgesį biuro vakarėlyje, prisimins jį ir įvertins. Vadovas neseka kiekvieno pavaldinio žingsnio šventės metu. Vadovas irgi linksminasi arba išnaudoja šį laiką naujiems verslo ryšiams užmegzti. Tačiau net jeigu vadovas nepastebės neetiško pavaldinio elgesio, tai jį pastebės kas nors kitas, turintis įtakos vadovo nuomonei, ir papasakos jam apie tai. Tai gali skaudžiai atsiliepti Jūsų karjerai.

Žinoma, kortelė ir yra tiek įmonės/įstaigos, tiek asmeninio marketingo dalis. Todėl Vakaruose, kaip paprastai, jei įmonė keičia savo „veidą“ (logotipo dizainą ar spalvas, veiklos pobūdį, pavadinimą), keičiasi ir jos vizitinės kortelės. Vakaruose šis procesas vyksta kur kas greičiau, nei pas mus. Pavyzdžiui, užtenka kompanijai pradėti teikti naują paslaugą, pradėti remti labdaros akciją ar visuomeninę iniciatyvą, ir tai gali atsispindėti ant naujai išleidžiamų vizitinių kortelių, ant kurių kitos pusės gali būti užrašytas su tuo susijęs šūkis.

Tačiau ne tai yra svarbiausia. Įmantri kortelė atkreips dėmesį, pateiks daug informacijos apie jos turėtoją, bet sunku pasakyti, ar privers pirkti jos savininko paslaugą ar daiktą. Bendrame verslininko vaizde ir komunikacijoje (apranga, elgesys, bendravimo įgūdžiai, gebėjimas sudominti ir t.t) vizitinė kortelė nesudaro net ir vieno procento neverbalinės komunikacijos. Todėl mano patarimas – taupykite pinigus ir nekurkite įmantraus dizaino kortelių, o investuokite į bendravimo įgūdžių tobulinimą.

Bet jei dar tik siekiate karjeros ar aukštesnio socialinio statuso…

VIZITINIŲ KORTELIŲ ISTORIJA

Vizitinės kortelės – „Visite Biletes“ – atsirado XVII amžiaus Prancūzijoje, karaliaus Liudviko XIV dvare, kuriame, kaip žinia, atsirado ir dabartinė etiketo samprata. Iš ten jos paplito po visą pasaulį, ir XIX amžiuje tapo privalomu kiekvieno Europos bei Amerikos džentelmeno atributu.

Pirmosios vizitinės kortelės nebuvo tokios mažos, kaip dabartinės. Tada jos buvo kortos dydžio, vos mažesnės už suaugusio vyro plaštaką. Mat, kortos būtent ir buvo pirmosios vizitinių kortelių funkciją atlikusios priemonės – ant jų buvo užrašomi reikiami duomenys, skolininko įsipareigojimai ir kita informacija. Laikui bėgant, jos evoliucionavo į sveikinimo korteles bei kiekvieno didiko priemone pabrėžti savo titulų ir turtų gausą – dailiai išpiešiant ant kortelės visus savo herbus bei regalijas (būtina neužmiršti, kad dauguma anų laikų didikų buvo beraščiai, todėl paveiksliukai buvo kur kas iškalbingesni, nei kažkokie „krendeliai“, vadinami raidėmis). Tiesa, Liudviko XIV dvare didikai jomis nesikeisdavo, nes jų tarnai tiesiog supažindavo reikiamą asmenį (dažniausiai – į akis kritusią damą) su juo susidomėjusio asmens duomenimis.

Beveik tuo pačiu metu Londone atsirado analogiškos prastuomenės plačiai naudojamos – „prekybinės“ – kortelės–žemėlapiai, padedančios rasti reikiamą parduotuvę ar paslaugas teikiančią įstaigą Londone, kuriame namai dar neturėjo savo numerių. Laikraščiuose nebuvo ir reklaminių skelbimų, todėl XVII-XVIII amžiuose „prekybinės“ kortelės tiesiog atliko informacijos nešėjo funkciją.

Tik XIX amžiuje vizitinės kortelės buvo pradėtos naudoti pagal tą paskirtį, kokia mums yra įprasta šiandien. Tik jų panaudojimą reglamentavo kur kas griežtesnis etiketas. Telefonų tada dar nebuvo, todėl norintys pradžiuginti savo draugus nelauktu vizitu ponai dažniausiai likdavo it musę kandę, nes jų aplankytieji tuo metu greičiausiai bandydavo aplankyti juos pačius… Todėl aplankytojo namuose palikta vizitinė kortelė tapo ženklu, kad asmuo buvo apsilankęs ir tikisi greitai pasimatyti. Kiekvienų padorių namų prieangyje stovėdavo specialus sidabrinis padėklas apsilankiusiųjų vizitinėms kortelėms sudėti, ir grįžusio šeimininko dažniausiai jų laukdavo krūvos, nes korteles mėgo nešioti ir įvairūs prekijai, savo paslaugų siūlytojai ar kulto tarnai.

Štai keletas tuometinio vizitinių kortelių etiketo reikalavimų:

• Apsilankęs džentelmenas privalo turėti po vieną kortelę kiekvienai namuose esančiai damai;
• Apsilankius pas damą, džentelmenas privalėjo kortelę pateikti tik tarnui ir kantriai laukti, kol dama jo kortelę išstudijuos;
• Kiekvienų padorių namų prieangyje turėjo būti ne vien sidabrinis padėklas vizitinėms kortelėms, bet ir popieriaus lapas su pieštuku tam atvejui, jei apsilankęs asmuo jau yra išdalinęs savo vizitines korteles;
• Atidarantis duris tarnas turėjo kairėje rankoje laikyti sidabrinį padėklą vizitinei kortelei;
• Jei į paliktą vizitinę kortelę asmuo nesulaukdavo nei atsakomojo vizito, nei laiško, jis privalėjo suprasti, kad tuose namuose nėra laukiamas;
• Buvo draudžiama peržiūrinėti ant sidabrinio padėklo gulinčias kitų asmenų vizitines korteles – tai ne džentelmeno reikalas, kas dar toks aplanko jį dominančią ponią;
• Jauna mergina galėjo įsigyti savo asmeninę vizitinę kortelę tik praėjus vieneriems metams nuo pasirodymo aukštuomenėje;
• Užlenktas paliekamos vizitinės kortelės kamputis reiškė, kad kortelę atnešė pats joje nurodytas asmuo. Amerikiečiai nepripažino šio europietiško išmislo, juoba ir pačioje Europoje ši mada buvo trumpalaikė.
• Sulenkta per pusę paliekama vizitinė kortelė reiškė, kad apsilankęs asmuo tikėjosi aplankyti visus šeimos narius.

Tik po Pirmojo pasaulinio karo, kai pasaulyje susiformavo visiškai naujo tipo ekonominiai santykiai, ir daugelis prasčiokų staiga sugebėdavo ūmiai praturtėti, vizitinės kortelės įgijo tą formą, kokią mes pažįstame šiandien, ir prasmę, kuri išliko iki šių dienų – ji tapo tiltu tarp džentelmeno ir prasčioko.

VIZITINĖS KORTELĖS ŠIANDIEN

Mat, tikrovėje vizitinės kortelės (nors šiais laikais būtų logiška jas vadinti verslo kortelėmis, pagal tiesioginį vertimą iš anglų kalbos, nes savo vizitinę funkciją kortelės yra praradusios jau prieš bene 100 metų) niekada nebuvo ir nėra statuso simbolis. Netgi atvirkščiai – vizitinę kortelę pirmasis teikiantis asmuo visada atrodo tarsi… žemesnio rango. Kalba ne apie dirbtinį norą įsiteikti. Teikiantis kortelę asmuo tarsi praneša, kad jis nėra labai žinomas, ir būtent kortelės pagalba jį bus įmanoma prisiminti. Atidžiau įsižiūrėkite, ir tai pamatysite patys – kortelę visada pirmas teikia prašantysis arba siekiantis parduoti, susipažinti ir t.t.

Todėl Vakaruose naujausia vizitinių kortelių tendencija – išvis neturėti vizitinės kortelės. Jos nebeturi ne vien monarchai ar valstybių vadovai iki ministrų imtinai, bet ir garsūs verslininkai, tokie kaip Warrenas Buffetas ar Donaldas Trumpas – kažin, kam jie dar galėtų prisistatinėti ir kažin, kieno dėmesio ar malonės jie dar galėtų siekti? Dabar jų vizitinių kortelių funkciją – kontaktus, darbotvarkę, netikėtų reikalų tvarkymą atlieka asmeniniai asistentai. Lietuviškieji bronislovai lubiai irgi galėtų pasekti jų pavyzdžiu.

Šiais laikais vizitinė kortelė ne tik nėra madingas dalykas, juoba ji net nėra „socialiai atsakingas“ akcentas (popierius – kertami medžiai, dažai ir visi kiti niekalai). Be to, žmonės išvis mažiau bendrauja gyvai ir tai neišvengiamai įtakoja vizitinių kortelių naudojimą, tam užtenka „vizitinio prierašo“ ant savo el.pašto žinutės.

Pasikartosiu – vizitinė kortelė yra „prašančiosios“ arba „siūlančiosios“ pusės detalė. Todėl tiems, kas yra priversti „pardavinėti“, o ne mėgaujasi privilegija „pirkti“ vizitinės kortelės tebelieka privalomas atributas. „Perkančiajam“ arba įžymiam žmogui vizitinė nėra reikalinga, kas šiuo metu yra madinga (nors ir pižoniška) pabrėžti.

STANDARTAI

Bet jei dar esate priverstas pasigaminti sau vizitines korteles, atminkite keletą patarimų.

Žinia, kalbant apie konkrečius vizitinių kortelių standartus – tai asmeninio skonio ir korporacinio įvaizdžio reikalas. Tačiau kokiais naudojasi tie, kurie būna šalia pasaulio galingųjų?

JAV Prezidento administracijos ir Baltųjų Rūmų darbuotojų kortelių standartas yra toks: Fontas: Adobe Garamondas (Vosltryto rykliai mėgsta „Romalian“ bei „Silian Rail“ fontus). Spalva: „Off-white“ („nešvaraus sniego“) matinė (tokia spalva demonstruoja gerą skonį, taip pat tinka ir kaulo bei kiaušinio lukšto spalvos), popierius – 300-graminis. Kuo plonesnis ir lankstesnis kortelės popierius, tuo daugiau priežasčių žmonės turės galvoti, kad Jūs esate neturtingas ir nepastovus. Jei įmanoma, ieškokite su vandens ženklais – tai Volstryto mada.

Kaip yra užrašoma Baltųjų Rūmų darbuotojo kortelė? Juodu rašalu „Serifs“ šriftu (tai klasikinis vizitinių kortelių šriftas ir taip pat gero skonio ženklas) tiesioginis telefono numeris ir el.pašto adresas (kairėje viršuje), adresas (apačioje per vidurį), vardas pavardė 11 dydžiu (ne visos didžiosios raidės), pareigos 7 dydžio ne visos didžiosios (viskas centre). Dešiniame kampe viršuje – trumpas aprašas, kokias paslaugas teikia at funkcijas atlieka (7 dydžio šriftas).

Tikiu, kad daug kas atkreipė dėmesį į tai, kad vizitinė kortelė yra cigaretės ilgio ir septynių cigarečių pločio. Mat, būtent papirosų bei cigarečių ilgis ir apibrėžė vizitinių kortelių formatą, nes XX amžiaus pradžioje tabako pakuotėse jos ir buvo nešiojamos (kitur ne visai ir tiko) – krūtininė švarko kišenėlė ir šoninės kišenės buvo nešiojamos užsiūtos. Standartinis dydis 90×45 mm arba 100mmx50mm – per pusę.

Kaip teikti savo vizitinę kortelę? Europoje kortelė teikiama tik susėdus už stalo arba atsisveikinant. Nedarykite klaidos ir nepulkite teikti kortelės iškart vos susipažinę – pabūkite šiek tiek svarbesniais. Paduokite kortelė suimtą nykščiu ir rodomuoju pirštu (smiliumi), jokiu būdu ne suspaustą tarp smiliaus ir didžiojo pirštų. Mandagu gautos kortelės nepaslėpti, o laikyti prieš save ant stalo. Pageidautina jos nevartyti tarp pirštų (ir šiukštu nevalyti panagių su jų kampu – sykį taip buvo pasielgta su mano įteikta vizitine . ) Azijatai teikia korteles ir ima jas abejomis rankomis, tačiau nebūtina aklai sekti tokia tradicija, kad ir bendraujant su jais, ypač čia, Lietuvoje – „Romoje elkis kaip romėnas“ – juoba azijatų verslininkams vis tiek visais bendravimo niuansais neįtiksite.

www.elegancija.eu

Taigi bendraujant su vadovais ne visuomet yra paprasta, ypač kai šių nuotaika svyruoja, jie be pagrindo kritikuoja ar įžeidinėja pavaldinius. Bet kuriuo atveju reikia išlikti dalykiškam ir nesileisti provokuojamam. Geriausiu atveju vadovas atsiprašys. Nuotaikai pagerėjus galima grįžti prie incidento ir dalykiškai aptarti, dėl ko kilo nepasitenkinimas.

Aptarnaujant klientą būtina:
1. Pasisveikinti: akių kontaktas; šypsena; „Laba diena. Malonu jus matyti“;laikytis pagarbaus, bet ne per didelio atstumo ( gerbti kliento asmeninę erdvę).
2. Prisistatyti ir paklausti kuo galėtumėt padėti.
3. Klientą aptarnauti atsižvelgiant į jo norus ir pageidavimus:
• kalbėdami su klientu santūriai gestikuliuokite;
•  kalbėjimo tonas turėtų būti malonus, šiltas, švelnus, bet nepataikaujantis, neįkyrus. Kalbėkite tvirtai, aiškiai, pasitikinčiai;
• Dėmesingai išklausykite kliento norus, pageidavimus. Pasistenkite klausyti ir girdėti tai, ką sako klientas, o ne tai, ką jums norisi išgirsti;
• Pagelbėkite klientui aiškiai pasakyti jo norą, pageidavimą. Tikslindami pageidavimus pasinaudokite pagalbinėmis priemonėmis: piešiniais, fotografijomis ir pan.;
• Pokalbio pradžioje venkite patarimų, pasiūlymų-neišsiaiškinus kliento norų
• Taktiškai pasakykite savo salono paslaugų kainas, nes ne visi klientai išdrsta to paklausti;
• Aptarnaudami klientą bendraukite su juo, o ne su kolegėmis;
• Baigus darbą, patarkite klientui, kaip prisižiūrėti, kokią naudoti kosmetiką.
4. Atsisveikinti:
• akių kontaktas;
• šypsena;
• padėka „Malonu, kad pas mus apsilankėte. Džiaugiuosi, kad pasirinkote mūsų saloną.“;
• atsisveikinimas paliekant „atviras duris“: „Geros jums dienos. Iki pasimatymo, laiksime apsilankant“.

Aptarnaukite klientą taip, kaip norėtumėte būti pats aptarnautas.

Baikštus klientas
Žmogus dėl vienokių ar kitokių priežasčių nejaukiai jaučiasi naujoje aplinkoje (jį gali slėgti salono prabanga, tai gali būti pirmasis jo apsilankymas, jis gali neturėti daug pinigų, būti atvažiavęs iš rajono ar šiaip nerimastingas). Toks klientas vengia žvilgsnio, nedrąsiai stoviniuoja, atrodo, kad norėtų kažko paklausti, bet bijo, nežino prie ko prieiti, kalba tyliai, neaiškiai. Bendravimas jį gąsdina.
Kaip su juo elgtis?
Tai nėra „blogas klientas“. Jam reikia neįkyraus padrąsinimo, globos, laiko apsiprasti su aplinka. Jam galima pasiūlyti pavartyti žurnalus, informuoti apie salone teikiamas paslaugas, pasidomėti, kas jam rūpėtų, su kokiais pageidavimais atėjo į saloną. Baikščiam klientui reikia viską išsamiai ir paprastai paaiškinti, jei reikia – palydėti. Jūs turite būti aktyvesnis negu klientas, tačiau neperlenkti lazdos – įžūlumas tik dar labiau išgąsdins ir taip nejaukiai besijaučiantį klientą. Nekantrus, irzlus klientas
Tai žmogus, kurį reikia skubiai aptarnauti. Gal jis tiesiog skuba, o gal tai jo charakterio bruožas. Jį galima atpažinti iš skubotų ir nerimastingų judesių, nuolatinių raginimų paskubėti. Jis nori išskirtinio dėmesio ir pastangų jį aptarnaujant.
Kaip su juo elgtis?
Svarbu prisitaikyti prie tokio kliento tempo. Kuo skubiau palydėti jį į reikiamą vietą, suteikti norimą paslaugą, tiksliai ir trumpai atsakyti į jo klausimus. Jūs turėtumėt išlaikyti savo vidinę pusiausvyrą, neparodyti nepasitenkinimo dėl kliento raginimo ir pastabų. Skubantį klientą reikėtų iš anksto informuoti, kiek gali trukti aptarnavimas, kad jis galėtų įvertinti, ar galės skirti tam laiko.

1. Padėkokite už gautą pastabą ir paaiškinkite, kodėl esate dėkingi (žodžiais ir gestais). Pavyzdžiui, esu jums dėkinga, nes nurodėte mano klaidą ir aš galėjau ją ištaisyti. Dėkojant svarbu neprarasti savigarbos.
2. Atsiprašykite. Pavyzdžiui, skundas gautas dėl kitos pamainos darbo. Pasistenkite tuoj pat, girdint nepatenkintui klientui, susisiekti su kitos pamainos darbuotoju telefonu. (Jei salone dirba administratorius- patikėkite šį reikalą jam).
3. Pažadėkite neatidėliodami imtis priemonių ištaisyti klaidą. Žadėkite tik tai, ką įmanoma įvygdyti.
4. Gaukite daugiau informacijos. Pavyzdžiui, „  Ar galite suteikti informacijos, kuri padėtų ištaisyti mūsų klaidą kuo greičiau?“
5. Ištaisykite klaidą kuo skubiau.
6. Išsiaiškinkite, ar klientas patenkintas.
7. Pasistenkite, kad ši klaida daugiau nepasikartotų. Tam jūs turite išanalizuoti skundą: Kuo klientas nepatenkintas; kas buvo negerai atlikta; kokia klaidos priežastis. Jei suvoksite priežastį – klaida nesikartos.

Būdami darbdaviu, stenkitės atsakyti į kiekvieno prašytojo laišką, net jei prireiktų panaudoti iš anksto paruoštus atvirukus. Kai laisva dar­bo vieta bus užimta, paskambinkit kiekvienam kandidatui ir praneškit jam, palinkėdami susirasti gerą darbą.

Daugelis darbdavių bijo atmesti prašymą priimti į darbą, o interesan­tai baiminasi, kad jų prašymą atmes. Neigiamai lengviau atsakyti raštu nei asmeniškai. Tačiau, jei buvot paprašęs kandidatą paskambinti, pa­kalbėkit su juo pats ir paaiškinkit, kad į laisvą vietą priimtas kitas žmo­gus (niekuomet nesuverskit šio darbo padėjėjui ar sekretorei).

Laišką turėtumėt parašyti tą pačią dieną, po pokalbio. Priminkit po­kalbyje nagrinėtas kai kurias temas, parodydami, jog atidžiai klausėtės. Galėtumėt pabrėžti kokią nors temą arba pridurti tai, ką pamiršot pasakyti per pokalbį. Pabaigoje padėkokit pašnekovui už jums skirtą laiką. Laiškas gali būti trumpas, keturių ar penkių sakinių.

Jeigu nusprendėte atsisakyti šio pasiūlymo, vis viena padėkokit pašnekovui. Tai ne tik mandagumo gestas, nes ateityje jums gali pri­reikti jo patarimo ar pagalbos.