Geros manieros ir etiketas vaikams labai svarbus. Viso to būtina juos mokyti jau nuo mažumės, kad nei jums būtų gėda dėl vaiko elgesio, nei vaikai kentėtų dėl savo nemokšiškumo, kai ūgtels. Kartais atrodo, jog vaikus, ypatingai paauglius, išmokyti ko nors gero yra beveik neįmanoma, bet stengtis verta. Nustebsite, kiek daug jūsų pamokymų liks vaikų galvose vėlesniame amžiuje. Geros manieros – tai esminis dalykas, raktas į savęs pasitikėjimą ir sėkmę gyvenime.

Elgesio, etiketo ir manierų formavimasis prasideda dar šeimoje. Būtent vaikystėje sudygsta gerų manierų sėklos, kurios vėliau išbujoja. Vaikystė – tai vieta, kur išmokstama ne tik gerų manierų, bet ir kertinių vertybių bei etiškumo. Vaikai išmoksta priimti sprendimus, tolerancijos ir pagarbos kitam.

Tėvai vaikystėje vaikams pakloja pamatą viso to, kas susiję su socialiniu etiketu. Yra skirtingų „rūšių“ tėvų. Bet, patikėkite, nėr tokio dalyko, kaip „tobula tėvystė“. Labai svarbu turėti strategiją, stilių ir „tėvavimo“ metodą. Pradėkime nuo pagarbos. Pirmiausia, tėvai turi vaiką išmokyti gerbti kitus. Gerbti kitų žmonių nuosavybę yra labai svarbu. Šeimoje tai vienas svarbiausių dalykų. Kiekvienas nusipelno pačios didžiausios pagarbos. Daugelis gerų manierų bei etiketo mokymo negali būti vienpusis – tėvai taip pat turi elgtis pagal etiketą ir rodyti vaikams pavyzdį.

• Jei durys yra užvertos, pagal etiketą ir atsižvelgiant į geras manieras, labai svarbu pabelsti ir palauki, kol bus duotas leidimas įeiti į vidų.
• Jei vaikas nori ką nors pasiskolinti, išmokykite jį, kad šis tiesiog nepasiimtų, o paprašytų leidimo, ar galįs tai padaryti.
• Labai bloga maniera knaisiotis po kitų, net šeimos narių, daiktus. Tad išmokykite savo vaiką, kad taip daryti negalima. Tokios manieros nepriimtinos.
• Kitas sesuo ar brolis, ar tėvai neturi teisės skaityti kito šeimos nario dienoraščio.
• Kitas labai svarbus etiketo punktas yra toks: nei virtuvėje, nei tualete, nei vonioje nepalikite betvarkės ir nesitikėkite, kad viskas bus sutvarkyta po jūsų. Deja, taip nebus. Viską turite susitvarkyti patys.
• Iš pradžių vaiką galite mokyti gerų manierų ir etiketo namuose, kiek vėliau galite stebėti ar pasiteirauti mokytojų, kaip jis elgiasi mokykloje ar būrelyje.
• Jei taip nutinka, kad prisireikia eiti į laidotuves, būtina vaikams paaiškinti, kaip jose elgtis, kokios turėtų gero manieros, kokie yra priimti etiketo bruožai, kad tokioje vietoje nebūtų gėda.
• Pasistenkite, kad jūsų vaikas suprastų, jog negalima tyčia kažkam trukdyti ar net pertraukti kito kalbos. Tai yra blogas etiketas.

Formalūs pietūs jūsų darbe gali būti arba nuostabūs, arba siaubingi. Paprastai variacijų daugiau nebūna. Pietums reikia šiek tiek pasiruošti ir įsidėmėti svarbiausias taisykles.

Svarbu pasiruošimas

Turite žinoti, jei pietūs ar vakarienė bus teminė, darbdavys iš jūsų ir jūsų elgesio tikėsis kai kurių dalykų. Tad jokiu būdu nepatartina naktį prieš lankytis audringame vakarėlyje.

Elgesio taisyklės

Gali pasirodyti, jog formalūs pietūs yra gana varžantis ir apribojantis dalykas, bet, nereikia pamiršti, jog jūs esate darbe, o ne draugų susibūrime. Tad pasitaupykite aptemptą suknelę ir tostus ar raginimus išgerti paprastam vakarėliui draugų būryje.

Apsirengimo kodas

Tinkamiausias pasirinkimas – klasikinis kostiumas, klasikinė suknelė ar teisingai ir protingai suderinta kasdienė darbo apranga. Galima šiek tiek daugiau improvizuoti, nei būnant vien tik ofise. Užsidėję įdomesnės spalvos marškinius parodysite, jog nesate nuobodi tradicinė asmenybė.

Nevartokite pernelyg daug alkoholio.

Tai bene pati svarbiausia taisyklė – neprisigerkite. Net jei gėrimų pridėta daug, bet kiti geria nedaug, negerkite ir jūs.

Jokių šnibždėjimųsi

Tai taip pat labai svarbu. Kadangi tai laisvesnio pobūdžio pietūs, daugiau galima ir bendrauti. Tačiau į pokalbius įtraukite ir daugiau žmonių, nesišnibždėkite kelių kolegų, su kuriais geriausiai sutariate, tarpe.

Įsijunkite

Jei neformaliems pietums ar vakarienei, ar darbo vakarėliui yra sugalvota tema, tokia kaip rengtis kazino stiliaus suknelėmis, taip ir darykite. Jums nebūtina tapti bendradarbių vakarėlio dvasia, bet reikia palaikyti bendrą gerą atmosferą.

Kalbėkitės

Formalūs ar ne visai formalūs pietūs jums „pateikia“ tik tam tikrą ribotą ratą žmonių, su kuriais galite bendrauti, kalbėtis. Jei pastebėjote, kad koks kolega jaučiasi vienišas, pakvieskite jį su jumis pasikalbėti – tai bus priimta kaip puikus jūsų gestas ir uždėtas pliusas.

Nepadlaižiaukite

Jei jūs rodote pastangas bendraudami su aplinkiniais, kolegomis, tai dar nereiškia, kad jūs turite visą laiką būti prilipę prie savo boso. Yra skirtumas tarp buvimo geroje kompanijoje, nuotaikos palaikymo ir padlaižiavimo. Tad būkite tiesiog draugiškas, atsipalaidavęs, ir nesistenkite įstumti į kampą savo viršininko, sakydami, kaip jums patinka jūsų darbas arba, pavyzdžiui, kaip jūs jo nekenčiate.

ISTORIJA

Dabartinis kaklaraištis yra angliškas Viktorijos laikų išradimas, nors kai kurie džentelmenai savo kaklus bandė puošti jau prieš tūkstantį metų.
Seniausi kaklaraiščio prototipo – kaklaskarės egzemplioriai buvo rasti Kinijos Didžiosios Sienos statytojo imperatoriaus Ši Huang Ti, palaidoto 210 metais prieš mūsų erą, mauzoliejuje. Tame 1974 metais atkastame imperatoriaus kape buvo rasta visa jo karių statulų armija, ir mokslininkus tada žavėjo bei stebino tai, kad visos statulos buvo nulipdytos taip kruopščiai, jog tarp visų rastų 7500 karių nebuvo dviejų vienodų. Išskyrus tai, kad visi iki vieno ryšėjo visiškai vienodas šilkines kaklaskares. Šis faktas taip pat pavirto viena iš kapavietės paslapčių, nes istorikai tvirtina, kad kiniečiai tais laikais kaklaskarių neryšėdavo… Mat, šilkas net ir Kinijoje tada buvo ypatinga prabanga, prieinama ne toli gražu ne kiekvienam kareiviui.
Jei kiniečiai neigia, kad jie išrado kaklaskares, tada šią garbę belieka prisiimti romėnams, nors ir čia neišvengta dviprasmybių. 113 mūsų eros metais Romoje imperatoriaus Trajano pergalei prieš rumunus pažymėti pastatytos kolonos bareljefuose matyti net trys kaklaskarių tipai – trumpa šiuolaikinių kaklaraiščių kopija, kabanti ant karių krūtinės, kaklaskarė, sukišta į legionierių šarvus ir „kaubojiškos“ skaros, apmuturiuotos apie kaklus, sudarant ant krūtinės nukarusį trikampį kampą. Beje, ši kolona iš esmės ir tėra vienintelė liudytoja, kad romėnai jas išvis ryšėjo (žinoma, jei neimti domėn kinofilmų apie Jėzaus gyvenimą – juose romėnai visada vaizduojami su kaklaskarėmis), nors žinoma, kad karštuose kraštuose kariaujantys legionieriai jau iki mūsų eros taip pat ryšėjo apie kaklus muslino palas, vadinamas „focalia“, skirtas prakaitui sugerti, ir tai jokių būdu neatliko puošimo funkcijos, nors kai kurie istorikai taip pat mano, kad skarelės ant kai kurių karių kaklų galėjo atlikti ir pasižymėjimo medalių funkciją.
Nes iki mūsų eros tik Romos oratoriai viešumoje ryšėjo kaklaskares savo gerklėms apsaugoti nuo šaltų orų, tačiau jie buvo bene vieninteliai, drįsę demonstruoti tokį ekstravagantiškumą. Mat, tai atrodė kažin kaip nevyriška, o filosofai Horacijus ir Seneka netgi teigė, kad kaklaskares, kaip papuošalą ryši tik sumoteriškėję“ vyrai. Turbūt todėl kitas Romos imperatorius Augustas ryšėdavo tokią skarelę tik savo rūmuose, net nedrįsdamas su ja pasirodyti liaudžiai…
Po Romos žlugimo kaklaraiščiai, kaip puošmena staiga išnyko ir po penkiolikos amžių trukusios tamsos staiga vėl pasirodė rato formos „apykaklių“ pavidalu Vakarų Europos dvaruose. Tokios prie drabužių netvirtinamos „apykaklės“, angliškai vadinamos „rufais“ iš esmės buvo skirtos kaklui papuošti, t.y., atliko tokią pat funkciją kaip ir šiandieniniai kaklaraiščiai. „Rufai“ buvo nešiojami tarp 1570 ir 1640 metų – dvariškiams jie buvo privalomi, tačiau šiaip jau buvo ypač nepraktiški ir atrodė labiau juokingai, nei stilingai… Ačiū Dievui, vyrija sugebėjo jų atsikratyti, tačiau idėja puošti kaklus išliko.
Apie 1660 metus Prancūzijos karalių Liudviką XIV neišpasakytai suintrigavo spalvotos šilkinės šerpės, kurias ant kaklų ryšėjo kroatų samdiniai, kariavę jo pusėje per Trisdešimties Metų karą. Jos atrodė taip elegantiškai ir šauniai, jog „Karalius Saulė“ užsidegė jas padaryti privalomomis visiems prancūzų armijos kariškiams. Būtent todėl prancūziškas žodis “cravat” (šerpė) yra siejamas su prancūzišku kroatų pavadinimu – “Croat”. Tokios šerpės po karo išsyk pasidarė tokios madingos, jog jas ryšėjo net varguoliai. O paplitusios po visą pasaulį šerpės išliko madoje net porą šimtų metų – jas galima pamatyti įvairiose senoviškose graviūrose ir portretuose – standžiai apmuturiuoti džentelmenų ir varguolių kaklai, iš po šerpių kyšantys marškinių apykaklių kampučiai. Revoliucijų iliustracijose plebėjai irgi visada atrodo šauniai su vėjyje besiplaikstančiomis skarelėmis…. Spalvos keitė spalvas, sagtys ir segės keitė vieni kitas, o tikri džentelmenai kasdien sugaišdavo bent po porą valandų, besirinkdami, su kuria šerpe šiandien „pasirodyti žmonėse“… Dendizmo pradininkas, „geriausiai besirengęs žmogus pasaulyje“ anglų lordas George Bryan „Beau“ Brummellis, gyvavęs XVIII-XIX amžiuose, keisdavo kaklaskares triskart per dieną ir dažnai jį draugai užtikdavo miegamajame iki kelių stovintį šerpėse bei kaspinuose, jau keletą valandų sukantį galvą, kurią geriausiai pasirišti…
Beje, būtina pabrėžti, kad šerpės ir kaklaskarės išliko išimtinai vyrišku atributu – to meto moterys dievino savo kaklus ir bevelijo jų nedengti. O vyrija su užsidegimu eksperimentavo – šerpės plonėjo ir trumpėjo, o jų surišimo mazgai sudėtingėjo. Būtent iš šerpių apie 1860 metus metus atsirado dabartinės peteliškės (galutinė jų forma forma nusistovėjo 1886 metais, atsiradus smokingams). Peteliškės visgi neįgijo visuotinio populiarumo, nes joms ryšėti reikėjo specialių apykaklių, ir, išvis, jas buvo ganėtinai sudėtinga surišti.
Šerpės virto kaklaraiščiais XIX amžiaus pabaigoje Britanijoje, kurioje tuo metu klestėjo „berniukų“ mokyklos (public schools), kur buvo rengiami būsimieji imperijos valdytojai. Šalia studijuojamų įvairių taurių disciplinų, vaikai buvo ypatingai skatinami tobulinti savo kūnus, ir sportas užėmė žymią jų gyvenimo dalį. Sparčiai populiarėjantys sportiniai turnyrai sukūrė ir sporto klubus, kurių kiekvienas turėjo savo herbus, emblemas ir spalvas. Iš pradžių komandų gerbėjai spalvotas juosteles su savo klubo spalvomis nešiojo pritvirtintas prie skrybėlių, kol 1880 metais kažkuriam Oksfordo irklavimo komandos aistruoliui šovė į galvą juostelę susirišti ant kaklo. Kitiems aistruoliai tai patiko, mada netruko paplisti, ir taip atsirado kaklaraištis (beje, iš tokio „klubinio“ principo ir yra kilusi nuostata vertinti kaklaraištį, kaip socialinio-finansinio statuso simbolį)
XIX amžiaus pabaigoje atsiradus ir vyriškam kostiumui, iki 1900 metų naujo tipo kaklaraiščiai paplito po visą pasaulį. XX amžiaus pradžioje vyrija susikūrė žemyn nulenktus apykaklių kampučius, su kuriais kaklaraiščius pasidarė dar patogiau nešioti (XIX amžiuje Amerikoje ir Europoje vyrai nešiojo marškinius su standžiomis krakmolytomis apykaklėm, kurių kampučiai buvo pakelti į viršų). Tačiau tuometiniai kaklaraiščiai, kaip ir šerpės, buvo stačiakampio formos. „V“ raidės pavidalo galas buvo sukurtas tik 1926 metais, kai Niujorko siuvėjas Jesse Langsdorfas sugalvojo sukūrė naują metodą kirpti medžiagą kaklaraiščiams įstrižai.

Trikampės kaklaskarės jau nuo XVIII amžiaus glosčiusios nežinomų kraštų užkariautojų, tyrinėtojų, keliautojų, jūreivių ir kariškių kaklus, ir XX amžiuje išliko „iššūkius mėgstančių“ vyrų atributu. Beje, manau, čia būtų pravartu atsiminti mūsų pačių praeities atributą – raudoną pionierišką kaklaraištį.

Visi tie, kurie okupacijos laikais priklausėme Visasąjunginei Lenino pionierių organizacijai ir ryšėjome trikampius raudonus kaklaraiščius, žinojome, ką reiškia jų spalva, tačiau iš tiesų retas žinojo, nuo ko kilusi jų forma, ar išvis, iš kur tie kaklaraiščiai atsirado.
Paaiškinimas glūdi Lenino sugulovės Nadieždos Krupskajos 1922 metais išleistoje brošiūroje „Rusijos komunistinio jaunimo ir skautų sąjunga“ (tai buvo pionierių organizacijos Biblija, nors kažkodėl man dar neteko sutikti nė vieno pionieriaus, kuris būtų ją skaitęs. Tačiau nesistebiu – kaip ir pusė Lenino raštų, taip ir ši N.Krupskajos brošiūra buvo įslaptinta – taigi, daugeliui neprieinama, o tie, kuriems ji buvo prieinama – jos vis tiek neskaitė). Taigi, brangieji buvusieji draugai pionieriai, skambės keistai, tačiau Jūs nešiojote herojišką, bet išimtinai buržujišką atributą. Mat, N.Krupskaja, nors ir propagavo komunistinį požiūrį į jaunimo auklėjimą, tačiau žavėjosi ir skautybe (juoba kad po Spalio perversmo daug Rusijos skautų kovėsi pilietiniame kare bolševikų pusėje), iš kurios komunistinė vaikų organizacija perėmė nemažai ritualų ir tradicijų – uniformą, kaklaraištį, laužą, priesaiką, žygius, pasisveikinimą ir t.t. (pakeitimai iš skautybės buvo gana simboliniai – iš pionierių ritualų ir leksikos buvo pašalinti religiniai motyvai, berniukų ir mergaičių organizacijos sujungtos į vieną, pakeistos kai kurios aprangos detalių spalvos ir pan.). Be kita ko, toje brošiūroje N.Krupskaja taip pat pasiūlė žygdarbių trokštančius vaikus vadinti „pionieriais“ (nors iš pradžių tarybiniai pionieriai buvo vadinami „jukais“ – „jaunaisiais komunistais“) pagal tais laikais buvusius itin populiarius nežinomų Amerikos ir Afrikos teritorijų tyrinėtojus (dvidešimtaisiais tokie „tyrinėtojai-pionieriai“ net ir bolševikinėje Rusijoje buvo vertinami kiek kitaip, nei septintajame ar aštuntajame dešimtmečiuose). Taip automatiškai trikampiai kaklaraiščiai, tokie būdingi Amerikos kaubojams ar Pietų Afrikos užkariautojams, atsidūrė ant Pavlikų Morozovų kaklų.
Kodėl šis kaklaraištis buvo trikampis? Skautų uniforma, pionieriškos uniformos pirmtakė buvo sukurta pagal Pietų Afrikos policininkų aprangą (skautų įkūrėjas ilgus metus praleido ir kariavo toje šalyje). Pati policija susikūrė iš pionierių. O ankstyviesiems Pietų Afrikos pionieriams tikroji trikampių kaklaraiščių paskirtis buvo apsaugoti veidą nuo dulkių ilgose kelionėse, o jo didysis trikampis galas – prakaitui nuo veido valyti arba nosiai išsišnirpšti… (Nors tarybinis pionierius už tokį savo kaklaraiščio panaudojimą pagal paskirtį būdavo griežtai baudžiamas)
Pats „jauniausias“ kaklaraiščio tipas – medžiaginė virvelė, sujungta metaline arba odine sagtimi, amerikietiškasis „bolo“, kurį mėgsta nešioti „country“ muzikantai ir Virgis Stakėnas. Jis atsirado tik 1940 metais, kai Arizonos valstijos gyventojas Viktoras Cedarstaffas, vėjui nutraukus jo skrybėlę, likusius dirželio galus pasikabino ant kaklo ir surišo metaline sagtimi. Jo bendrakeleivis lyg tarp kitko pagyrė tokį improvizuotą vaizdą, ir V.Cedarstaffas netruko užpatentuoti šio modelio ir pradėti jo masinės gamybos. O tokį vardą šis kaklaraiščio tipas gavo nuo Argentinos gaučų naudojamos panašaus ilgio „bolo“ virvės, skirtos gyvulių kojoms pančioti.

MAZGAI

Homoseksualusis rašytojas Oskaras Vaildas kadaise teisingai pasakė: „Išmoktas gerai surišti kaklaraištis yra pirmas rimtas vyro žingsnis gyvenime“. Keista, bet šiais laikais aš vis dar sutinku garbingų vyrų, kurie nemoka patys užsirišti kaklaraiščio, ir dažniausiai tai padaryti prašo manęs, arba dar blogiau – savo žmonų…
Gėda nemokantieisiems susirišti kaklaraiščio, nes šiandien vyrija naudojasi viso labo keturiais pagrindiniais mazgais – „keturi rankoje“, „Vindzoras“, „pusinis Vindzoras“ ir „Pratto“ – ir tai yra niekai palyginti su tuo, kiek jų buvo anksčiau. „Kravatų“-šerpių laikais džentelmenai žinojo apie 100 skarelės surišimo mazgų, tarp jų ir garsųjį „Gordijaus mazgą“ – tokį sudėtingą, kad jį ryšėjusio asmens kaklas galėjo būti išlaisvintas tik žirklių pagalba. Šerpių mazgams rišti XIX amžiuje netgi buvo leidžiami žinynai, ir manoma, kad garsiausio iš jų autoriumi buvo pats Onorė Balzakas. Tame nepasirašytame žinyne pirmuoju numeriu ir buvo pateiktas „Pašto vežimo“ mazgas, šiandien labiausiai paplitusio kaklaraiščio mazgo – „keturių rankoje“ prototipas.
„Keturi rankoje“ – tai pats paprasčiausias viengubas arba „amerikietiškasis“ mazgas, pavadintas pagal XIX amžiuje vežikų naudotą būdą surišti vadžias. Tai iš pažiūros neįmantrus mazgas, tačiau jo asimetrija sukuria paprastumo, bet ir elegantiškumo įspūdį. Tuo pačiu, tai ir pats praktiškiausias mazgas, leidžiantis pasiekti gerą rezultatą, nepriklausomai nuo kaklaraiščio ilgio ar storio.
Kiti du mazgai – „Vindzoras“ ir „pusinis Vindzoras“ – sudvigubinti mazgai, atsirado apie 1930-uosius ir buvo pavadinti pagal Vindzoro kunigaikštį, tuometinį Britanijos imperijos sosto įpėdinį (tą patį, kuris 1936 metais atsisakė sosto dėl tos išsiskyrusios amerikietės), Likimo ironija yra ta, kad kunigaikštis šio mazgo ne tik kad nesukūrė, bet net ir nenešiojo. Pavadinimas jam tiesiog prilipo dėl to, kad jis mėgo ryšėti kaklaraiščius su dideliais mazgais.
„Vindzoro“ mazgas (trigubas) yra storiausias iš visų kaklaraiščių mazgų, ir šiais laikais yra madingas tarp puošniai mėgstančių atrodyti jaunų samdinių, verslininkų ar valstybės tarnautojų. Tačiau rimtose brolijose „Vindzoro“ mazgas yra laikomas nuobodžiu, nes jis yra pernelyg simetriškas. Kaip paprastai, jis būna kur kas platesnis, nei ilgesnis, o tai vizualiai daro kaklą trumpesniu. Italų mėgstami „Vindzoro“ mazgai gerai atrodo tik sumegzti su plonais kaklaraiščiais, sukurdami aštrų kontrastą tarp trikampio mazgo formos ir paties kaklaraiščio profilio. „Vindzorai“ taip pat gerai atrodo ir su plačiomis arba didelėmis marškinių apykaklėmis.
Tačiau Džeimsas Bondas kadaise sakė: „netikėk žmogumi su ‚Vindzoro‘ mazgu“, ir išvis laikė jį „sukčiaus ženklu“. Jei kas imate domėn šio superšnipo pamokymus (pvz., tokius, kad „homoseksualistai nemoka švilpauti“ arba tai, kad „džentelmenas atrodo apsirengęs geriausiai tada, kai atrodo lyg būtų apsirengęs be veidrodžio“), tai žinokite, kad Bondo nuomone, vienintelis „padorus“ kaklaraiščio mazgas yra tik „keturi rankoje“ – ir tikras džentelmeno kaklaraiščio mazgas visada turi atrodyti truputį asimetriškas ir kreivas, skirtingai nuo snobiškojo „Vindzoro“. Tačiau „Vindzoras“ arba „pusinis Vindzoras“ yra geriausia išeitis žemo ūgio vyrams, kuriems kaklaraištis su viengubu mazgu gali atrodyti šiek tiek per ilgas.
Lietuvoje populiariausias mazgas – „pusinis Vindzoras“ arba dvigubas – mėgstamas vyresnės kartos vyrų. Esama ir ketvirto mazgo, taip vadinamojo „Pratto mazgo“ (arba „išvirkštinio“), tačiau Lietuvoje man jo neteko regėti.
Žinoma, jei esate pakankamai negabus, kad išmoktumėte susirišti kaklaraištį, ar savo darbe bent tris kartus per dieną susiremiate su kitais žmonėmis, visada galite įsigyti prisegamą kaklaraištį arba kaklaraištį su gumyte (kokius nešiodavome okupacinėse mokyklose) – tokiuose mazgas yra surištas iš anksto… Tačiau tai yra išimtinai uniformų sudedamoji dalis. Tokius kaklaraiščius, beje, sukūrė būtent amerikiečių policininkai, nes tikrasis kaklaraištis kėlė jiems pavojų būti pasmaugtiems susirėmus su piktadariais. Iš policijos „saugių“ kaklaraiščių tradicija paplito ir kitose buitinio aptarnavimo sferose.

MEDŽIAGOS IR KOKYBĖ

Šiais laikais kaklaraiščiai yra gaminami iš šilko, vilnos, poliesterio arba mezgami.
Kaklaraiščiai iš sintetinių medžiagų, kaip paprastai, yra naudojami kaip uniformų dalis, juos nešioja ir žemesnes pajamas turintys asmenys. Pagal seną tradiciją, Vakarų pasaulyje megztus kaklaraiščius dažniausiai nešioja dailininkai, profesoriai, literatai ir žurnalistai.
Geriausi kaklaraiščiai yra gaminami iš šilko arba vilnos, tačiau niekada netikėkite etikete, teigiančia, kad Jūsų pirkinys (ar dovana) yra pagamintas iš „100 % šilko“ arba „100% kašmyro“, nes tai niekada nebus teisybė – tokie užrašai reiškia tik 100 procentų IŠORINĖS kaklaraiščio dalies medžiagos, nes net ir aukščiausios klasės kaklaraiščių pamušalai kaip paprastai yra gaminami iš kitų medžiagų. Yra, tiesa, kaklaraiščių, kurių visos sudedamosios dalys yra gaminamos iš šilko, tačiau tai reti ir itin brangūs egzemplioriai.
Šilkinis kaklaraištis puošią verslininką geriausiai – jis elastingas, minkštas, patvarus ir stiprus. Tačiau esama ir problemų – plonas ir lengvas šilkas blogai išlaiko mazgų formą. Nors žinia, kad kuo šilkas sunkesnis, tuo kaklaraištis kokybiškesnis, tačiau ne viskas priklauso vien nuo medžiagos – daug įtakos kaklaraiščio likimui turi ir jo konstrukcija bei pamušalas.
Šiais laikais vartotojai mėgsta pirkti ar dovanoti „rankų darbo“ gaminius. Kaklaraiščiai – ne išimtis. Tiesa, absoliuti jų dauguma yra siuvami mašinomis, ir tik kai kurie jų yra užbaigiami rankomis. Jei norite patikrinti, ar Jūsų gražusis kaklaraištis iš tiesų yra geros kokybės gaminys, žinokite šiuos keletą praktinių būdų:
Visų pirma, geros kokybės kaklaraištyje turi būti įmanoma atlapoti užpakalinę jo pusę ir savo akimis išvysti pamušalą. Jei pamušalas yra užsiūtas ir Jums neprieinamas, meskite tokį kaklaraištį į srutų duobę – ten jam ir vieta. Antra, laikydami neužrištą kaklaraištį už siaurojo galo, įvertinkite, ar jis krenta lygiai ir nesusisuka. Jei laikomas laisvai, jis sukasi aplink savo ašį, meskite į srutų duobę ir šį.
Tačiau geriausias būdas, kaip atskirti aukštos kokybės kaklaraištį (ir tuo pačiu įsitikinti, ar nesutaupė brangieji svečiai, dovanodami tokią dovaną Jums), yra paieškoti išilginio laisvo siūlo kaklaraiščio viduje (apvertus jo užpakalinę pusę ir pravėrus jungiamuosius atlapus). Jei siūlas yra, ir jį patraukus, kaklaraištis traukiasi į „armonikėlę“, vadinasi, jis yra „rankų darbo“ ir nepigus. Neskubėkite to siūlo nukirpti, nes jis yra kaklaraiščio „stuburas“, suteikiantis gaminiui stabilią pailgą formą. Kiti „rankų darbo“ ženklai – stora siūlų gija, jungianti abi užpakalines kaklaraiščio plačiojo galo dalis, maža kilpelė arba trumpas siūlelis siaurojo kaklaraiščio galo viduje. Beje, neskubėkite kirpti ir jų, nes ir jie stabilizuoja kaklaraiščio formą. Be to, rimtai pagamintuose šilkiniuose kaklaraiščiuose raštas yra įaudžiamas, ir niekada nepiešiamas ant viršaus.
Bet kuriuo atveju, perkant kaklaraištį, egzistuoja viena auksinė taisyklė – nepigus kaklaraištis nepigiai ir kainuoja. Paties šilko kokybė, medžiagos sukirpimo tikslumas, pamušalo kokybė ir kirpimas, dygsniavimo atidumas – visa tai ir sudaro paties gaminio kainą.
Na, o jei norite įsiteikti savo turtingam dėdulei ar Jūsų nekenčiančiam bosui, galite Italijoje paieškoti išties unikalaus gaminio – brangiausio kaklaraiščio pasaulyje. Tokie Florencijoje įsikūrusios kompanijos „Stefano Ricci“ kaklaraiščiai iš „Solo Una“ kolekcijos gaminami iš aukščiausios kokybės „Super 210“ markės šukuotos vilnos, o jų spalvų kombinacija vadinama „unikalia“. Kiekvienam „Solo Una“ kaklaraiščiui pasiūti sunaudojama apie 18 kilometrų siūlų, importuojamų iš Moksono apylinkių Hadersfylde, Anglijoje, kur avys auginamos specialiai šiam tikslui. Toks kaklaraištis yra siuvamas su auksine adata ir įteikiamas pirkėjui aligatoriaus odos dėžutėje. Be to, kas dvejus metus rekomenduojama grąžinti tokį kaklaraištį atgal į siuvyklą – remontui ir atšviežinimui. Kaina? Niekai – tik pusantro tūkstančio dolerių. Bet kartu su kaklaraiščiu gaunate ir tą pačią auksinę adatą, kuria jis buvo pasiūtas… Ją galite pasilikti sau – atminčiai.

RAŠTAI IR SPALVOS

XVII-XIX amžiaus džentelmenai ryšėjo vienspalves kaklaskares. Atsiradus kaklaraiščiams su sporto klubų spalvų kombinacijomis, galutinai jas išpopuliarino garbingiausia visuomenės institucija – armija.
Kaip tik XIX amžiaus pabaigoje Britanijos armijos kariškiai keitė savo spalvingas ir ryškias uniformas (skausmingai buvusias tokiais gerais taikiniais priešų snaiperiams) į kur kas praktiškesnę kariavimui spalvą – chaki, tačiau jautė ilgesį savo senosioms pulko vėliavų spalvoms. Įprasminti jas kaklaraiščiuose atrodė puiki išeitis. Taip prieš daugiau kaip šimtą metų Britanijoje atsiradusios spalvų gamos iš esmės daug ką reiškia ir simbolizuoja. Pavyzdžiui, po Pirmojo pasaulinio karo atsiradusios britų tankistų kaklaraiščių spalvų kombinacija yra sudaryta iš rudos (simbolizuojančios purvą Flandrijoje), raudonos (pralietą tankistų kraują) ir žalios (mūšių laukų pievas toje pačioje Flandrijos). Gvardiečiai nešiojo mėlynai-raudonus kaklaraiščius, šiais laikais tokių madingų tonų kaklaraiščius perkantis jaunimas net nepagalvoja, kad tai simbolizuoja „mėlynakrauję“ aristokratiją, kuriai gvardiečiai ir tarnavo bei savą kraują, pralietą dėl tos pačios aristokratijos. Taip pat daug kaklaraiščių spalvų kombinacijų buvo sukurtos pagal įvairių kampanijų medalių juostelių spalvas.
Tokių „pulko“ kaklaraiščių mada po pasaulį paplito 1919 metais, kai vienas iš britų monarchų juos ryšėjo oficialaus vizito į Niujorką metu. Mada ir spalvų kopijos plito taip greitai, jog Britanijoje trisdešimtaisiais buvo išleistas taisyklių rinkinys, kaip ir kas gali ryšėti beveik 200 spalvinių kombinacijų, priklausančių klubams arba armijos pulkams. Netgi šiandien kai kuriose prestižinėse Londono parduotuvėse pirkėjo prašoma įrodyti, ar jis gali ryšėti tokių spalvų kombinacijos kaklaraištį. Aš asmeniškai labai mėgstu klubinius kaklaraiščių raštus, tačiau visada atsimenu, kad egzistuoja ir pavojus – nebūdamas atitinkamo klubo ar organizacijos nariu, galite patekti į nepatogią padėtį, susitikęs tikrąjį tokios asociacijos narį…
Kaip paprastai, klubinių arba „pulkų“ tipo kaklaraiščių dryžiai yra įstriži. Originalias britų sukurtas spalvas nuo pasaulinių kopijų skiria vienas subtilus skirtumas: amerikiečių ir italų gamintuose kaklaraiščiuose dryžiai leidžiasi nuo nešiotojo dešinės rankos žemyn į kairę, britiškuose kaklaraiščiuose – atvirkščiai, nuo kairės žemyn į dešinę.
Žinoma, šiais laikais kaklaraiščių raštas dažniausiai yra mados reikalas. Tačiau klasikiniai kaklaraiščių raštai visada turės savo vietą. Ir dryžuoti kaklaraiščiai visada bus madoje, kad ir ką bešnekėtų visokie mados apologetai.
Kaklaraiščių paskirtis – suteikti Jums ne tik solidumo, bet ir spalvingumo. Tačiau nepamirškite džentelmenui privalomo puritoniškumo – o jį geriausiai suteikia „amerikietiškai-dryžuoti kaklaraiščiai“, kaip ir klasikiniai taškuoti, juodi arba mėlyni. Venkite kaklaraiščių, pernelyg traukiančių dėmesį, kaklaraištis neturi dominuoti aprangoje, kaip negali ir paskęsti marškinių fone. Kaklaraiščio raštas niekada neturi būti ryškesnis nei marškinių. Kaklaraištis tiesiog turi harmoningai papildyti visą aprangos ansamblį.
Jei žiaurusis likimas privertė Jus eiti prašytis darbo, atminkite, Jums gali būti atsakyta darbo vieta, jei į interviu ateisite ryšėdamas netinkamą kaklaraištį. Kur išeitis? Kompanijos „Tie Rack“ tyrimų duomenimis, darbdaviams labiausiai patinka kandidatai, ryšintys mėlynų tonų kaklaraiščius. Kaip žinia, mėlynas kostiumas visada suteiks Jūsų išvaizdai puritoniškumo, todėl ir kaklaraiščiai prie jo derinami tradicinių tonų ir spalvų. Jei vyriškis nori pademonstruoti savo susikaupimą, tai galima pasiekti tik derinant marškinius ir kaklaraištį. Ir nors kiekvieno žmogaus norai yra kiekvieno individo asmeninis reikalas, tačiau būtina atminti ir keletą taisyklių:
Raudonas kaklaraištis ryšimas su baltais marškiniais demonstruoja valdžią ir jėgą – tokius vilki Donaldas Trumpas.
Prie dryžuotų marškinių visada tiks tik siauras kaklaraištis.
Lietuviškoje spaudoje išsakyta daug nuomonių, ar padoru ryšėti kaklaraiščius su žaismingais piešinėliais – pavyzdžiui, peliukais Mikiais ar Seniais besmegeniais? Ir Jums įdomi mano nuomonė? Šiuo klausimu aš retu atveju savo gyvenime esu liberalus – jei patinka, kodėl gi ne? Tačiau nepamirškite, nors tokie piešinėliai kartais išties atrodo šauniai, tačiau visada dar šauniai yra ryšėti tokį kaklaraištį, kokio niekas daugiau neturi.

PETELIŠKĖS

Mano manymu, peteliškės niekada neišeis iš mados, tačiau jos ryšėjimas yra pavojingas vienu aspektu. Nors ji tebėra esminė vakarinės aprangos detalė, tačiau kasdien nešiojant peteliškę aplinkiniams gali kilti įtarimų, jog Jūs esate kažin kodėl ekscentriškas be jokios aiškios priežasties. Iš kitos pusės, peteliškių kritikai tokia retorika dažniausiai maskuoja jų nemokėjimą peteliškės surišti, nors tai yra ganėtinai paprastas procesas, toks pat paprastas, kaip ir užsirišti batų raštelį. Peteliškė taip pat yra laikoma itin konservatyvia aprangos detale, kai kuriose JAV dalyse – netgi rasistiniu simboliu, primenančiu vergijos laikus. Tačiau Europoje peteliškės yra visuotinai priimtas gydytojų atributas, nes teigiama, kad ilgi kaklaraiščiai yra garantuoti bakterijų pernešėjai. Tad, jei esate gydytojas ar tuo pačiu ir Krašto apsaugos ministras, atminkite šiuos peteliškių nešiojimo ypatumus:
Gatavoms, fabrikinių būdu surištoms peteliškėms trūksta stiliaus, nes jos yra pernelyg simetriškos ir tiesios. Žinoma, tokios peteliškės atrodo standesnės ir geriau išlaiko savo formą, tačiau kai kurie aštrialiežuviai teigia, kad jos taip pat simbolizuoja ir pernelyg siaurą Jūsų kūno išeinamąją angą… Fabrikiniu būdu surišta peteliškė gerai atrodo tik su smokingu, tačiau visada ateina momentas, kai jos tikslumas pradeda atrodyti negražiai. Mano manymu, peteliškės gerai atrodo tik tada, kai jos atrodo negerai. Kaip ir kituose aprangos detalėse – per daug simetrijos visada atrodo nenatūraliai.
Todėl rišantis peteliškę atminkite, kaip tai darė Džeimsas Bondas – nereikia žiūrėti į veidrodį, o prie jo eiti tik tada, kai ji jau surišta – pataisyti.

FANTAZIJA

Jei mėgstate priekinėje švarko kišenėlėje nešioti ir fantaziją, tikiu, esate ne kartą girdėjęs įvairiausių nuomonių, ar ji turi atitikti kaklaraiščio raštą? Štai Jums dar viena nuomone: jei Jūsų fantazijos spalva/raštas atitiks kaklaraiščio spalvą/raštą, atrodys, kad Jūs persistengėte, jas derindami. Tačiau jos neturėtų ir pjautis. Jai nešiojate dryžuotą kaklaraištį, prie jo gerai atrodys vienspalvė fantazija. Ir atvirkščiai.
Nenešiokite fantazijos, pagamintos iš medžiagos, į kurią negalėtumėte išsišnypšti nosies ar nuvalyti verkiančios damos ašarų. Kaip paprastai, fantazijos gaminamos iš šilko, ir tai yra geriausia pasirinkimas.
Tinkamo fantazijos nešiojimo paslaptis slypi ne tame, kai ji dera su kaklaraiščiu, bet kaip ją įkišti į priekinę švarko kišenėlę ir padaryti padoriai matoma. Tai daroma taip: sunerkite nykštį su smiliumi, padarydami apskritimą. Ant jo paskleiskite fantaziją taip, kad pirštų apskritimas būtų ties centru. Tada kitos rankos smiliumi brukite audeklą į apskritimą, kol padarysite “puokštės” formą. Užlenkite galus ir taip pat kiškite fantaziją į kišenėlę.

SEGTUKAI

Ankstesniuose straipsniuose aš ne sykį esu minėjęs tokį kaklaraiščių aksesuarą, kaip segtukas. Pasikartosiu, jis ir tebėra gražus akcentas, suteikiantis išvaizdai tvarkingumo.
Sakoma, kad kaklaraiščio segtukai yra nebemadingi, nes jų šiais laikais niekada nebeišvysi ant manekenų per madų demonstravimą. Tačiau būtina atminti, kad manekenai visada nešioja tik tai, ką jiems įsako nešioti kiti žmonės. Manau, kad šiuolaikiniai dizaineriai yra sudarę šėtonišką sandėrį slėpti nuo žmonijos kaklaraiščių segtukus. O juk aktyviems žmonėms segtukai yra nepaprastai reikalingi. Pavyzdžiui, barmenams, nenorintiems įmerkti savo kaklaraiščio galo į taurę su gėrimu… Ar nepastebėjote, kaip kartais kaklaraištis kliudo atlikti vieną ar kitą veiksmą? Pavyzdžiui, keičiant automobilio ratą, valgant sriubą be švarko ar kepant mylimajai beliašus aliejuje? Kai kurie radikalai tokiais atvejais permeta kaklaraištį per petį, tačiau, mano manymu, taip nueinama per toli, nors ši maniera yra perimta iš britų kariškių. Taip, ir Lietuva yra kariaujanti šalis, tačiau taikos sąlygomis geriausia kišti kaklaraištį į marškinius, tiesa, jei po marškiniais vilkite ir marškinėlius…
Kurioje vietoje turi būti smeigiamas arba prisegamas kaklaraiščio smeigtukas? Konkrečiai numatytos vietos jam nėra, tačiau žinoma, kad, kuo arčiau mazgo yra smeigtukas, tuo labiau dekoratyvinis, nei funkcionalus jis atrodys. Jei segamas arčiau kaklaraiščio galo, atrodys netvarkingai ir vėl neatliks savo funkcijos. Bendroji segtuko segimo taisyklė yra tokia: jis turi būti ten, kur jo nesimatytų užsegus viršutinę švarko sagą…

PRIEŽIŪRA

Tikiu, kad kaip tikras džentelmenas, jau turite kaklaraiščių kabyklą, arba bent jau rengiatės tokią įsigyti. Nes puikiai žinote, kad tokios kabyklos padeda kaklaraiščių medžiagai nesusiraukšlėti. Nenešiojami kaklaraiščiai turi kaboti, išskyrus megztus, kurie laikomi susuktais į ritinėlį.
Panešiojęs kaklaraištį, leiskite jam dvi dienas pailsėti – taip išsitiesins raukšlės. Geriausia kuriam laikui palikti jį ištiesintą ant plokščio paviršiaus, taip medžiaga grįš į savo natūralią būseną. Visada išriškite kaklaraištį, venkite nusiimti jį per galvą. Išrišant netraukite per mazgą siaurojo kaklaraiščio galo, verčiau jį išlankstykite.
Jei kaklaraištis sušlapo, leiskite jam išdžiūti, ir nuvalykite ta pačia medžiaga, iš kurios jis pagamintas. Suteptus kaklaraiščius geriausia valyti cheminėje valykloje. Skalbiami yra tik sintetiniai kaklaraiščiai.

ANTIKAKLARAIŠČIAI

Kai kurie vyrai dažnai skundžiasi, kad jiems patinka vilkėti kostiumą, tačiau jie nekenčia kaklaraiščių. Ar yra išeitis?
Kodėl vis daugiau žmonių nemėgsta kaklaraiščių? „Nenešiosime kilpų ant kaklo“, „nevaikščiosiu kaip šuo su antkakliu“, – karščiuojasi nūdienos jaunimas. Kiti tvirtina, kad kaklaraištis, ypač nešiojamas su ankšta apykakle, spaudžia kaklą ir trukdo normaliai kvėpuoti. Tačiau iš esmės vyrai nemėgsta kaklaraiščių tik dėl to, kad nepasitiki savo jėgomis ir yra įsitikinę, kad išsirinkti kaklaraištį bei mokėti jį tinkamai užsirišti – ne jų nosiai. Kitiems atrodo, kad vaikystėje buvęs kaklo dydis niekada nekinta ir nesistengia užsisegti marškinių apykaklės.
Jaunimo kultūros suklestėjimas šeštajame praeito amžiaus dešimtmetyje sudavė kaklaraiščio įvaizdžiui stipriausią smūgį. Kaklaraištis, kaip ir minėtų revoliucijų metu, tapo buržujiško dekadenso simboliu. Gal pamenate ir „bitlų“ evoliuciją – iš pradžių ryšėję kaklaraiščius jie jų visiškai atsiakė, ir su jais jų niekas daugiau nebematė. Apie dvidešimtuosius atsiradęs golfas (kitaip „bitlovkė“), išpopuliarintas prancūzų ir amerikiečių intelektualų, tapo ir antikaklaraiščio simboliu, nors savo akimis esu matęs žmonių, ryšinčių kaklaraištį ir ant jo.
Tačiau jei tebesate maištininkas arba tiesiog tapote talibu, atminkite – marškiniai su prasegta viršutine saga gerai dera prie kostiumo, tačiau visa tai priklauso nuo to, kur dirbate, ir kokia Jūsų padėtis kompanijos ar įstaigos hierarchijoje. Jeigu jau nesirišate kaklaraščio, skirkite daugiau dėmesio marškinių apykaklei, turinčiai atitraukti dėmesio nuo kaklaraiščio trūkumo. Niekada neatsisekite daugiau kaip dviejų sagučių. Kaklaraištį privalote ryšėti, jei vilkite dvieilį kostiumą. Marškiniai prasegta apykakle tinka tik prie vienaeilio švarko. Jei vilkite liemenę, taip pat privalote ryšėti kaklaraištį. Tokia jau taisyklė. Neformalioje aplinkoje kaklaraiščio nebuvimas išvis turi būti nepastebimas.

STILIUS, JŪSŲ STILIUS

Tikras džentelmenas kaklaraiščius renkasi pats. Klausykite patarimų, skaitykite straipsnius, bet galutinį sprendimą VISADA padarykite pats. Jei Jums kaklaraiščius parenka žmona, atminkite, kad tokius ryšėdami demonstruosite vertybes ir skonį, primestus kitų…
Kaklaraištis ir sąsagos yra turbūt patys kūrybiškiausi džentelmeno aprangos elementai. Atsimenate save, ryšintį siaurus „bitlų“ eros kaklaraiščius? Baisu tokį užsirišti šiandien? Tačiau tai gali tapti Jūsų ženklas (o daug vyrų kažkodėl bijo tokį turėti šiais laikais). Nejaugi norite visą gyvenimą būti su minia?
Nesukite sau galvos, ar tinka kaklaraištis prie džinsų. Ar galima nešioti odinį kaklaraištį? Ar galima atsisegti viršutinę apykaklės sagute ir atlaisvinti mazgą? Ar tinka nešioti kaklaraištį su odine striuke? Ar galima nešioti neužrištą kaklaraištį, tiesiog perlenktą kaip šaliką? Viskas galima. Viskas tinkama. Nebijokite eksperimentuoti, kol nerasite savęs. Nes kaklaraištis – tai Jūs.
Tiesiog atminkite keletą bendrųjų kaklaraiščio ryšėjimo principų:
Be abejo, esate pastebėję, kad kaklaraiščiai ant skirtingo ūgio žmonių visada atrodo skirtingai. Žinia, ne visi kaklaraiščiai yra vienodo ilgio, ne visi vyrai yra vieno ūgio, ne visos kelnės turi tą patį pakilimo laipsnį ar ilgį. Turbūt Jums yra tekę matyti vyrų su kaklaraiščio galu, sukištu į kelnes? Tai ne tik atrodo negražiai, bet ir parodo, kad tokių žmonių kaklaraištis yra per ilgas arba jų kelnių juosmuo per aukštai yra. Juokingai atrodo ir trumpi kaklaraiščiai, vos siekiantys vyro krūtis. Tradiciškai kaklaraiščio galas turi dengti diržo sagtį.
Jei Jūsų liemens forma – trikampė, turite plačius pečius ir už juos siauresnį dubenį, venkite megztų ar vilnonių kaklaraiščių. Jei turite tiesų liemens siluetą, labiausiai Jums tiks siauri kaklaraiščiai. Jei esate „kriaušės“ formos – siaurų pečių ir plačių strėnų, rinkitės platesnius kaklaraiščius. Jei mėgstate riebiai užkąsti, nedaug judate, žodžiu, esate tiesiog storulis, labiausiai Jums patartina ryšėti ryškius kaklaraiščius – tai geriausia priemonė atitraukti pašnekovo dėmesį nuo Jūsų kūno formų. Žemi vyrai turėtų vengti plačių kaklaraiščių, aukštiems vyrams tinka ryškūs kaklaraiščiai.
Kaklaraiščio mazgo dydis turi būti proporcingas marškinių apykaklei ir švarko atlapams, tačiau paties kaklaraiščio plotis geriausiai atrodo apie aštuonis-dešimt centimetrus plačiausioje vietoje (turėkite omenyje, kad megztas kaklaraištis visada atrodys siauresniu, nei yra iš tiesų).

Šaltinis: elegancija.eu

     Istoriniu faktus apie šią dieną gal pamirškime, geriau prisiminti nuostabias legendas, susijusias su meile. O jų tikrai gausu visais laikais bei visose šalyse. Nusikelkime į senovės Angliją ir prisiminkime gražias tradicijas. Tą dieną vaikai persirengdavo angeliukais, vaikščiodavo po namus ir dainuodavo tokias giesmes: „Labas rytas tau, Valentinai,/Susigarbiniuok savo plaukus, kaip padariau aš – /Dvi priekyje ir tris gale./Labas rytas tau, Valentinai“. Tuo metu Velse buvo populiaru drožti savo mylimosioms šaukštus ir juos dovanoti šią dieną. Šaukšte būdavo išraižomos širdutės, raktai ar spynos. Tokia dekoracija reikšdavo, jog „tu atrakinai mano širdį“.

     Viduramžiais jauni vaikinai ir merginos užrašydavo mylimosios vardą ant lapelio ir nešiodavo įsikišę į rankovę visą savaitę. Kai kuriose šalyse jaunuoliai dovanodavo savo išrinktosioms dovanas. Jei šios jas pasilikdavo, tai reiškė, kad sutinka tekėti už jaunuolio. Kitur manyta, kad, jei moteris Valentino dieną pamato virš galvos skraidančią kregždutę – pavasario pranašę, reiškė, jog ištekės už jūreivio. Jei pamatydavo žvirblį, reiškė, kad ištekės už neturtingo jaunuolio, bet bus labai laiminga. O jei išvysdavo dagilį, ištekės už turtingo.

     Meilės krėslu laikoma plati kėdė. Pirmiausia, tokia kėdė buvo skirta moterims, dėvinčioms itin pūstas sukneles. Vėliau toks krėslas panaudotas sėdėti dviem žmonėm – įsimylėjėliam. Dažniausiai kėdė būdavo S formos. Tokia forma pasirinkta dėl to, kad įsimylėjėliai galėtų sėdėti kartu, šalia, bet šiukštu ne pernelyg arti.

     Valentino dieną, kaip ir per Kūčias, būdavo populiarūs įvairiausi būrimai. Vienas iš tokių – mergelė ar jaunas vaikinas susigalvodavo šešis priešingos lyties vardus, tuomet pasiimdavo obuolį ir imdavo jį lupti, o mintyse sakyti paeiliui visus vardus. Ties kokiu vardu baigsis lupimas, tas ir būsiąs vyras ar žmona.

     Kitas būrimas – paimama kiaulpienė, kuri jau su sėklytėm (pūkuota), giliai įkvepiama ir pučiama. Tuomet suskaičiuojama, kiek liko nenupūstų sėklyčių. Vadinasi, tiek bus vaikų. Yra ir kitas panašus būrimas – paimamas obuolys ir perpjaunamas pusiau. Kiek bus sėklų, tiek būsią ir vaikų.

Visumoje, mokėjimas sukurti originalią šventinę atmosferą, yra suteiktas ne kiekvienam. Kaip taisyklė, vyro gimtadienis arba bet kokia kita šventė, švenčiama pakankamai standartiškai (na jūs žinote kaip …). Tuo tarpu ypatinga, dovanos įteikimo, ceremonija suteiks jums galimybę, šią dieną, padaryti išskirtine ir nepamirštama. Tai gali būti kokia nors ypatinga vieta – restoranas ant stogo, jachta ar kateris, tiltas ir pan.. Tačiau net ir įprastose vietose galima padaryti staigmeną. Pavyzdžiui, dovaną galima paslėpti torte, galima pasikviesti artistus ar juokdarius, kurie, pagal šventinį scenarijų, inscenizuos dovanos įteikimą. Galiausiai galima dovaną padėti į tą vietą, kurią vyras dažnai lanko namie ar darbe.

Vyras padovanojo jums gėlytę arba puokštę? Tai, neabejotinai, gerai ir teisinga. O ar žinote jūs šios „aukos“, moters grožiui ir žavesiui, išaiškinimą?

1 gėlytę – priimta dovanoti merginai „saldainių – gėlių“ periodu. Nebrangu ir malonu. Be to tai neįpareigoja, todėl dovaną galima priimti ramia sąžine.

3 gėlytės – santykiai labiau rimtesni, tačiau vyras dar nėra užtikrintas, kad jūs atsakysite jam tuo pačiu.

5 gėlytės. Gražu, šventiška, pagarbiai.

Jeigu prie gėlių pridėta žalių šakelių, žalumynų ar kitokių puošmenų – tai tikras požymis kreipiant dėmesį į detales ir pakankamai rimtas požiūris į jus. Nes kam gi reikėtų dar vargintis, paslėpti gėlių grožį kitomis floros dovanomis?

Puokštė – tai tikras paėmimas šturmu (jeigu žinoma, tą dieną pas jus arba jūsų šeimynykščius nėra šventės).

Apie pačias gėles

Rožės – miela, tačiau su fantazija ryškiai ne kas.

Gvazdikai – jaunuolis be galo senamadiškas ir jis neturi supratimo apie visuomenės blizgesį.

Gerberai – jūs galite būti užtikrinta, kad greičiausiai, jis bent kelias minutes mąstė, kokias gėles išrinkti. O tai jau gerai. Parašykite jam dešimt už originalumą.

Tulpės – elegantiška, jautru ir pavasariškai.

Irisai – norėjo neįkyriai pademonstruoti švelnumą.

Orchidėjos – šimtą procentų norėjo padaryti neišdildomą įspūdį! Jam tai pavyko?!

Lelijos – „jos man patiko ir skaniai kvepia“.

Kalijos – norėjo jus nustebinti. Ir apskritai gyvenime mėgsta efektingus žestus.

Chrizantemos – jis praktiškas.

Hiacintas – tikėjosi, kad šių keistų gėlių jums dar nieks nedovanojo. Sutikite, jug toks susirūpinimas visuomet malonus.

Bijūnai – gaudo momentą, kada jos jau (arba dar) parsiduoda. Geras ženklas! Atrodo, jis vertina paprastumą ir natūralumą.

Gladiolės – tai leidžiama, jeigu jūs sakėte, kad jums jos patinka. Priešingu atveju tai nusikalstamas aplaidumas, nes gladiolės labiau asocijuojasi su rugsėjo pirmąja, nei su romantišku pasimatymu.

O dabar įvertinusios ir pakritikavusios pagalvokite, kad greitu laiku jums pačioms reikės išrinkti gėles – pavyzdžiui, gimtadieniui jo mamai arba jam pačiam. Tuomet ir ateis į galvą mintis: o gal geriau nerizikuoti ir nupirkti klasikines rožes?

Spartus kvėpavimas. Kai moteris įsiaudrinusi, jos kvėpavimas virsta į tankius, rodos, nekontroliuojamus kvėpčiojimus. Tai rodo, kad jai reikia daugiau deguonies, kurio reikalauja jos vidiniai organai, pasiruošę orgazmui. Tačiau jei orgazmo metu ji kvėpuoja normaliai, ko gero, apsimetinėja.

Kūno judesiai ir rangymasis. Jei jūsų partnerė nenustygsta vietoje, spaudžiasi prie jūsų bei pirštų galais spiriasi į jus, didelė tikimybė, kad jai išties malonu. Tad jei ji guli ramiai – kažin ar ją kaitina aistra, todėl bandykite keisti poziciją, pabandykite apšildyti ją savo burna ar rankomis ir pažiūrėkite, kur tai nuves.

Judantys klubai. Kai ji juda su jumis kartu, reiškia viskas vyksta puikiai. Geras seksas dažnai būną gan sinchroniškas, nes mūsų kūnai būtent taip sudaryti, kad taip pasiektumėm orgazmą.

Išskėstos rankos. Jos rankos gali būti bet kur – ant jūsų krūtinės, aplink jus, įsikibusios jums į plaukus, svarbiausia, kad ji jų nelaikytų prie savęs. Be to, ji neturėtų drovėtis ir bandyti rankomis prisidengti – tai rodytų, kad ji neatsipalaidavusi. Tad kur bebutų jos rankos, jei jos laikomos ne prie savęs, ji, ko gero, seksu mėgaujasi ne mažiau, nei jūs.

Vaginos raumenų susitraukimai. Viena jautriausių jūsų kūno vietų liečiasi su viena jautriausių jos kūno vietų. Taigi, su kiekvienu judesiu galite jausti jos vaginos sieneles bei raumenis. Vaginos sienelė yra itin tvirta, tad susitraikinėdama ji pamėtės į orą ir jus, tačiau nelaikykite to galutiniu ženklu. Daugelis moterų turi gerą savikontrolę, tad jei ir nepajustumėte tokių spazmų, nesijaudinkite. Patys ilgainiui pagal jos vaginą pajusite, kai ji artės prie tikslo.

Po kaimą tądien vaikščiodavo persirengėliai trimis karaliais: su sveikinimais, giesmėmis, vaikams turėdavo saldainių, būdavo pasipuošę keistais drabužiais, užsidėję blizgančias karūnas, dažnai lydimi išdaigaujančių Velnio, Giltinės, Meškos, Gervės, Šyvio. Persirengėlius pakiemiui vedžiodavo angelas su žibintu ir žvaigžde, sunarstyta iš šiaudelių arba spalvoto popieriaus. Toji dažniausiai būdavo dvylikos spindulių, tad po šventės kabinta krikštasuolėje ir naudota kaip kalendorius.

Kreida, kuria būdavo brėžiamos trijų karalių vardų raidės, tapdavo ypatinga – galėdavo padėti net praturtėti. Tikėta, kad reikia turėti tik drąsos, dar surasti vietą, kur žmogaus nebūta, apsibrėžti ta kreida ir garsiai pašaukti kipšiuką. Šiam prisistačius, ištarti „Duok man 9000, 900, 90 ir 9!“ Kai nelabasis atkiš pinigų, jokiais būdais neimti, lai jis meta į rato vidų. Tada reikia paklausti „Ar aš tau skolingas?“ Jei kipšiukas atsakys: „Ne“, galima pasiėmus pinigus ramiai eiti namo.

Kupiškio krašte žinomas įdomus paprotys spėti ateiti Trijų Karalių šventės vidurnaktį. Iš pradžių reikia ilgokai žiūrėti į mėnulį, po valandos nusiprausti ir vėl žiūrėti. Dar po valandos atsigulti miego. Užmigus pasirodo balta šmėkla, iš kurios ir galima išklausinėti ateitį. Paprotys, tikėtina, susijęs su dar menama archajiško Mėnulio kalendoriaus pradžia.

Švęsti Naujuosius metus sausio 1 –ąją Lietuvoje ir visoje Vidurio Europoje – gana nauja tradicija. 45 m. prieš Kr. garsiajam Romos imperatoriui Julijui Cezariui įsakius, Aleksandrijos astronomai parengė naują dvylikos mėnesių Saulės kalendorių. Jame mėnesio pradžia sutapo su pirmąja mėnulio jaunatimi po saulėgįžos, tad naujas laiko skaičiavimas pradėtas sausio 1-ąją. Pirmąjį mėnesį romėnai pavadino dviveidžio dievo Januso garbei januarijumi. Dievas senuoju veidu žiūri į praeitį, jaunuoju – į ateitį, sieja dabartį su istorija. Tačiau Europai romėnų paveldas ilgus šimtmečius buvo nė motais: žemdirbiai metų darbus imdavo rikiuoti nuo pavasario, o didelių karalysčių, imperijų valdininkai metus skaičiuodavo nuo rudens, susumavę surinktas duokles.

Tai istorikas T. Narbutas savo darbuose aprašė vadinamąjį Gedimino skeptrą – kalendorinę lazdą, liudijančią, kad lietuviai turėjo savo originalų kalendorių. Joje nesunkiai suprantamais ženkliukais sužymėti dvylika mėnesių, kurių kiekvienas sudarytas iš trijų devyniadienių savaičių, atskirtų mėnulio fazių simboliais. Įdomu, kad pirmasis jų – balandis, tad metų pradžia laikytas pavasaris. Kaimo žmonės Naujuosius metus skaičiuodavo taip pat nuo gyvulių išgynimo (Ganiklio, Jorės, Jurginių šventės), nuo orės pradžios (Sietyno nusileidimo kartu su Saule), nuo paukščių parskridimo (Gandrinės šventės)

Po Lietuvos krikšto perkėlus metų radžią į žiemą, ten nukeliavo ir pavasarį simbolizuojantis ženklas – susprogusių pumpurų šakelė. Tik jau nebe gluosnio, o jau amžinai žaliuojančių eglės, kadagio šakelė. Iš pradžių ji buvo tiesiog užkišama trobos palubėje už lubų sijos. Vėliau ten imta kabinti mažą eglutę, o greta ir iš šiaudelių sunarstytą „sodą“. Jo viduryje – raudonšonis obuolys, primenantis gryžtančią saulutę. Toks tad buvo Naujųjų metų simbolis senajame Lietuvos kaime. Naujametinės eglutės tradicija pas mus atkeliavo iš Vakarų Europos; pirmąją savo raštuose paminėjo Antanas Baranauskas, matęs ją 1846 m. Vainute. Tarpukariu paraginta ją puošti Lietuvos mokyklose. Lietuviui gražu eglutė, padabinta žvaigždutėmis iš šiaudelių ar nendrių, obuoliukais ir riešutėliais.

Pirmą kartą Kalėdų eglutė papuošta Rygoje, 1510 m. Rygos pirkliai (greičiausia jie buvo vokiečių kilmės) pagerbdami Kristaus gimimą, papuošė miesto aikštėje eglutę popierinėmis gėlėmis. Vėliau paprotys paplito Krikščioniškame pasaulyje.