Esant svetimoje šalyje, savo judesius vertėtų sekti ypač atidžiai. Įvairiose kultūrose gali visiškai skirtis kurio nors gesto, mimikos ar poelgio vertinimas.

Užsienyje geriausiai laikytis svečią priimančios šalies papročių netgi tada, kai mums labai sunku juos suvokti. Žinoma, niekas negali iš karto perprasti visų papročių ir kitos šalies taisyklių, bet apie svarbiausius papročius, ypač apie draustinus dalykus, kuriuos dažniausiai lemia religija, kiekvienam derėtų sužinoti, prieš vykstant į svetimą šalį.

Labanakt JAV, Anglijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje pakeltas į viršų nykštys turi tris reikšmes. Pirma, tai “balsavimas” kelyje stabdant automobilį; antra, tai reiškia “viskas tvarkoje”; o kuomet nykštys staigiai pakeliamas į viršų, tai tampa įžeidžiančiu ženklu. O va, Graikijoje pakeltas į viršų nykštys reiškia “užsičiaupk”.

Kuomet italai skaičiuoja nuo vieno iki penkių, tas gestas reiškia “vienas”, o rodomasis pirštas tuomet reiškia “du”. Tuo tarpu kai skaičiuoja anglai ir amerikiečiai, rodomasis pirštas reiškia “l”, vidurinysis – “2″, o nykštys – “5″.

“V” ženklas parodytas pirštais, labai populiarus ženklas Didžiojoje Britanijoje ir Australijoje gali turėti įžeidžiančią prasmę. Antro pasaulinio karo metasi Vinstonas Čerčilis šiuo ženklu rodė “pergalę”, tačiau tokiu atveju ranka pasukta delnu į klausytoją. Tačiau jei rodant tą patį ženklą plaštaka pasukta delnu į kalbantįjį, tai ženklas įgyja įžeidžiančią prasmę – jis reiškia “užsičiaupk”. Beje, daugumoje Europos šalių šis ženklas reiškia “pergalę” nepriklausomai nuo to, į kurią pusę pasuktas delnas. Be to, daugelyje šalių šis gestas reiškia “2″.

Pirštais rodomas ženklas “viskas okei” Prancūzijoje reiškia nulį arba “nieko”, Japonijoje – pinigus.

Viduriniojo piršto rodymas daugelyje šalių turi įžeidžiamą reikšmę – “atsisėsk ant jo”. O Graikijoje tai reiškia “užsičiaupk”, Italijoje – skaičių 1.

Kai prancūzas arba italas baksnoja sau per galvą, tai reiškia, kad tam tikrą idėją jis laiko kvaila.

Jeigu britas ar ispanas plekšteli delnu sau per kaktą, tuo jis parodo, jog yra savimi patenkintas. Tuo pačiu gestu vokietis išreiškia pasipiktinimą. O štai olandas, pliaukšteldamas sau kakton ir dar ištiesdamas rodomąjį pirštą, praneša, jog idėja jam patiko, bet jis ją laiko kiek beprotiška.

Rodomojo piršto pasukiojimas prie smilkinio, turbūt visi žino ką reiškia pas mus, o štai Olandijoje – reiškia pripažinimą, jog mintis buvo sąmojinga.

Antakio kilstelėjimas Vokietijoje reiškia susižavėjimą.

Kai rodomuoju pirštu baksnoja nosį, italas parodo nepasitikėjimą. Olandijoje šis gestas reiškia, jog kalbantysis arba tas, apie kurį kalbama, yra girtas.

Kai prancūzas kuo nors sužavėtas, jis sujungia trijų pirštų galiukus, pakelia juos prie lūpų ir, pakėlęs smakrą, siunčia oru švelnų bučinį. Jeigu jis rodomoju pirštu trina nosies vidurį, vadinasi, nepasitiki tuo, apie kurį kalbama.

Piršto judinimas iš vienos pusės į kitą JAV ir Italijoje reiškia smerkimą arba grasinimą, Olandijoje – atsisakymą.

Kai kuriose afrikiečių šalyse juokas reiškia nuostabą ir sumišimą.

Arabiškas kvietimo gestas, parodytas Alžyre ir Egipte, pas mus būtų suprastas kaip atsisveikinimas.

Sveikinimasis Indijoje iki šiol susitikus pažįstamą žmogų priimta dėti delnus prie širdies. Praeityje kinas, susitikęs draugą, spausdavo ranką pats sau. Laplandai trinasi nosimis, Lotynų Amerikos gyventojai apsikabina tarpusavyje, prancūzai bučiuoja vienas kitą į skruostą. Samoaiečiai apsiuosto. Vieniečiai susitikę sako “bučiuoju ranką”, nė neketindami to daryti, o lenkai Varšuvoje, sutikę pažįstamą damą, bučiuoja jai ranką nė nemirktelėję.

Antakių pakėlimas reiškia visiškai skirtingus dalykus. Šiaurės amerikiečiai šia veido išraiška parodo susidomėjimą ar nustebimą, anglai – skeptiškumą, vokiečiai nori pasakyti “Jūs protingas”, filipiniečiai – “Sveiki!”, arabai ištaria “ne”, azijiečiai išreiškia nepritarimą.

Daugelyje šalių galvos linktelėjimas reiškia “taip”, o papurtymas – “ne”. O Indijoje, kaip tik atvirkščiai.

Jei kas nors rodo į mus pirštu, mes galime pamanyti: “Jis visai neišauklėtas”. Šis gestas Tailande laikomas itin pikta panieka ir rodomas tada, kai paliečiama žmogaus galva, kuri laikoma sielos buveine.

Arabų šalyse, Indijoje, kojos – tai suteršti galinti kūno dalis, ir būtų nepagarbu ištiesti jas sėdint prieš tenykštį gyventoją.

Musulmonų, induizmo ir budistų kultūrose kairė ranka laikoma nešvaria. Manoma, jog ji turi teršiamųjų savybių, todėl ja draudžiama prisiliesti, ja neleistina net valgyti.

Pietryčių Azijoje nevalia glostyti vaiko galvos, nes tikima, kad tokiu būdu galima sužaloti vaiko sielą.

Į mečetes bei Rytų Azijos šventyklas neleidžiama įeiti apsiavus. Netgi per kaitrą neleidžiama pusnuogiams apžiūrinėti bažnyčių ir cerkvių Pietų Europos šalyse. Laisva turistų apranga privertė viešbučių darbuotojus Ispanijos salose raštu prašyti savo svečių neateiti vakarienės su šortais.

Taigi