Šypsena – tai ypatingi pinigai, kurių nereikia iš­keisti keliaujančiam per pasaulį.

Šiandien vien mandagumo nepakanka no­rint būti visur ir visada laukiamam arba pirmuo­ju kandidatu į vienintelę darbo vietą. Tačiau eti­keto išmanymas, be abejo, padeda. Tai, kaip sveikinamės, tiesiame ranka, prisistatome, krei­piamės į žmogų, sudaro apie mus atitinkamą įspūdį. Jis nėra visiškai objektyvus. Kvapas, ju­desiai, mimika, laikysena, veido išraiška, apran­ga, kalbėjimo maniera, balso tembras – visa tai, ką pastebime per keletą sekundžių, pasąmonėje susiejama su mūsų prisiminimais, jutiminiu pa­tyrimu, nuostatomis ir vertybėmis. Taip žmogus ir įvertinamas, ir įsimenamas. Natūralu, kad kiekvienas norime pasirodyti kuo geriau, palik­ti kuo stipresnį įspūdį, nes gyvenime kitos gali­mybės daugiau gali ir nebūti.

Pirmiausia žmogų išduoda akys. Apie akis su mažomis lėliukėmis sakoma – piktos, su di­delėmis lėliukėmis – draugiškos, džiugios. Akies vyzdys – tai ne tik į šviesą reaguojantis organas. Jo susitraukimas arba išsiplėtimas priklauso ir nuo žmogaus psichologinės būsenos. Kai bijo­me arba pykstame – akių lėliukės susitraukia, kai džiaugiamės arba jaudinamės – išsiplečia. Pavyz­džiui, įsimylėjėliams žvelgiant vienas į kitą akių lėliukės padidėja. Pati gamta pasirūpino, kad akys būtų ryškesnės, gražesnės. O jei pasimatymas vyksta prietemoje, kai dėl šviesos stygiaus vyzdžiai ir šiaip jau plečiasi, akys tampa dar di­desnės ir patrauklesnės. Manoma, kad iš akių ga­lima spręsti, ar žmogui patinkame, ar ne. Jeigu lėliukės išsiplėtusios – žmogus mumis žavisi, jei ne – vargu ar jam patinka, ką mes kalbame!

Nesvarbu, išsiplėtę mūsų vyzdžiai ar ne, už­mezgant pokalbį ir jį tęsiant svarbiausia žiūrėti žmogui į akis. Vengiantis akių susidūrimo verti­namas kaip nepatikimas arba negarbingas, nors galbūt jis tik šiaip drovisi ar turi kokių kitų prie­žasčių.