Norėdami suprasti kito žmogaus jausmus dažniausiai bandome įsiklausyti į jo žodžius. Ta­čiau tai, kas iš pažiūros ne taip svarbu – eisena, mimika, poza, gestai, – kartais pasako apie žmo­gų daug daugiau, nes dažniausiai vartojami ne­sąmoningai. Mokslininkų įrodyta, kad 60-70% informacijos apie žmogų gauname iš neverbali­nės kalbos ir tik 30-40% žinių perduoda šnekė­jimas. Dažnai logiškai net negalime paaiškinti, kodėl netikime vienu ar kitu žmogumi. Regis, nė nepastebėjome, kad kalbėdamas jis vis lietė akis, nosį, suko į šalį akis. Kita vertus, kartais vos pasisveikinę ir paspaudę pašnekovui ranką su­vokiame, jog jį lengva įtikinti, palenkti savo nau­dai. Abiem atvejais informaciją sugeriame beveik nesąmoningai. Juk dažnai žmonės kalba tai, ką „reikia” (pavyzdžiui, net žiovaudamas sako: „Kalbėkite, man tai labai įdomu”). Todėl stebint pašnekovo neverbalinę kalbą, nesunku supras­ti, ar elgesys atitinka jo žodžius, ar atvirkščiai. Gebėjimas suprasti žmogaus kūno kalbą pade­da mums „neužkibti” už nieko nereiškiančių žo­džių, realiai įvertinti tikruosius ketinimus, ap­svarstyti, kaip mums elgtis toliau. Tai gali praversti netgi kasdieniame bendravime. Pavyzdžiui, kai asmuo, kalbėdamasis su mumis, yra pasisukęs durų link, nesunku suprasti, kad jį tik gaišiname. Taigi paskubėję užbaigti pokalbį jam pasirodysime ir nuovokūs, ir supratingi. Kai du žmonės šnekasi pasisukę vienas į kitą veidu, su­prantame, kad trečias asmuo nepageidaujamas. Pabandžius įsiterpti, šiedu tepasuks į trukdyto­ją tik galvas. Jei du šnekučiuojasi pasisukę vie­nas į kitą 45 laipsnių kampu, vadinasi, galima prie jų prisidėti.

Kartais net pats kalbantysis nesuvokia, jog tai, ką sako, neatitinka jo realių jausmų. Pavyz­džiui, stovintis pašnekovas nevalingai atmeta ko­ją to žmogaus link, kuriam iš tiesų pritaria. Sė­dinčio pašnekovo simpatiją išduos viena ant kitos užmestos kojos: pritariame tam, kurio pusėn ko­ja užmesta. Jei pašnekovai trys, vienas jų žodžiais gali pritarti, pavyzdžiui, viršininkui, tačiau ges­tais išsiduos, kad viduje sutinka su trečiuoju.

Taigi, anot Montenio: „Kiekvienas mūsų ju­desys sako, kas esame”.