klevo sulaDažniausiai pavasarį prisileidžame beržų sulos, bet klevų suloje dar daugiau vitaminų ir mineralinių medžiagų, tad neatsiktinai šis gėrimas vadinamas skystuoju auksu. Klevų sulos sudėtyje esantis didelis fruktozės kiekis stabilizuoja cukraus kiekį kraujyję ir taip smaližiams sumažina saldumynų potraukį.
Arbatinis šaukštelis klevų sulos gali pakeisti lygiai tokį pat kiekį cukraus. Ši sula tiks ir į rytinės kavos ar arbatos puodelį, o vaisinis jogurtas su šiuo gardumynu bus dar skanesnis.

Tinkama gėrimui sula pradeda bėgti, vidutinei paros temperatūrai pakilus iki 4-6 C, tokia sula bėga 1-2 savaites. Klevai sulą ima duoti maždaug savaite anksčiau, nei beržai. Suloje yra nemažai svarbių mineralinių medžiagų – kalio, geležies, kalcio, vario. Beržų suloje būna 1-2, o klevų – 2-4 (cukrinių klevų – iki 20) procentai cukraus. Sula gaunama, medžio kamieno apačioje pragręžus nedidelę, kelių centimetrų gylio skylutę, į kurią įstatomas latakėlis sulai surinkti. Baigus rinkti sulą, skylutė užkemšama šakele ar mediniu kamščiu, užtepama sodo tepalu arba derva (kad neįsimestų puvinys). Per sezoną iš vieno beržo galima surinkti iki 100 ar daugiau litrų sulos. Klevai sulos duoda ne tiek daug, tačiau ji būna cukringesnė (senovėje naudota maisto saldinimui). Iš beržų, nedarant jiems žalos, galima saikingai leisti sulą 10 metų.

Sula geriama šviežia, konservuota (būna parduotuvėse), neretai – saldinta, kartais – rauginta. Pastaroji buvo raugiama statinaitėse, įmaišant grūdų ar kitų priedų išlaikoma maždaug 3-5 mėnesius, Lietuvoje buvo gana populiari iki XX a. vidurio. Norint sulą išlaikyti ilgiau, reikia ją supilstyti į butelius (galima įberti šiek tiek cukraus), užkimšti ir laikyti rūsyje.
Šaltinis: Wikipedia