Kostiumas – konservatyvus daiktas, o mada kuria vis naujas aprangos formas. Tačiau tai, ką siūlo mada, nesunku suderinti su protokolo reikalavimais. Laikydamiesi jų niekada nepateksite į keblią padėtį dėl aprangos ir nepralaimėsite apsirengusiems „ypač madingai“.

Prie kostiumo jokiu būdu nedera avėti sportbačių, nes tai paskirties požiūriu nesuderinami dalykai. Sportinė avalynė skirta tik sportuoti. Lygiai taip pat prie kostiumo nedera ir sportinio stiliaus krepšys. Dokumentus ir būtiniausius daiktus patartina nešiotis diplomatuose, portfeliuose arba segtuvuose. Jei aplinkybės vis dėlto verčia neštis sportinį krepšį, reikia išsirinkti tamsų vienspalvį, be ryškių užrašų ar etikečių.

Prie kostiumo dera ryšėti kaklaraištį. Kaklaraištis ir kostiumas (išskyrus sportinio ar klubinio stiliaus švarką) – neatskiriamos aprangos dalys. Užrištas kaklaraištis turi būti tokio ilgio, kad siektų apatinę diržo sagties ribą. Iš po plačiosios jo dalies neturi kyšoti (negali būti ilgesnis) siaurasis galas. Jeigu taip atsitinka, kaklaraiščio galą patartina kuo atsargiau, kad nesusilamdytų marškiniai, pakišti po jais pasinaudojus tarpeliu tarp sagų.

Kaklaraištis turi būti šviesesnis už kostiumą ir tamsesnis už marškinius. Pavyzdžiui, prie pilko kostiumo labiausiai tiks šviesiai pilkas kaklaraištis ir balti marškiniai. Žinoma, esama ir kitų variantų. Akivaizdu viena: pasirinkta kaklaraiščio spalva daug ką pasako apie žmogų.

Kaklaraiščių mados taip pat kinta – jie būna platesni ar siauresni, vienspalviai ar margaspalviai, dryžuoti, taškuoti ir t.t. Parinkti tinkamą kaklaraištį ne taip paprasta, nes jis turi derėti ir prie kostiumo, ir prie marškinių. Kontrastiškas spalvas galima derinti su neutraliais atspalviais, bet bene paprasčiausia suderinti tas pačias, tik skirtingo sodrumo, spalvas.

Norint išvengti nevykusių derinių reikia laikytis tokio principo: vienas iš trijų elementų – kostiumas, marškiniai ar kaklaraištis – gali būti margas. Margus marškinius ir margą kaklaraištį dėvintis vyras atrodo anaiptol ne elegantiškai, o su margu kostiumu, margais marškiniais ir margu kaklaraiščiu – netgi juokingai.

Kaklaraiščių esama įvairių – ryškių, gyvų ir švelnių, pastelinių spalvų, stambaus ir smulkaus piešinio. Piešinio stambumas turi būti atvirkščiai proporcingas amžiui – kuo garbingesnis amžius, tuo smulkesnis, švelnesnis turėtų būti piešinys.

Užsirišus kaklaraištį apykaklės kampučiai neturi styroti. Gulsčia apykaklė seniau buvo siūloma tik pilnajam Vindzoro mazgui, bet ji visai neprastai atrodo ir grakštesnio pusinio Vindzoro mazgo fone.

Gali kilti klausimas, ar visada nusiimtą kaklaraištį reikia atrišti. Jeigu jis pasiūtas iš pigaus audinio, to daryti neverta, – pakanka atleisti jo mazgą ir nusimauti per galvą. Jeigu kaklaraiščio audinys geros kokybės, standus, tuomet jį verta atrišti kiekvienąkart nusiėmus.

Perkamą kaklaraištį pirma reikia patikrinti: maždaug ties viduriu persverti per plaštaką ir pasižiūrėti, kaip atrodo siaurasis galas, – jeigu šis banguoja, vadinasi, kaklaraištis prastai sukirptas ir jo pirkti neverta. Kad kaklaraištis nepersisuktų ir kabotų tiesiai, audinys turi būti kerpamas įstrižai. Ypač kokybiški yra kaklaraiščiai, siūti rankomis.

Kaklaraištis, kaip minėta, atspindi žmogaus individualybę, todėl vyras jį turėtų pasirinkti pats.

Varlytės (peteliškės) būna juodos, baltos, spalvotos ar margos. Juodos varlytės ryšimos su smokingu ir fraku, baltos – su fraku, o spalvotos su smokingu, o tam tikrais atvejais tinka ir prie kostiumo.

Su kostiumu dėvimi marškiniai turi būti kiek ilgesnėmis rankovėmis – iš po švarko kyšantys rankogaliai teikia elegantiškumo. Dvigubi, arba prancūziški, rankogaliai laikomi veiklaus, klestinčio ir elegantiško vyro simboliu. Nevertėtų pirkti marškinių, kurių rankogaliai susegami vien sagutėmis. Norint atrodyti elegantiškai, patartina įsigyti auksines (paauksuotas) arba sidabrines sąsagas, galima ir su neryškiais pusbrangiais akmenimis, o jei įmanoma – ir su brangakmeniais. Iš švarko rankovių turi „žvilgčioti“ apie pusę centimetro paprastų ir daugiau kaip centimetras dvigubų rankogalių. Jei rankogalių iš po švarko nematyti – įspūdis nekoks.

Du artimiausi kostiumo elementai neturi būti tapatūs. Kitaip sakant, jeigu kaklaraištis iš aksomo arba veliūro, marškiniai turi būti lygaus audinio, o šit švarkas taip pat gali būti šiauštinio audinio; jeigu marškiniai „su pūkeliu“, švarkas ir kaklaraištis – lygaus audinio.

Prie šiuolaikinio darbinio kostiumo šiauštinio audinio marškinių šiais laikais nebevilkima – gerą skonį liudija lygūs, vienspalviai marškiniai. Languotų marškinių (nesvarbu, kokio dydžio langeliai) prie kostiumo vilktis nederėtų.

Jei rengiamasi kalbėti viešai, juostuotų marškinių verčiau atsisakyti, arba bent jau juostelės neturėtų būti plačios. Anglai, priešingai, teikia pirmenybę kaip tik plačioms juostoms, todėl pamačius užsienietį spalvotais plačiadryžiais marškiniais kieta balta apykakle galima neabejoti – tai anglas.

Renkantis marškinius ypač įdėmiai reikia apžiūrėti apykaklę – ji turi būti standi ir tinkamos formos. Jeigu užsegta apykaklė pernelyg laisva, žmogus atrodo ligotas, todėl tarp apykaklės ir kaklo turėtų būti tik tiek vietos, kad tilptų pirštas.

Elegantiški marškiniai neturi kišenių, o jeigu jų ir esama, naudotis jomis nederėtų.

Kostiumą vilkintiems vyrams geriausiai tinka tamsios, neutralios spalvos kojinės – juodos, tamsiai mėlynos, tamsiai pilkos, gal net su neryškiais plonyčiais raštais. Ryškių spalvų – raudonos, geltonos, žalios, rėksmingo rašto kojinės rodo tik viena – pastangas bet kokia kaina atkreipti į save dėmesį. Kad baltos kojinės prie darbinio kostiumo nedera, turbūt net neverta sakyti. Vienaip ar kitaip, kojinių spalva visada turi būti tamsesnė negu kelnių.

Kojinių esama įvairaus ilgio – trumpų, vidutinių ir iki kelių. Nesvarbu, kurias iš jų renkatės, – reikia atminti, jog kojinės turi pridengti kelis centimetrus plaukuotos blauzdos, apsinuoginančios užsikėlus koją ant kojos. Net jei kojos ir neplaukuotos, blauzdų geriau nerodyti.

Kokias kojines mūvėti moterims, – trumpas, ilgas ar pėdkelnes, palikta jų pačių nuožiūrai. Kojinaitės arba puskojinės netinka tik tuo atveju, jei matoma ir dalis plikos kojos.

Moteris neatrodys labai elegantiškai, jei prie visų suknelių mūvės tos pačios spalvos kojines. Jos turi būti ne tik tvirtos, bet ir patogios bei tinkamos spalvos. Kojinių spalva neturi kontrastuoti su drabužių spalva. Tarkim, prie tamsiai mėlyno sijono ir tokios pat spalvos batelių nederėtų smėlio spalvos kojinės, – geriau tiktų tamsiai mėlynos arba žydrai pilkos. Užtat dailios smėlio spalvos kojinės puikiai tiks prie šviesių spalvų sijono ir batelių.

Jei kojos pilnos ir ne itin tobulos formos, su iššokusiomis venomis ar randais, patartina mūvėti tamsesnes kojines. Labai laiboms kojoms tinka šiltesnio atspalvio kojinės – tokios optiškai pastorina kojas ir suteikia joms subtilesnę formą.

Daugelis vyrų apie batus pagalvoja paskiausiai. O juk batai geriausiai rodo žmogaus visuomeninį statusą ir sėkmę. Labiausiai protokolą atitinka geros kokybės juodi batai, bet leistini ir anglių ar rūdos spalvos. Užtat šviesių batų reikėtų vengti. Balti marškiniai ir juodi batai dera prie bet kokios spalvos kostiumo. Bet svarbiausia taisyklė – batai turi būti tamsesni nei kelnės.

Verslo sferos darbuotojams siūlomas didžiulis tradicinių suvarstomų batų asortimentas. Tokie batai atrodo solidžiai ir tik jie vieninteliai tinka prie dalykinio stiliaus kostiumo.

Odinis turi būti ne tik batų viršus, bet ir padai. Geriausia rinktis veršio odos, o ne veliūrinius batus. Kad ir kokie patogūs būtų batai storais guminiais padais, jais avint galima sukurti labai specifinį įvaizdį. Beje, geros kokybės batai turi ir patogius odinius vidpadžius, leidžiančius odai kvėpuoti.

Darbe vertėtų turėti atsarginius batus, kad darganotu oru galima būtų persiauti.

Verslo srityje dirbančios moterys atrodo elegantiškai, jeigu jų batelių spalva dera prie kojinių spalvos. Ir dar viena smulkmena: batai su spalvotomis detalėmis erzina ir gali sudaryti neprofesionalumo įspūdį. Taigi moterys darbe turėtų avėti kuo mažiau išpuoštus batelius.

Surdutas – tai stilizuota karinė uniforma, prigludusio silueto kostiumas su gausiais karinės aprangos elementais: stačia apykakle, antpečiais „auksinėmis“ sagomis tiesaus kirpimo apysiaurėmis kelnėmis. Prie surduto avimi juodi suvarstomi batai.

Karininkai su paradine uniforma gali dalyvauti bet kuriose iškilmėse bet kuriuo paros metu. Tas pat pasakytina ir apie surdutą.

Būtina įsidėmėti ir keletą svarbiausių taisyklių, susijusių su kombinuotais kostiumais. Vadinamasis klubinis kostiumas susideda iš skirtingos spalvos kelnių ir švarko, pavyzdžiui, tamsiai mėlyno švarko, tamsiai pilkų kelnių ir pilkai mėlyno kaklaraiščio. Batai turi būti juodi, marškiniai – tik balti, be jokių puošmenų, kojinės – juodos. Kitas variantas – pilkas arba šviesiai pilkas švarkas, juodos kelnės, balti marškiniai, sidabriškai juodas kaklaraištis, juodi batai ir kojinės.

Šie variantai yra praktiškiausi ir labiausiai paplitę. Kitokie aprangos deriniai reikalauja didelės patirties ir nepriekaištingo skonio.

Pastangos įsigyti tokios pat spalvos kelnes kaip nunešiotosios ir šitokiu būdu išsaugoti kostiumą pasmerktos žlugti, nes medžiagos esti labai įvairių atspalvių ir faktūrų. Jei švarko ir kelnių medžiaga tik panaši, – tai jau nebe kostiumas, juolab ne klubinis.

Protokolinių aprangos reikalavimų būtina paisyti vilkint kostiumą.

Oficialiame renginyje švarkas turi būti užsegtas. Į patalpas būtina įžengti taip pat tik užsagstytu švarku. Šis reikalavimas taikomas ir įeinant į restoraną (ypač jei šalia moteris), pasitarimo patalpą, netgi į kino teatro salę. Atsisegti visas švarko sagas galima tik pietaujant arba sėdint teatro krėsle. Atsistojus būtina užsisegti bent viršutinę švarko sagą.

Kostiumas neturi varžyti judesių, spausti, trukdyti pasilenkti ar pakelti ranką. Kita vertus, pernelyg duksliu kostiumu vilkintis žmogus taip pat neatrodo elegantiškai.

Kartais mados vaikymasis neišeina į naudą stiliui. Jei taip, tokią madą nedvejojant reikia atmesti. Jau geriau atrodyti nemadingai, bet gražiai, negu madingai, bet neskoningai.

Smulkmena, tačiau svarbi, – medžiaginė nosinė. Ir anksčiau, ir dabar šios drabužių detalės vieta – kišenėje ir kiekvienos moters rankinėje. Popierinių nosinaičių funkcija tik praktinė – jos vartojamos sloguojant, prireikus ką nors pavalyti. Medžiaginės nosinės, kaip aprangos aksesuaras, nepakeičiamos ir šiandien.

Vyro kišenėse turi būti: vidinėje švarko kišenėje – plona užrašų knygelė ir mažas kalkuliatorius arba elektroninė užrašų knygelė; viršutinėje išorinėje švarko kišenėje gali būti tik šilkinė nosinė; apatinėse išorinėse švarko kišenėse gali būti aplankas vizitinėms kortelėms, šoninėse kelnių kišenėse – smulkių pinigų, 2–3 reikalingiausi raktai, užpakalinėje kelnių kišenėje – plona piniginė.

Labiausiai paplitusi šiuolaikinių verslininkų, diplomatų ir valdžios atstovų aprangos forma yra kostiumas. Jis tapo šių žmonių darbiniu drabužiu. Vilkint kostiumu sėdamasi prie derybų stalo, daromi vizitai, lankomi teatrai ir restoranai. Kostiumas turėtų būti neutralios spalvos, pavyzdžiui, alavo pilkumo, tradicinės tamsiai mėlynos arba pilkos. Kostiumas turi būti geros kokybės, prie jo reikia vykusiai priderinti marškinius ir kaklaraištį.

Juostuoti kostiumai atrodo elegantiskai visur, tačiau įsidėmėtina, kad tos juostelės turi būti vos įžiūrimos. Prie juostuoto kostiumo dera abstraktaus motyvo, sudarančio kontrastą su kostiumo juostelėmis, kaklaraištis.

Languotas kostiumas tinka ir tarnybai, ir renginiams, jis atstoja mėlyną ar pilką kostiumą dirbant reklamos srityje, konsultavimo tarnyboje ar mažmeninėje prekyboje.

Prie kostiumo nedera avėti sportbačių. Sportinė avalinė skirta tik sportui. Taip pat nedera ir sportinio stiliaus krepšys.

Prie kostiumo dera ryšėti kaklaraištį. Užrištas kaklaraištis turi būti tokio ilgio, kad siektų apatinę diržo sagties ribą. Iš po plačiosios jo dalies neturi kyšoti (negali būti ilgesnis) siaurasis galas. Jeigu taip atsitinka, kaklaraiščio galą patartina kuo atsargiau, kad nesusilamdytų marškiniai, pakišti po jais pasinaudojus tarpeliu tarp sagų.

Kaklaraištis turi būti šviesesnis už kostiumą ir tamsesnis už marškinius. Pavyzdžiui, prie pilko kostiumo labiausiai tiks šviesiai pilkas kaklaraištis ir balti marškiniai. Norint išvengti nevykusių derinių reikia laikytis tokio principo: vienas iš trijų elementų – kostiumas, marškiniai ar kaklaraištis – gali būti margas. Kaklaraiščių esama įvairių – ryškių, gyvų ir švelnių, pastelinių spalvų, stambaus ir smulkaus piešinio. Piešinio stambumas turi būti atvirkščiai proporcingas amžiui – kuo garbingesnis amžius, tuo smulkesnis, švelnesnis turėtų būti piešinys.

Varlytės (peteliškės) būna juodos, baltos, spalvotos ar margos. Juodos varlytės ryšimos su smokingu ir fraku, baltos – su fraku, o spalvotos su smokingu, o tam tikrais atvejais tinka ir prie kostiumo.

Su kostiumu dėvimi marškiniai turi būti kiek ilgesnėmis rankovėmis – iš po švarko kyšantys rankogaliai teikia elegantiškumo. Dvigubi, arba prancūziški, rankogaliai laikomi veiklaus, klestinčio ir elegantiško vyro simboliu. Nevertėtų pirkti marškinių, kurių rankogaliai susegami vien sagutėmis. Norint atrodyti elegantiškai, patartina įsigyti auksines (paauksuotas) arba sidabrines sąsagas, galima ir su neryškiais pusbrangiais akmenimis, o jei įmanoma – ir su brangakmeniais. Iš švarko rankovių turi „žvilgčioti“ apie pusę centimetro paprastų ir daugiau kaip centimetras dvigubų rankogalių. Jei rankogalių iš po švarko nematyti – įspūdis nekoks.

Prie šiuolaikinio darbinio kostiumo šiauštinio audinio marškinių šiais laikais nebevilkima – gerą skonį liudija lygūs, vienspalviai marškiniai. Languotų marškinių (nesvarbu, kokio dydžio langeliai) prie kostiumo vilktis nederėtų.

Renkantis marškinius ypač įdėmiai reikia apžiūrėti apykaklę – ji turi būti standi ir tinkamos formos. Jeigu užsegta apykaklė pernelyg laisva, žmogus atrodo ligotas, todėl tarp apykaklės ir kaklo turėtų būti tik tiek vietos, kad tilptų pirštas.

Elegantiški marškiniai neturi kišenių, o jeigu jų ir esama, naudotis jomis nederėtų.

Oficialiame renginyje švarkas turi būti užsegtas. Į patalpas būtina įžengti taip pat tik užsagstytu švarku. Šis reikalavimas taikomas ir įeinant į restoraną (ypač jei šalia moteris), pasitarimo patalpą, netgi į kino teatro salę. Atsisegti visas švarko sagas galima tik pietaujant arba sėdint teatro krėsle. Atsistojus būtina užsisegti bent viršutinę švarko saga.

Kostiumą vilkintiems vyrams geriausiai tinka tamsios, neutralios spalvos kojinės – juodos, tamsiai mėlynos, tamsiai pilkos, gal net su neryškiais plonyčiais raštais. Ryškių spalvų – raudonos, geltonos, žalios, rėksmingo rašto kojinės rodo tik viena – pastangas bet kokia kaina atkreipti į save dėmesį. Kad baltos kojinės prie darbinio kostiumo nedera, turbūt net neverta sakyti. Vienaip ar kitaip, kojinių spalva visada turi būti tamsesnė negu kelnių. Kojinės turi pridengti kelis centimetrus plaukuotos blauzdos, apsinuoginančios užsikėlus koją ant kojos. Net jei kojos ir neplaukuotos, blauzdų geriau nerodyti.

Daugelis vyrų apie batus pagalvoja paskiausiai. O juk batai geriausiai rodo žmogaus visuomeninį statusą ir sėkmę. Labiausiai protokolą atitinka geros kokybės juodi batai, bet leistini ir anglių ar rūdos spalvos. Užtat šviesių batų reikėtų vengti. Balti marškiniai ir juodi batai dera prie bet kokios spalvos kostiumo. Bet svarbiausia taisyklė – batai turi būti tamsesni nei kelnės.

Verslo sferos darbuotojams siūlomas didžiulis tradicinių suvarstomų batų asortimentas. Tokie batai atrodo solidžiai ir tik jie vieninteliai tinka prie dalykinio stiliaus kostiumo.

Odinis turi būti ne tik batų viršus, bet ir padai. Geriausia rinktis veršio odos, o ne veliūrinius batus. Kad ir kokie patogūs būtų batai storais guminiais padais, jais avint galima sukurti labai specifinį įvaizdį. Beje, geros kokybės batai turi ir patogius odinius vidpadžius, leidžiančius odai kvėpuoti. Darbe vertėtų turėti atsarginius batus, kad darganotu oru galima būtų persiauti.

Surdutas – tai stilizuota karinė uniforma, prigludusio silueto kostiumas su gausiais karinės aprangos elementais: stačia apykakle, antpečiais „auksinėmis“ sagomis tiesaus kirpimo apysiaurėmis kelnėmis. Prie surduto avimi juodi suvarstomi batai.

Karininkai su paradine uniforma gali dalyvauti bet kuriose iškilmėse bet kuriuo paros metu. Tas pat pasakytina ir apie surdutą.

Kiekvienas vyras privalo mokėti pasirinkti tinkamą ir kokybišką kaklaraištį, žinoti, kiek žiedų mūvėti, kaip laikrodis, sąsagos ar kiti aksesuarai gali padėti kurti įvaizdį.

Akiniai gali būti ir įvaizdžio detalė, ir funkcinis elementas. Kad išvaizda būtų respektabilesnė, inteligentiškesnė arba kad jaunuolis atrodytų bent kiek vyresnis, galima nešioti ir akinius be dioptrijų. Reikia rinktis tokius rėmelius, kurie pakoreguotų veido bruožus, o ne atitiktų jo formą, – pavyzdžiui, apvalūs akiniai ant apvalaus ir putlaus vyro veido atrodo komiškai. Viršutinė rėmelių dalis turi būti vienoje linijoje su antakiais (nebent pasirenkami madingi siauri, antakių nesiekiantys rėmeliai). Beje, „dvigubų antakių“ efektas mažina akis, daro pavargusio žmogaus įspūdį. Rėmeliai neturi būti platesni už veidą ir dengti skruostus žemiau šnervių lygio. Akių centras turi būti ties stiklų viduriu.

Akiniai tamsiais stiklais teikia veidui piktoką išraišką, ir nors jie praktiškesni rašant ar skaitant po atviru dangumi arba ryškioje šviesoje, geriau dirbti su akiniais skaidriais stiklais, kad būtų galima palaikyti kontaktą su partneriu ir akimis (bendraujant tas labai svarbu).

Papuošalų atžvilgiu įsigalėjusi taisyklė: kuo mažiau, tuo geriau. Kai kurie vyrai mėgsta segėti apyrankes, grandinėles ar auskarus, nes mano, kad taip geriau išreiškia savo individualybę. Žiedų turi būti ne daugiau kaip du – pavyzdžiui, su monograma ir vestuvinis. Smeigtukų ir kaklaraiščio segtukų mada ateina ir praeina, todėl juos reikia segtis tik tada, kai jie madingi, o ne vien tam, kad prismeigtum kaklaraištį, kuris tuoj tuoj sieks lėkštę, – verčiau išmokti gerų manierų prie stalo.Medalionai, auksinės grandinėlės, mediniai pakabukai ir panašios puošmenos leistinos, bet tik ne prie darbo drabužių – einant į darbą jų reikėtų atsisakyti.

Kai kurie vyrai mėgsta sages, ženkliukus, įvairiausias plokšteles su užrašais (pavyzdžiui, politinės kampanijos ar labdaros simbolius). Tačiau tokie aprangos akcentai tinka tik tuo atveju, jeigu išsiruošta į specialų renginį. Visais kitais atvejais tokių puošmenų reikėtų atsisakyti. Išimtis – artistų verslo organizavimas.

Jei laikrodis plastikinis, guminis, papuoštas briliantais, spalvingesnis už kaklaraištį, pypčioja, skambina arba toks įmantrus, kad ir laiką nustatyti sunku, – jis tik darko vyro įvaizdį. Laikrodis visų pirma turi būti paprastas.Elegantiškiausi klasikiniai laikrodžiai su rodyklėmis. Dirželis gali būti ir metalinis, tik, žinoma, neturi visąlaik kabintis už marškinių rankovių, arba paprastos veršio odos. Nedera žavėtis masyviais juodais ciferblatais – jie sudaro pigų įspūdį. Laikrodį reikia rinktis tokį, kuris gerai atrodys ir darbe, ir laisvalaikiu.

Vyrai plunksnakočiams skiria ypatingą dėmesį ir visada pastebi, kuo rašo kiti.

Reklaminiais plunksnakočiais galima rašyti tik prie savo stalo kontoroje arba namuose. Susitikimuose su klientais, užsakovais, vadovaujančiais asmenimis reikia naudotis tik geros kokybės tušiniais arba automatiniais plunksnakočiais – tuo tarsi pabrėžiama, kad žmogus atsako už savo parašą. Automatiniai plunksnakočiai – išminties ir profesionalumo, tų dviejų savybių, kurių negalima nenorėti pabrėžti, ženklas. Ranka parašytą „ačiū“ šiais kompiuterių ir faksų laikais klientai ir užsakovai labai vertina.

Portfeliai, diplomatai – antras po kostiumo daiktas, daug pasakantis apie vyrą.

Į portfelį negalima prigrūsti tiek, kad jis išsipūstų. Blogiausiu atveju dokumentus galima susidėti į du portfelius: vieną skirti medžiagai, su kuria ketinama dirbti savaitgaliais, ir kelionėms, kitą, mažesnį (arba diplomatą) – kasdieniam naudojimui.Į portfelį dedami visi būtini daiktai – keletas aplankų, laikraštis, bloknotas, rašikliai ir t.t., tai yra visa, ko daugeliui vyrų reikia nuolat. Kai kurie portfeliai turi patogias nuimamas rankenas, taigi juos galima nešioti visaip. Ploni odiniai aplankai tinkami tik patalpų viduje, nes jie gali būti dingstis manyti, kad asmens statusas nereikšmingas. Jei asmuo įeina į pagrindinę komandos sudėtį, portfelis rodo svarbią jo padėtį, vadovo funkciją.

Portfeliai ir lagaminėliai (diplomatai) Patartina rinktis tamsios spalvos odą: juodos, vėžlio šarvo, raudonmedžio, tamsiai bordo, anglių arba tamsiai mėlynos.

Vyro garderobą papildo dviejų rūšių nosinės: mažesnių, iš batisto ar šilko, paskirtis – estetinė, didesnių, baltų, baltų su švelniais dryželiais ar langeliais, – praktinė. Estetinės paskirties nosinės nešiojamos visų iškilmingų aprangų – vizitinio kostiumo, frako, smokingo – kišenaitėje. Prie klubinio stiliaus drabužių jų paprastai nereikia, bet tai nėra griežta taisyklė.

Šilkinės nosinės į frako ar smokingo kišenę įkišamos laisvai, taip, kad vos vos kyšotų. Kitais atvejais batisto nosinaitės sulankstomos juostos forma ir iš kišenės kyšo apie 1 cm arba trikampiu. Tačiau bet kuriuo atveju jos neturi būti dantytos, per daug išsikišusios arba karoti.

Praktinės paskirties nosinės demonstruoti nereikia, jos vieta – vidinė dešiniosios švarko pusės kišenė, iš kurios ją galima ištraukti kairiąja ranka.

Šilko nosinė išorinėje švarko kišenėlėje gali pagyvinti kostiumą ir padaryti jį nekasdienį. Nosinė turi derėti prie kostiumo, kaklaraiščio ar marškinių, bet svarbiausia – prie kaklaraiščio. Geriausia, kad nosinė būtų vienspalvė ir kad ta pati spalva būtų ir vyraujanti kaklaraiščio spalva. Nosinė gali būti kitokio piešinio nei kaklaraištis, tačiau tokios pat spalvinės gamos.

Diržai ir petnešos. Jeigu kelnės su kilpomis, diržas būtinas. Jei liemuo storokas ir kelnės smunka, pagerinti bendrą vaizdą gali tik diržas.Diržas prie darbe dėvimo kostiumo turi būti paprastas ir elegantiškas, tačiau geros kokybės, odinis, juodos, pilkos, tamsiai mėlynos arba tamsiai kaštoninės spalvos. Metalu puoštus modelius verčiau palikti džinsams.

Petnešos – puiki išeitis vyrams, nepakenčiantiems suveržto juosmens. Reikia tik pasirinkti jas neryškios spalvos ir rašto, kad „nesipjautų“ su kaklaraiščiu, – tai bus labai svarbu nusivilkus švarką.