Žodžių ir kūno kalbos atitikimas

Pasitaiko, kad bendraudami su žmogumi netikime tuo, ką jis sako, intuityviai jaučiame, kad jis yra nenuoširdus arba ką nors slepia. Kartais net nesuvokiame, iš kur tas supratimas atsiranda. Dažniausiai apie tai praneša ne žodiniai signalai: kai tarp žodžių tūrinio ir kūno kalbos yra neatitikimų, teisybę mums byloja pastarieji, pvz.: politikai daug ko išmoko nuo to laiko, kai 1960m. vyko pirmieji kandidatų į JAV prezidentus Richardo Nixono ir Johno Kenedy teledebatai. Kennedis teleekrane atrodė natūraliai ir labai laisvai, Nixonas buvo išpiltas prakaito, nervinosi ir darė nenuoširdaus , nepatikimo žmogaus įspūdį. Potencialūs rinkėjai, stebėję teledebatus, savo balsus atidavė Kenedžiui, tuo tarpu tie, kurie klausė debatų per radiją, buvo įsitikinę, kad laimėjo Nixonas. Žodinės ir nežodinės pašnekovo informacijos atitinkamai leidžia mums tikėti jo nuoširdumu ir kalbos turinio teisingumu. Priešingai, kai kūno kalba neatitinka žodžių, mes imame abejoti tuo žmogumi. Kūno kalbos signalai skirstomi į 3 dideles grupes: regimuosius(vizualinius), girdimuosius(akustinius) ir taktilinius(liečiamuosius).

Užsienyje geriausiai laikytis svečią priimančios šalies papročių netgi tada, kai mums labai sunku juos suvokti. Žinoma, niekas negali iš karto perprasti visų papročių ir kitos šalies taisyklių, bet apie svarbiausius papročius, ypač apie draustinus dalykus, kuriuos dažniausiai lemia religija, kiekvienam derėtų sužinoti, prieš vykstant į svetimą šalį.

JAV, Anglijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje pakeltas į viršų nykštys turi tris reikšmes. Pirma, tai “balsavimas” kelyje stabdant automobilį; antra, tai reiškia “viskas tvarkoje”; o kuomet nykštys staigiai pakeliamas į viršų, tai tampa įžeidžiančiu ženklu. O va, Graikijoje pakeltas į viršų nykštys reiškia “užsičiaupk”.

Kuomet italai skaičiuoja nuo vieno iki penkių, tas gestas reiškia “vienas”, o rodomasis pirštas tuomet reiškia “du”. Tuo tarpu kai skaičiuoja anglai ir amerikiečiai, rodomasis pirštas reiškia “l”, vidurinysis – “2″, o nykštys – “5″.

“V” ženklas parodytas pirštais, labai populiarus ženklas Didžiojoje Britanijoje ir Australijoje gali turėti įžeidžiančią prasmę. Antro pasaulinio karo metasi Vinstonas Čerčilis šiuo ženklu rodė “pergalę”, tačiau tokiu atveju ranka pasukta delnu į klausytoją. Tačiau jei rodant tą patį ženklą plaštaka pasukta delnu į kalbantįjį, tai ženklas įgyja įžeidžiančią prasmę – jis reiškia “užsičiaupk”. Beje, daugumoje Europos šalių šis ženklas reiškia “pergalę” nepriklausomai nuo to, į kurią pusę pasuktas delnas. Be to, daugelyje šalių šis gestas reiškia “2″.

Pirštais rodomas ženklas “viskas okei” Prancūzijoje reiškia nulį arba “nieko”, Japonijoje – pinigus.

Viduriniojo piršto rodymas daugelyje šalių turi įžeidžiamą reikšmę – “atsisėsk ant jo”. O Graikijoje tai reiškia “užsičiaupk”, Italijoje – skaičių 1.

Kai prancūzas arba italas baksnoja sau per galvą, tai reiškia, kad tam tikrą idėją jis laiko kvaila.

Jeigu britas ar ispanas plekšteli delnu sau per kaktą, tuo jis parodo, jog yra savimi patenkintas. Tuo pačiu gestu vokietis išreiškia pasipiktinimą. O štai olandas, pliaukšteldamas sau kakton ir dar ištiesdamas rodomąjį pirštą, praneša, jog idėja jam patiko, bet jis ją laiko kiek beprotiška.

Rodomojo piršto pasukiojimas prie smilkinio, turbūt visi žino ką reiškia pas mus, o štai Olandijoje – reiškia pripažinimą, jog mintis buvo sąmojinga.

Antakio kilstelėjimas Vokietijoje reiškia susižavėjimą.

Kai rodomuoju pirštu baksnoja nosį, italas parodo nepasitikėjimą. Olandijoje šis gestas reiškia, jog kalbantysis arba tas, apie kurį kalbama, yra girtas.

Kai prancūzas kuo nors sužavėtas, jis sujungia trijų pirštų galiukus, pakelia juos prie lūpų ir, pakėlęs smakrą, siunčia oru švelnų bučinį. Jeigu jis rodomoju pirštu trina nosies vidurį, vadinasi, nepasitiki tuo, apie kurį kalbama.

Piršto judinimas iš vienos pusės į kitą JAV ir Italijoje reiškia smerkimą arba grasinimą, Olandijoje – atsisakymą.

Kai kuriose afrikiečių šalyse juokas reiškia nuostabą ir sumišimą.

Arabiškas kvietimo gestas, parodytas Alžyre ir Egipte, pas mus būtų suprastas kaip atsisveikinimas.

Sveikinimasis Indijoje iki šiol susitikus pažįstamą žmogų priimta dėti delnus prie širdies. Praeityje kinas, susitikęs draugą, spausdavo ranką pats sau. Laplandai trinasi nosimis, Lotynų Amerikos gyventojai apsikabina tarpusavyje, prancūzai bučiuoja vienas kitą į skruostą. Samoaiečiai apsiuosto. Vieniečiai susitikę sako “bučiuoju ranką”, nė neketindami to daryti, o lenkai Varšuvoje, sutikę pažįstamą damą, bučiuoja jai ranką nė nemirktelėję.

Antakių pakėlimas reiškia visiškai skirtingus dalykus. Šiaurės amerikiečiai šia veido išraiška parodo susidomėjimą ar nustebimą, anglai – skeptiškumą, vokiečiai nori pasakyti “Jūs protingas”, filipiniečiai – “Sveiki!”, arabai ištaria “ne”, azijiečiai išreiškia nepritarimą.

Daugelyje šalių galvos linktelėjimas reiškia “taip”, o papurtymas – “ne”. O Indijoje, kaip tik atvirkščiai.

Jei kas nors rodo į mus pirštu, mes galime pamanyti: “Jis visai neišauklėtas”. Šis gestas Tailande laikomas itin pikta panieka ir rodomas tada, kai paliečiama žmogaus galva, kuri laikoma sielos buveine.

Arabų šalyse, Indijoje, kojos – tai suteršti galinti kūno dalis, ir būtų nepagarbu ištiesti jas sėdint prieš tenykštį gyventoją.

Musulmonų, induizmo ir budistų kultūrose kairė ranka laikoma nešvaria. Manoma, jog ji turi teršiamųjų savybių, todėl ja draudžiama prisiliesti, ja neleistina net valgyti.

Pietryčių Azijoje nevalia glostyti vaiko galvos, nes tikima, kad tokiu būdu galima sužaloti vaiko sielą.

Į mečetes bei Rytų Azijos šventyklas neleidžiama įeiti apsiavus. Netgi per kaitrą neleidžiama pusnuogiams apžiūrinėti bažnyčių ir cerkvių Pietų Europos šalyse. Laisva turistų apranga privertė viešbučių darbuotojus Ispanijos salose raštu prašyti savo svečių neateiti vakarienės su šortais.

Taigi

Juk ne visuomet esame nusiteikę bendrauti… Mūsų emocijas perteikia veidas. Kai matome, kad žmogus šypsosi ar maloniai linkteli galvą, tai rodo, kad jis linkęs bendrauti bei užmegsti pažintį.

Kartais ir ne itin teigiamos emocijos leidžia užmegzti ryšį. Pvz., žmogus trokšta pasidalinti savo nusivylimu, liūdesiu, susierzinimu. Kai žmogus išreiškia savo jausmus, mes norėdami būti geri klausytojai ir pašnekovai turėtume stengtis ne pakeisti pašnekovo mintis ar jausmus, o juos priimti ir suprasti…

Pagrindiniai bendravimo būdai yra šie: pasyvus, agresyvus, pozityvus.

Pasyvus. Šis bendravimo būdas dažniausiai dominuoja tarp vyresnio (tėvai, mokytojai, viršininkai ir t.t) ir jaunesnių žmonių. Arba tarp viršininkų ir pavaldinių.
Tai panašu į paklusnumą. Aišku, visada yra tokių asmenų, kurie siekia dominuoti, o jeigu jie turi galią – mes bejėgiai. Mūsų balsas tuomet būna atsiprašančio tono, bailus, nusižeminame.

Agresyvus bendravimas pasižymi veržimųsi į kito žmogaus asmeninę erdvę, kaltinami kiti, siekiama dominuoti, kontroliuoti kitus. Šis bendravimas pasireiškia ir kūno kalboje – žmogus palinkęs į priekį, rodo pirštais, nuolat svarbiai žiūri į akis, kalba nesustodamas. Balsas skamba garsiai, išraiškingai, pabrėžtinai, lyg kažką ginant, išdidžiai, sarkastiškai.
Kai bendraujame su agresyviai nusiteikusiu žmogumi, jaučiame būtinumą gintis, pažeminimą, pasibjaurėjimą, panieką. Šis bendravimo būdas išduoda žmogaus polinkį į neurotiškumą, emocijų nesuvaldymą.
Agresyvus elgesys gali būti toleruojamas, ginant savo sveikatą ir gyvybę. Pvz., užpuolus užpuolikui, mes galime ne tik šaukti, bet ir panaudoti fizinę jėgą, kas bus tiesiog būtinoji gintis.
Bendraujant visgi agresyvumas išduoda mūsų vidinį nesaugumą, nepasitikėjimą savimi, baimę.

Pozityvus bendravimas yra mūsų visų siekiamybė. Šis bendravimas pasižymi tuo, kad mes esame atviri ir nuoširdūs, žiūrime kitiems į akis, tačiau neįkyriai, esame atsipalaidavę, judame laisvai ir lengvai, rankų judesiai atviri (dažniausiai ištiesti delnai į viršų), galva pakelta.
Pozityvi kalba skamba lygiai ir darniai, gyvai, suprantamai, atvirai. Pozityvus bendravimas – brandžios asmenybės požymis. Mes jaučiamės tvirtai ir nesiekiame kažkam įrodyti savo tiesų ar jas primesti.
Turime savas tiesas, bet gerbiame ir kitų skirtumus. Pozityvus nusiteikimas kyla iš vidinės žmogaus darnos. Asmuo nesijaučia nei „aukštesnis“, nei „žemesnis“ už kitus, yra lygiavertis pašnekovas.
Pozityvus bendravimas kyla iš pasitikėjimo savimi ir saugumo jausmo. Taigi linkiu Jums įgyti daugiau pasitikėjimo savimi. Kai jauti, kad Tavęs klausosi – Tu taip pat klausaisi kito asmens.

Taigi, kūno kalba – neverbaliniai kūno signalai. XX amžiaus pabaigoje susiformavo nauja socialinių mokslų sritis, kurios tyrinėtojai, tiesiog vadinami – neverbalistai, arba žmonių elgsenos tyrinėtojai, besistengiantys perprasti žmonių tarpusavio bendravimo dėsningumus. Pradininku yra laikomas garsus aktorius Čarlis Čaplinas.

Yra moksliškai įrodyta, kad bendravimo metu žodžiais (tekstu) perduodama vos apie 7% informacijos, 38% – vokalas (balso tonas, moduliacija, papildomi garsai), ir net 55% – neverbaliniais signalais – gestais, pozomis, tarpusavio padėties bei atstumų manipuliacijomis.

Dauguma tyrinėtojų pritaria tam, kad žodžiais visų pirma perteikiama aktuali informacija, tuo tarpu gestais, judesiu išreiškiamos įvairios tarpusavio santykių peripetijos ir tik retkarčiais jie gali “pavaduoti” žodžius. Pvz.: moteris, pažiūrėjusi į vyrą “žudančiu žvigsniu”, nė nepravėrus burnos perduoda jam labai aiškų pranešimą, kurį tik labai retas vyras nesuprastų.

Žmogų, kuris sugeba skaityti neverbalinius kitų žmonių signalus ir juos lyginti su jų verbaliniais (žodžiais), tiesiog vadiname įžvalgiu. Turbūt dažnai girdite ir Jūs “…pakuždėjo nuojauta ar vidinis balsas, kad jis meluoja man.”, o tai ne kas kita, kaip mokėjimas suprasti, jog žmogaus žodžiai ir jo neverbaliniai signalai vieni kitiems prieštarauja.

Naudinga ne tik perprasti kitų žmonių kūno kalbą, bet ir išmokti pačiam siųsti teisingus ženklus. Be to, reikėtų nepamiršti, kad kūno kalbos moksle labai daug interpretacijos, dauguma ženklų, priklausomai nuo žmogaus ir situacijos, gali turėti skirtingas reikšmes. Taip pat, nesistenkite pernelyg akivaizdžiai susikoncentruoti į kito žmogaus kūno kalbą, nes jis gali tiesiog pasijusti nejaukiai… paklausyk ir to, ką jis nori pasakyti žodžiais.

Atsiminkit: norint teisingai interpretuoti gestus, niekada neišskirkite vieno gesto, o vertinkite atsižvelgdami į kartu pasireiškiančių gestų visumą bei įvertindami aplinkybes.

Kūno kalba

Yra moksliškai įrodyta, kad bendravimo metu žodžiais (tekstu) perduodama vos apie 7% informacijos, 38% – vokalas (balso tonas, moduliacija, papildomi garsai), ir net 55% – neverbaliniais signalais – gestais, pozomis, tarpusavio padėties bei atstumų manipuliacijomis.

Dauguma tyrinėtojų pritaria tam, kad žodžiais visų pirma perteikiama aktuali informacija, tuo tarpu gestais, judesiu išreiškiamos įvairios tarpusavio santykių peripetijos ir tik retkarčiais jie gali “pavaduoti” žodžius. Pvz.: moteris, pažiūrėjusi į vyrą “žudančiu žvigsniu”, nė nepravėrus burnos perduoda jam labai aiškų pranešimą, kurį tik labai retas vyras nesuprastų.

Žmogų, kuris sugeba skaityti neverbalinius kitų žmonių signalus ir juos lyginti su jų verbaliniais (žodžiais), tiesiog vadiname įžvalgiu. Turbūt dažnai girdite ir Jūs “…pakuždėjo nuojauta ar vidinis balsas, kad jis meluoja man.”, o tai ne kas kita, kaip mokėjimas suprasti, jog žmogaus žodžiai ir jo neverbaliniai signalai vieni kitiems prieštarauja.

Naudinga ne tik perprasti kitų žmonių kūno kalbą, bet ir išmokti pačiam siųsti teisingus ženklus. Be to, reikėtų nepamiršti, kad kūno kalbos moksle labai daug interpretacijos, dauguma ženklų, priklausomai nuo žmogaus ir situacijos, gali turėti skirtingas reikšmes. Taip pat, nesistenkite pernelyg akivaizdžiai susikoncentruoti į kito žmogaus kūno kalbą, nes jis gali tiesiog pasijusti nejaukiai… paklausyk ir to, ką jis nori pasakyti žodžiais.

Atsiminkit: norint teisingai interpretuoti gestus, niekada neišskirkite vieno gesto, o vertinkite atsižvelgdami į kartu pasireiškiančių gestų visumą bei įvertindami aplinkybes.

Jie padeda suprasti ir pažinti – parodo, ką galvojame apie kitus, kaip jaučiamės konkrečioje situacijoje. Simpatiją ir antipatiją taip galima lengvai atpažinti.

Taigi, populiariausių ženklų reikšmės:

1. Žiūrėjimas į akis, kalbinimas, šypsena – tai būdai susidomėjimui parodyti.

2. Nosies lietimas, akies trynimas, ausies lietimas, kaklo kasymasis – šie ženklai parodo, kad jūsų pašnekovas meluoja.
3. Sukryžiuotos rankos – nenoras bendrauti, uždarumas, abejingumas.
4. Atviri delnai parodo susidomėjimą, draugiškumą, simpatiją.
5. Smakro glostymas parodo, kad pašnekovas yra susimąstęs ir kažką svarsto. Galbūt jis abejoja ar verta toliau su jumis bendrauti. Nors gali būti ir visiškai priešingai.
6. Jeigu pašnekovas, jums kažką pasakojant pradeda piešti arba rašinėti – jam nuobodu. Pabandykite pakeisti temą. Tą patį reiškia ir žvalgymasis aplinkui.
7. Suspaustas kumštis – pyktis, įniršis. Pagalvokite, ar verta su tokiu žmogumi bendrauti.
8. Jeigu vyras išpučia savo krūtinę, vadinasi jis nori apdovanoti jus dėmesiu.
9. Jeigu pašnekovas vengia jūsų žvilgsnio – arba jis paprasčiausiai nepasitiki savimi, arba bando jus apgauti.

10. Jeigu žmogus greitai žingsniuoja, greičiausiai tam, kad pademonstruotų savo pasitikėjimą savimi.
11. Nesukryžiuotos kojos gali byloti apie simpatiją pašnekovui.

12. Nuraudę skruostai sako apie susidomėjimą arba susigėdimą. Aišku, neatmetamas variantas, kad jam tiesiog yra per karšta.
13. Pakreipti klubai – tai ženklas, kad su jumis norima paflirtuoti.

Šiek tiek statistikos:

99 procentai nuomonių yra sudaromos pirmo susitikimo metu, todėl turime pasistengti neįkliūti į kūno kalbos pinkles.
80 procentų informacijos sužinome būtent kūno kalbos dėka. Taigi bendraudami telefonu, prarandame labai daug.
Žmogus per keletą minučių parodo net 50 kūno kalbos ženklų.

Evelina Taškina

Suvokti neverbalinę kalbа svarbu dėl įvairių priežasčių:

• ši kalba teikia apie 80 proc. visos informacijos, taigi ja pasakoma daugiau negu žodžiais.

• Verbalinė kalba skirta informacijai perteikti, minties turiniui pasakyti, tuo tarpu neverbalinė – nustatyti ir įvertinti tarpusavio santykius, kurie pokalbio metu turi ne mažesnę reikšmę, kaip ir pats minties turinys.

• Neverbalinė kalba svarbi ir tuo, kad ji reiškiasi spontaniškai, nesаmoningai. Todėl kartais ne tiek svarbu, kа bendrakalbis mums sako žodžiais, svarbiau suprasti, kа žmogus apie mus mano iš tikrųjų, tai išreikšdamas mimika, gestais, povyza ir pan. Neverbalinės kalbos elementai gali padėti įsitikinti pašnekovo žodžių teisingumu, jų nuoširdumu.

• įvairių geografinių platumų ir įvairių kultūrų žmonių neverbalinės kalbos elementai iš esmės yra tie patys, todėl gali šiek tiek kompensuoti verbalinės kalbos nemokėjimа.

• Mes dažnai nemokame žodžiais perduoti to, kа jaučiame ir norime pasakyti. Juk ne kartа teko girdėti: „Aš nežinau, kaip čia pasakyti…“, „Man sunku tai pasakyti žodžiais…“ ir pan. Todėl jausmus, kurių negalime nusakyti žodžiais, stengiamės perduoti neverbalinės kalbos forma.

• šios kalbos mokėjimas rodo, kaip mes mokame valdytis patys bei valdyti savo emocijas. Jeigu kalbančiajam sunku suvaldyti pyktį, jis pakelia balsа ar elgiasi dar įžūliau. Bendrakalbis, kuris rodo pirštu, nuolat nutraukia kalbа, yra visai kitokios būsenos negu tas, kuris šypsosi, elgiasi laisvai, klauso mūsų.

Svarbiausi neverbalinės kalbos elementai yra šie: mimika (veido išraiška), vizualinis kontaktas, intonacija ir balso tembras, poza ir gestas, pašnekovų distancija.

Mimika. Ji yra svarbiausias jausmų indikatorius. Veide išdėstyti svarbiausi receptoriai, parodantys charakterio bruožus ir žmogaus patyrimа.

Japonai žmogaus veidа sаlygiškai dalo horizontaliomis linijomis į 3 zonas: viršutinę, vidurinę ir žemutinę. Viršutinė zona rodo žmogaus gyvenimo keliа nuo 15 iki 30 metų ir senatvę. Pavyzdžiui, ideali kakta (taisyklinga forma ir sveika odos spalva) liudija sveikatа ir gražiа sielа. Vidurinė zona (nuo antakių iki nosies galiuko) atspindi 35-50 metų keliа. šios zonos harmonija rodo sveikа psichikа. žemutinė zona (burna, smakras) duoda informacijos apie 51-77 metų periodа. Taisyklingos šios zonos formos rodo charakterio pastovumа.

šiose zonose išskiriami ryškiausi gyvenimo bruožai: antakiai, akys, nosis, burna ir ausys. Mokslas, kuris vadinamas paralingvistika, nagrinėja mimikа, gestus, pozа, intonacijа kaip komunikacijos priemonę. Jame aiškinama, kad išraiškingesnės ir lengviau suprantamos teigiamos emocijos (laimė, nuostaba, meilė). Neigiamos (liūdesys, pyktis, pasišlykštėjimas) suvokiamas sunkiau. Svarbiausias vaidmuo tenka antakiams, akims, lūpoms. Iš jų svarbiausia – lūpos. Visiems žinoma, kad stipriai suspaustos lūpos reiškia susimаstymа, iškreiptos – abejonę ar sarkazmа, pravertos – nuostabа. šypsena – tai paprastai draugiškumas, pritarimas. Tačiau šypsenа vertinti reikia atsargiai. Ji gali reikšti ir pataikavimа, pasididžiavimа, paniekа. Kartu šypsena nemažai priklauso ir nuo regioninių bei kultūrinių skirtumų. Pavyzdžiui, pietiečiai linkę dažniau šypsotis už šiauriečius.

Vizualinis kontaktas. Tai labai svarbus bendravimo elementas. žiūrintis į pašnekovа yra ne tik suinteresuotas, tai padeda lengviau jo klausyti, sukaupti dėmesį temai ir asmeniui. Mūsų mintys seka mūsų akis, todėl klausymasis yra efektyvesnis, kai jis papildomas stebėjimu, vizualiniu kontaktu.

Dėmesys klausant padeda ne tik klausančiajam, bet ir kalbėtojui: jeigu klausantis rodo dėmesį pašnekovui ir temai, tai kalbėtojas darosi aktyvesnis, pradeda kalbėti greičiau, išraiškingiau, dažniau gestikuliuoja ir t. t.

Nors dėmesys kalbėtojui ryškiausiai parodomas stebint jį, tačiau vienas iš sudėtingesnių bendravimo etiketo klausimų – kur žiūrėti pokalbio metu.

Pašnekovui svarbi žvilgsnio kryptis. Norėdami pamatyti, kaip pašnekovas reaguoja į sakomus žodžius, stengiamės sugauti jo žvilgsnį ir išskaityti jame reakcijа: iš akių matome pritarimа, susidomėjimа, priešiškumа, nerimа ir pan. Nenoras ar negalėjimas žiūrėti pašnekovui į akis gali reikšti nepakankamа pašnekovų pagarbа, slepiamа priešiškumа, nekultūringumа arba tam tikras asmenines savybes.

Pastebėta, kad kur kas lengviau palaikyti vizualinį kontaktа su kalbėtoju, jeigu aptariama tema maloni. Jei svarstomi nemalonūs ir painūs klausimai, žvilgsnių vengiama. Vizualinis kontaktas priklauso ir nuo to, kaip derybininkai vertina vienas kitа. Pavyzdžiui, mes linkę dažniau žvilgsniu sekti tuos, su kuriais mūsų santykiai geri. į kalbėtojа žiūrime dažniau ir ilgiau, kai jis kalbėdamas yra toliau nuo mūsų. Kuo mes arčiau jo, tuo labiau vengiame vizualinio kontakto. Pagaliau psichologai teigia, kad moterys jautresnės grįžtamajam ryšiui nei vyrai, todėl vizualinis kontaktas su jomis būna ir ilgesnis, ir prasmingesnis.

Taigi vizualinis kontaktas padeda reguliuoti pokalbį. Manoma, kad vizualinis kontaktas tarp pašnekovų pokalbio metu turėtų užimti apie 30-40 proc. viso jo laiko.

Intonacija ir balso tembras. Mokantis klausyti, kaip ir tas, kuris moka skaityti tarp eilučių, girdi daugiau, t. y. ne tik vien kalbėtojo žodžius. Net ir nesuprasdamas kalbos jis girdi balso jėgа ir tonа, jaučia kalbos greitį, frazių sandarа, neužbaigtus sakinius ir nukаstus žodžius, pauzes. Balsas būva „šiltas“ ir „šaltas“, „minkštas“, šiurkštus ir niūrus, baikštus ir išdidus, kandus, iškilmingas ir turi dar daug kitų atspalvių, išreiškia įvairiausius žmogaus jausmus, nuotaikas ir net mintis. Balso tonas, frazės, kirtis taip pat didina žodžio reikšmę. šie kalbos elementai labai reikšmingi derybininkų bendravimui.

Balso jėga ir aukštis taip pat svarbūs signalai šifruojant pašnekovo informacijа. Pavyzdžiui, entuziazmas, džiaugsmas, nepasitikėjimas paprastai išreiškiami aukštesniu balsu. Pyktis ir baimė – taip pat aukštesniu garsu, tačiau platesniu tonu ir stipriau. Nuovargį, liūdesį atspindi minkštas prislopintas balsas, silpnos intonacijos.

Jausmus išduoda ir kalbos greitis. Paprastai greitai kalba susijaudinę, susirūpinę žmonės. Greitai kalba ir tas, kuris nori mus kažkuo įtikinti. Lėta kalba paprastai rodo kančiа, nuovargį arba išpuikimа.

Romualdas RAZAUSKAS

]]> http://www.etiketogidas.lt/kuno-kalba/neverbalinis-bendravimas/neverbaline-kalba/feed/ 0 http://www.etiketogidas.lt/kuno-kalba/neverbalinis-bendravimas/neverbalinis-bendravimas/ http://www.etiketogidas.lt/kuno-kalba/neverbalinis-bendravimas/neverbalinis-bendravimas/#comments Sat, 04 Sep 2010 07:53:07 +0000 www.etiketogidas.lt http://www.etiketogidas.lt/?p=1122 Neverbalinė kalba mūsų bendravime yra ne mažiau reikšmingesnė už verbalinę: ji padeda geriau išreikšti norimas mintis. Neverbalinė kalba padeda tada, kai žodžiai nedaro pakankamo efekto. Neverbalinio bendravimo išraiškos būdai yra šie: atviri veiksmai, paslėpti veiksmai, akių kontaktas, fiziniai duomenys, daiktų įtaka, artumas, balsas, išoriniai garsai, laikas, kvapas, aplinka.

Atviri veiksmai – gestai ir judesiai. Dauguma neverbalinės kalbos veiksmų yra atviri ir lengvai pastebimi. Visi gerai pažįstame gestus ir žinome, kaip turėtume suprasti gestais perduodamą informaciją. Norint teisingai suprasti neverbalinės kalbos elementus, juos būtina išreikšti visame kontekste. Kontekste atviri kūno judesiai dažniausiai perduoda tikslią informaciją. Poza ir emocinis kito žmogaus vertinimas taip pat turi sąsajas. Labai tiksliai perduoti informaciją galima rankų gestais.

Paslėpti veiksmai. Paslėptus veiksmus dažniausiai sunku pamatyti, bet jie perduoda daugiau informacijos negu atviri, juos sunku kontroliuoti. Jie perduoda tikslią informaciją, pavyzdžiui, veido raudonavimas, rankų drebėjimas, rankų prakaitavimas. Dažnai veido išraiška pasako, ar žmogus yra malonus, ar nemalonus; ar aktyvus. Ar pasyvus; kontroliuojantis save, ar karštuolis.

Akių kontaktas. Akių kontaktas turi keletą funkcijų. Viena iš jų – pažintinė. Tiesioginis akių kontaktas rodo susidomėjimą ir norą ką nors sužinoti. Bendraujant klausytojas dažniau naudoja akių kontaktą negu kaklbėtojas. Akių kontaktas gali reguliuoti pašnekovų sąveikavimą. Žvilgsniu galima nurodyti bendravimo pradžią. Alių išraiška gali parodyti, kaip mes jaučiamės tam tikroje situacijoje. Akys parodo susidomėjimą asmeniu, su kuriuo kalkbamės, ar daiktu, kurį apžiūrinėjame. Nustebimas, sumaištis, baimė, pyktis, nusiminimas, laimė, linksmumas geriausia matomas iš akių išraiškos. Kai žmonės kalba, jie naudoja akių kontaktą tam, kad pamatytų, kokią įtaką jų kalba daro klausytojui. Kalbėtojas atidžiai žiūrėdamas į klausytoją bando išsiaiškinti, ką galvoja klausytojas. Akių kontaktas gali būti naudojamas bendravimui per nuotolį: jei žmonės bendrauja būdami vienas nuo kito per didelį atstumą, jie dažniau žiūri vienas kitam į akis negu būdami arti vienas kito.

Fiziniai duomenys. Fiziniai duomenys yra kūno perduodami pranešimai. Tai fizinis sudėjimas, susitvarkymas, plaukų spalva ir ilgis, odos spalva. Mūsų išvaizda turi didelę reikšmę bendravimui. Patrauklus oratorius(-ė) gali lengviau pakeisti auditorijos nuomonę.

Daiktų įtaka. Daiktai neverbaliniame komunikavime yra svarbūs informacijos perdavėjai. Daug vizualiai gaunamos informacijos sužinoma daiktų dėka, ir tai turi įtakos mūsų bendravimui. Daiktai yra dalis visos aplinkos ir veikia bendravimą, kadangi jie turi įtakos žmonių kalbėjimui.

Artumas. Artumas nusako bendraujančių individų fizinę būklę. Tyrimai parodė, kad žmonės, sėdintys už stalo šonų, dažniausiai bendrauja dviese. Sėdėdami už stalo galų bendrauyja su grupe. Taigi padėtis už stalo veikia bendravimą. Fizinė padėtis kitų grupės narių atžvilgiu nusako mūsų galimybę veikti kitus.

Balsas. Informaciją gali perduoti ir balso išraiška, pavyzdžiui, juokas, verksmas, šauksmas. Nė vienas iš šių garsų nėra žodžiai, bet iš kųgalime labai daug suprasti. Prie balso išraiškos priskiriami ir dažnai kalbėtojų vartojami garsai ir pagalbiniai žodeliai: o, a, matote, žinote, vadinasi, taip sakant, žodžiu ir kt. Jie tarsi papildo tai, ką norima pasakyti.

Išoriniai garsai. Daugelis išorinių garsų gali įvairiai veikti bendravimą. Didelis triukšmas gali trukdyti susikalbėti su žmogumi. Triukšmas veikia bendraujančių žmonių veiksmus. Priklausomai nuo garsų rūšies gali kisti jausmai: nuo nuvargimi iki irzlumo. Pastovus triukšmas gali kenkti sveikatai. Tyrimais nustatyta, kad tyli muzika gali teigiamai veikti darbuotojus ir pagerinti jų darbo rezultatus bei darbo efektyvumą.

Laikas. Laikas turi įtakos bendravimui ir informacijos perdavimui. Prieš atsakydamas į klausimą žmogus padaro pauzę tam, kad pagalvotų ir geriau suformuluotų atsakymą. Kai kuriuos dalykus kur kas lengviau aptarti vakare nei ryte. Suvokus laiko reikšmę, bendravimą galima padaryti efektyvesnį.

Kvapas. Kvapas taip pat perduoda informaciją. Į malonius kvapus mes linkę reaguoti teigiamai, o į nemalonius – neigiamai.

Aplinka. Kai kurie aplinkos efektai gali ypatingai veikti mūsų bendravimą. Įtakos gali turėti spalva ir kambario dydis. Mėlyna ir žalia spalva padeda atsipalaiduoti, sukuria ramią atmosferą. Geltona ir oranžinė spalva padidina žmonių energingumą.

Neverbalinis bendravimas – bendravimas, vykstantis nenaudojant žodžių. Neverbalinis bendravimas perteikiamas:

• Ženklų kalba, raštu
• Kūno kalba. Nervingi judesiai parodo nuobodulį, ant klubų sudėtos rankos – pyktį, pečių traukymas – abejojimą ir t. t. Dažnas burnos srities lietimas pirštais, pieštuku ar bet kuo kitu, lūpų kandžiojimas ar net žandikaulio lietimas ranka rodo, kad žmogus nerimauja, kad ta situacija, kuri sukėlė jam poreikį daryti kažkuriuos iš prieš tai išvardintų veiksmų, jam yra stresinė
• Gestais
• Balso intonacija
• Drabužiais
• Elgesiu
• Mimika (veido išraiška). Piktu žvilgsniu išreiškiame nepasitenkinimą; šypsena – draugystę, laimę, meilę; pakeltais antakiais – abejojimą, nustebimą; siauromis akimis ir suspaustomis lūpomis – pyktį
• Žvilgsniu. Akies mirksnis parodo susidomėjimą žmogumi, gundymą, viliojimą
• Prisilietimu
• Šokiu
• Plojimu

]]> http://www.etiketogidas.lt/kuno-kalba/neverbalinis-bendravimas/neverbalinis-bendravimas/feed/ 0 http://www.etiketogidas.lt/kuno-kalba/kuno-kalba-kaklo-kasymas/ http://www.etiketogidas.lt/kuno-kalba/kuno-kalba-kaklo-kasymas/#comments Wed, 14 Apr 2010 12:33:04 +0000 Egidijus http://www.etiketogidas.lt/?p=895 Gestas atpažįstamas, kuomet žmogus dešinės (kairiarankiams – kairės) rankos rodomuoju pirštu krapštinėja kaklą šiektiek žemiau arba gerokai žemiau ausies spenelio. Atlikti gesto tyrimai, parodė įdomių dėsningumų: kasymo judesį žmogus beveik visuomet atlieka penkis kartus. Labai retai daugiau ar mažiau kartų. Gestas signalizuoja abejonę ar neapibrėžtumą. Gestą galime priskirti žmogui kuris teigia: „Nesu tikras, ar sutinku“. Šis gestas labai pastebimas, kuomet jam prieštarauja verbaliniai teiginiai – pavyzdžiui, kuomet žmogus sako „Aš galiu suprasti kaip tu jautiesi“