Būti savo emocijų viešpačiu, visuomet tvardytis, mandagiai, švelniai su visais bendrauti — ne taip jau lengva. Nuovargis, patirti nemalonumai šeimoje, mokykloje ar darbe, įvairūs nepasisekimai atsiliepia nuotaikai. Pavargusį ar susinervinusį žmogų ima nekantrumas, pyktis. Įsiaudrinę jausmai nejučiomis veržiasi  į išorę. Kultūringas žmogus moka tramdyti savo jausmus, supykęs nesisvaido nei perkūnais, nei velniais, visur ir visada laikosi santūriai. Stengiasi niekam neužkliūti, kitų neužgaulioti. Ir supykęs jis sugeba būti taktingas, mandagus.

Kaip jau pastebėjome, svarbi bendravimo priemonė ir išraiška yra kalba. Apie žmogaus elgesį, gebėjimą gražiai bendrauti pirmiausia sprendžiama iš kalbos. Pokalbiuose išryškėja asmens savitumas ir kultūros požymiai. Mandagus žmogus, atsižvelgdamas į aplinkybes, lengvai geba parinkti reikiamus žodžius, tuoj pajunta, kokia intonacija geriausiai tinka juos tarti, visa laikysena parodo savo vidinės ir išorinės kultūros darną. Taigi, norėdami taisyklingai, deramai ir mandagiai kalbėti, turime žinoti šias etiketo nustatytas taisykles. Tokiu būdu mes parodome savo kultūrą ir išsiauklėjimą. Laikantis šių taisyklių, galime laisvai bendrauti su vyresnio amžiaus ar aukštesnes pareigas užimančiu žmogumi, nes tuomet žinome, jog mūsų kalba yra sklandi ir kultūringa.

]]> http://www.etiketogidas.lt/elgesio-etiketas/geras-zodis-ir-savitvarda/feed/ 0 http://www.etiketogidas.lt/elgesio-etiketas/paguodos-bei-uzuojautos-zodziai/ http://www.etiketogidas.lt/elgesio-etiketas/paguodos-bei-uzuojautos-zodziai/#comments Fri, 18 Sep 2009 07:50:34 +0000 www.etiketogidas.lt http://www.etiketogidas.lt/?p=476 Nesėkmės, vargai, nelaimės neaplenkia nė vieno žmogaus. Užjausti bėdos ištiktą žmogų, tarti jam guodžiantį žodį — mūsų humaniškumo pareiga. Tai ne tiek etiketo, kiek etikos reikalas. Šios pareigos supratimas ir praktinis jos vykdymas priklauso nuo žmogaus išsiauklėjimo, vidinės asmens kultūros.

Nelengva prakalbinti kenčiantį, ašarojantį žmogų. Staiga patyrusiam bėdą artimam žmogui esame pratę pareikšti guodžiančius jausmus, tardami žodį užuojautos! Tačiau šis žodis, virtęs trafaretu, praranda savo vertę. Galima surasti ir kitus žodžius, tegul jie bus ir paprasti, bet vis kitokie, lankstūs, iš širdies einantys: Labai labai užjaučiu. Kaip man gaila tavęs ir visos jūsų šeimos… Liūdžiu kartu su jumis. Kad galėčiau nors kiek palengvinti jūsų sielvartą. Gal galėčiau kuo padėti?

Mokėti guosti — tai gyvenimo menas. Dar didesnis menas — sugebėti parengti žmogų, kai reikia jam pranešti skaudžią žinią, kai reikia įkvėpti stiprybės, kad nepalūžtų, išgirdęs didelę mylimo asmens nelaimę. Atsargiai reikia artimiesiems, draugams, net ir visai svetimiems pranešti tai, kas jiems labai skaudu, kas baisaus jų brangiems žmonėms staiga yra įvykę.

Jeigu nerandi tinkamo užuojautos žodžio, — geriau paspausk nukentėjusiems ranką, priglausk juos prie širdies tyliai, be žodžių. Graudus žvilgsnis, nuoširdus pabučiavimas bus geriausiai išreikšta užuojauta.

Kartais svarbi ne pati paguoda, bet žmogaus pasiryžimas išklausyti kitą, sutrikusį, prislėgtą. Išsiliejęs, išsipasakojęs žmogus neretai sako: „Išsipasakojau — ir palengvėjo“. Reikia mokėti išklausyti kitą.

Šaltos, nusidėvėjusios frazės, dažnai girdimi paguodos žodžiai — gyvenime visko atsitinka; galėjo dar blogiau įvykti; kiti daugiau už tave kenčia; nereikia taip verkti — ašaros nepadės; nuo nelaimės nepabėgsi… — tik erzina kenčiantį žmogų, o ne guodžia.

Užuojautos ir paguodos žodžiai gali būti labai įvairūs. Vienaip guodžiame mums brangius šeimos narius, artimuosius, kitaip bičiulius, draugus, dar kitaip darbo draugus, kaimynus.

Užuojauta turėtų būti trumpa. Reikšti užuojautą keliais sakiniais, sakyti iškilmingu balsu tarsi kokią prakalbą — nederėtų. Nebent atsisveikinimo kalboje kapinėse galėtume ilgesnę užuojautą išreikšti artimiesiems. Trumpi turėtų būti ir vainikų, kapų paminklų užrašai, laikraščiuose skelbiamų užuojautų žodžiai.

Kai kreipiamės į nepažįstamą arba į kokį vyresnio amžiaus, aukštesnės visuomeninės padėties žmogų, vartojame mandagumo įvardį jūs: Gal jūs žinote (arba tiesiog Gal žinote), kur sekretorės kabinetas? Klausiamoji bei abejojamoji dalelytė gal kartu su tariamosios nuosakos veiksmažodžiu galėtumėt labai mandagiai, labai švelniai išreiškia kreipimąsi į nepažįstamą vyresnį ar šiaip gerbtiną žmogų. Panašiai ir gatvėje mažai pažįstantis miestą žmogus mandagiai kreipiasi į praeivį: Atsiprašau! Ar negalėtumėt paaiškinti, kaip čia tiesiausiu keliu pasiekti geležinkelio stotį? Ne visi esame pratę mandagiai užkalbinti nepažįstamą žmogų, kreipdamiesi į jį kokiu reikalu, ko nors pasiteiraudami. Gatvėse sutiktų praeivių vaikai neretai teiraujasi, kuri dabar valanda. Labai malonu, kai pirmaklasis pasirodo kartais esąs mandagesnis už aukštesniųjų klasių mokinius: Atsiprašau! Gal galėtumėt pasakyti, kuri dabar valanda? Girdi malonų vaikišką balselį ir nejučiomis nusišypsai.

Taigi, kai reikia kreiptis į nepažįstamą žmogų, ko pasiteirauti, nepašykštėkime mandagumo žodžio atsiprašau.

Padėkai reikšti yra du žodžiai: ačiū ir dėkui. Abu žodžiai yra gražūs ir geri, vartojami liaudies šnekamojoje ir bendrinėje kalboje. Jie yra sinonimai.

Padėkos žodžiai paprastai vartojami gerai, taisyklingai: labai ačiū, labai dėkui, nuoširdžiai ačiū, nuoširdžiai dėkui, širdingai ačiū, širdingai dėkui, labai labai ačiū, labai labai dėkui, šimtą kartų ačiū, šimtą kartų dėkui, labai (nuoširdžiai, širdingai, iš visos širdies) dėkoju; esu dėkingas, esu labai (nepaprastai, nuoširdžiai) dėkingas.

Tiktai kai norime išreikšti didelę padėką, netaisyklinga sakyti didelis ačiū, didelis dėkui. Žodis didelis yra vertinys iš rusų kalbos. Didelę padėką galima išreikšti ir ilgesniu pasakymu: Visą gyvenimą būsiu dėkingas. Jūs neįsivaizduojate, kaip aš dėkingas. Taip esu dėkingas, kad ne(su)randu žodžių. Negaliu apsakyti savo dėkingumo. O kad Jūs žinotumėt, kaip aš dėkingas!.. Nežinau nė kaip beatsidėkoti…

Tinka ir pagirti mums gera padariusį žmogų: Jūs tiek daug man padėjot — amžinai (visą amžių) liksiu dėkingas (skolingas). Jūs labai mielas, paslaugus! Ačiū, ačiū! Už Jūsų gerumą ar kada atsidėkosiu!..

Mandagumo papročiai reikalauja tarti padėkos žodį ir tais atvejais, kai draugas, artimas žmogus pasiteirauja, kaip mes gyvename, ar sveiki, kaip sekasi darbai. Atsakymą pradedame padėkos žodžiais: ačiū (dėkui), gerai; ačiū, nelabai kaip…

Nuo senų laikų esame pratę dėkojančiam atsakyti mandagumo žodžiu prašom. Mums taria ačiū (dėkui), mes atsakom — prašom! Arba —  nėr už ką! Kuklų atsakymą dėkojančiajam kartais išreiškiame ir kitais nuoširdžiais žodžiais: Vienas malonumas Jums padėti. Ar verta dėkoti už tokį menkniekį?!…

Svečias atsisveikindamas dėkoja: Ačiū už vaišes! Mes kukliai atsakome: Tokios čia mūsų vaišės…Arba: Prašom dažniau! Liaudiškai: Į sveikatą!

Ir kviesdami, ir prašydami, pageidaudami turime mokėti vartoti mandagumo žodį prašom (prašyčiau, prašau).

Anot G. Čepaitienės „taisyklė tokia: mandagumo žodis vartotinas prieš atliktą veiksmą įvardijantį veiksmažodį. Todėl pageidaudami ką nors gauti, apžiūrėti, sakome: Prašom paduoti. Prašom parodyti ir pan.“ Lietuvių etikete labai nemandagiai skamba, kai mandagumo žodis atsiduria po veiksmažodžio (atneškit, prašom ir pan.).

Mandagumo žodį prašom nuo seno vartoja kaimo žmonės, pagarbiai kreipdamiesi į svečią visos šeimos, visų kartu esančių vardu. Dabar mandagumo žodį prašom vartojame priimdami svečią tiek drauge su kitais šeimos nariais, tiek patys vieni. Pasibeldęs į duris, išgirsti prašom, nors visuose namuose tebūtų tik vienas žmogus. Jeigu jaučiama, kad beldžiasi geras bičiulis, tas prašom dar pakartojamas: prašom, prašom!

Šalia mandagumo žodžio prašom atsirado prašau. Šie du žodžiai nėra lygiaverčiai. Jų reikšmės šiek tiek skiriasi. Žodelis prašau tinka įsakmiai kalbant: Prašau pasakyti!… Prašymus, pasiaiškinimus ir kitus panašius raštus pradedame žodeliu prašau.

Vienaskaitinė forma prašau dera ir reikalavimui reikšti. Žinoma, daug lemia sakančiojo kalbos tonas. Užuot sakęs: Išeik! Netrukdyk! kultūringas pareigūnas, pavyzdžiui, įžūliam, nepagrįstai priekabių ieškančiam ar neblaiviam klientui išreiškia piktą reikalavimą: Prašau išeiti! Prašau netrukdyti!

Žodžiu prašom parodoma žmogui ir pagarba, ir nuoširdumas, ir draugiškumas. O žodis prašau turi tam tikrą šaltumo, oficialumo atspalvį.

Yra dar kita tradicinė lietuviška mandagumo forma — tariamosios nuosakos pirmasis asmuo — prašyčiau, prašytume. Jie vartojami, kai norime labai maloniai ko nors paprašyti: Prašyčiau pakartoti…; Prašytume atnešti…

Vaikai mandagumo žodžius turėtų girdėti nuo pat mažens savo šeimose. Tėvų pavyzdys — geriausias vaiko mokytojas. Artimieji šeimoje turėtų atgaivinti benykstančius mandagumo žodžius prašom (prašyčiau) nupirk, nunešk, atiduok!

Vyresnieji vaikai gali padėti mandagumo mokyti mažuosius. Kur taip daroma, jau nuo 3 — 4 metų vaikas įpranta sakyti prašom.

Kartais nesusigaudome ir kaip atsakyti, kai kas nors mūsų atsiprašo. Stuktelėjo kas autobuse, užkliudė prasilenkdamas gatvėje, tarė atsiprašau, o mes automatiškai negalvodami atšauname: prašau! Išeina nei šis, nei tas. Tarsi prašytume, kad stukteltų dar kartą… Mandagumas reikalauja užkliudžiusiam ir atsiprašiusiam žmogui tyliai nusilenkti, išreikšti atleidimą. Palenkiant galvą, tinka pusbalsiu atsakyti: Nieko! (Nieko tokio!)

Kas kita, kai žodis atsiprašau tariamas pageidaujant, kad pasitrauktume iš kelio, leistume praeiti. Tuo atveju į žodį atsiprašau atsakome įprastu prašom ir pasitraukiame į šoną.

Kas įpratęs šeimoje dažnai tarti mandagumo žodžius, tas visur ir visada mandagiai kalbės su žmonėmis. Galima pasidžiaugti, kad mandagumo žodžiai vis dažniau girdimi įstaigose, parduotuvėse ir pan.