Bendras stalo vaizdas priklauso nuo to, kaip bus išdėlioti valgomieji reikmenys (lėkštės, peiliai, šakutės ir pan.) bei patiekalų išskirstymo porcijomis. Stalo reikmenų išdėstymas vienam asmeniui yra vadinamas serviruotės komplektu.

Kiekvienoje kultūroje serviruotės skiriasi. Stalo serviravimo meną gali įtakoti daugelis dalykų:

1. šalis
2. šalies regionas
3. etniniai papročiai
4. vieta, kurioje serviruojamas stalas (restoranas, namai, banketo salė, istorinės vietos)
5. valgiaraštis

Nepaisant to, kad neturite sidabrinių stalo įrankių dvylikai asmenų ar kitus serviravimo reikmenis skolinsitės iš kaimynų ar tėvų, visgi svarbiausia – lėkštes, stalo įrankius, stiklines bei servetėles išdėlioti ne padrikai, o tam tikra tvarka. Tokiu būdu serviruotas stalas atrodys tvarkingai ir oficialiai. Tinkamai serviruotas stalas padės išvengti chaoso sutinkant svečius, kadangi matysis serviruotės komplektai kiekvienam asmeniui. Toks stalo paruošimas garantuos kiekvienam svečiui reikiamą skaičių peilių, šakučių, lėkščių ir stiklinių.

Viduramžiais, kai dar nebuvo naudojama šakutė, stalo serviravimo nereikėjo, kadangi kiekvienas svečias, ateidamas pietų ar vakarienės, atsinešdavo savo peilius (šakutė Italijoje kaip stalo įrankis buvo įvesta XI amžiuje, o į Prancūziją atkeliavo, kaip manoma, Katerinos de Midiči (Catherine de Medici) lagamine). Stalo serviravimo papročiai ir technika pradėta plėtoti Viktorijos epochos metu (XIX a. Didžioji Britanija), kai šeimos ir socialiniai pietūs tapo labai reikšmingais, ypač Anglijoje. Turtingųjų anglų pietų stalas buvo serviruojamas perdėtai sudėtingai. Mums nėra jokio reikalo pulti į kraštutinumus – kelių pagrindinių taisyklių supratimas gali paversti elegantiško, oficialaus stalo serviravimą lengvu ir maloniu.

Visiems žinoma, kad tradiciškai stalas yra dengiamas audeklu. Staltiesės atsirado Romoje ir Viduramžiais simbolizavo turtą ir orumą. Prieš kelis šimtmečius ant stalo buvo dengiamos viena ant kitos net kelios staltiesės. Po kiekvieno valgio buvo nuimama po vieną. Tai praktikuojama kai kuriose šalyse ir mūsų dienomis, pavyzdžiui, Šiaurės Afrikoje. XVIII a. pradžioje Anglija garsėjo labai gerais mediniais stalais, todėl juos norėta parodyti. Todėl į madą atėjo vieno Londono pirklio, kaip manoma, išrastos servetėlės, pavadintos „D’Oyley”, kurios tapo stalo servetėlėmis.

Pietų lėkštė yra plokščia, kurios pradininkė buvo plokščia medinė lentelė, ant kurios dėdavo duoną. Lėkštė serviruotėje stovi viduryje – dešinėje pusėje dedamas peilis ir valgomasis šaukštas, o kairėje – dvi šakutės. Stalo įrankiai taip išdėstomi todėl, kad pietų metu juos būtų lengviau paimti ir naudotis. Peilio ašmenys turi būti pasukti į lėkštės pusę. Šakutės: didžioji pietų šakutė ir mažesnė salotų šakutė kairėje lėkštės pusėje turi gulėti naudojimo tvarka nuo išorės link lėkštės (arčiau lėkštės – pietų šakutė, už jos – salotų šakutė). Prancūzijoje šakutės ir šaukštai dedami apversti – šakučių danteliai ir šaukštų galvutės „žiūri” žemyn.

Stiklo dirbiniai: dvi taurės, didesnė – vandeniui ir mažesnė – vynui, turi būti padėtos virš peilio, taurė vynui turi stovėti dešinėje vandens stiklinės pusėje. Jei bus patiekiama kava, kavos puodelis turi stovėti dešinėje lėkštės pusėje kartu su taurėmis arba kairėje pusėje virš lėkštės, prieš lėkštę su duona. Iki XIX amžiaus stiklinės ir taurės nebuvo įtraukiamos į serviruotę: jos stovėdavo ant stalo krašto ir būdavo paduodamos tarnų jau pripildytos gėrimo.

Laikoma, kad šaukštai, šakutės ir peilis turi būti tarpininkai tarp maisto ir pirštų. Stalo įrankiai negali būti stipriai suspaudžiami kumštyje. Tai būtų nemandagu ir negražu.

Į kairę nuo šakučių gali būti padėta lėkštė su duona ir sviesto lėkštė, ant kurios skersai (arčiau lėkštės viršaus) paguldytas sviestui tepti skirtas peilis. Nors sviestas dažniausiai nėra pateikiamas per oficialius pietus ar banketą, o duona yra laisvai pasirenkama (kelių rūšių).

Desertui naudojami: desertinis šaukštelis dešinėje pusėje ir desertinė šakutė kairėje. Desertui skirti įrankiai padedami horizontaliai virš pietų lėkštės. Desertiniai stalo įrankiai gali būti padedami po to, kai suvalgomas pagrindinis patiekalas.

Vynas gali būti pateikiamas butelyje, o visi kiti gėrimai (vanduo, sultys, ir stiprieji gėrimai) turi būti išpilstomi į ąsočius ir grafinus.

A – Servetėlė
B – Pagrindinė lėkštė
C – Sriubos lėkštė ant pagrindinės lėkštės
D – Duona ir sviesto lėkštė su sviestui tepti skirtu peiliuku
E – Vandeniui skirta taurė
F – Taurė baltam vynui
G – Taurė raudonam vynui
H - Šakutė žuviai
I – Pietų šakutė
J – Salotų šakutė
K – Pietų peilis
L – Peilis žuviai
M – Sriubos šaukštas
N – Desertinis šaukštelis ir šakutė pyragui

Rekomenduojama, kad salotų šakutė (J) būtų padėta į kairę nuo pietų šakutės (I). Tačiau šioje serviruotėje pietų šakutė padėta taip, kad būtų panaudota prieš salotų šakutę.

Pirmuoju vyno taurių formų teoretiku tapo žinomas austrų stiklo pūtikų dinastijos atstovas profesorius Klausas Riedelis. Pasak šeimos padavimo, vyno skonio priklausomybė nuo taurės formos buvo atrasta visiškai netyčia. Kartą ponas Riedelis ir jo svečiai aptarinėjo geriamą vyną. Nuomonės išsiskyrė: vieniems vynas atrodė vidutinis, kitiems – siaubingas, tretiems – puikus. Taip atsitiko todėl, kad svečiai gėrė vyną iš skirtingų formų taurių. Tai ir tapo tyrimų, kuriuos vėliau atliko austras, impulsu. Vėliau, kai buvo sukurta Riedelio taurių klasifikacija, tapo aišku, kad už skonio pajutimą žmogaus organizme atsako skirtingos liežuvio zonos. Liežuvio gale esantys receptoriai labai jautrūs saldumui, o tie, kurie yra prie šaknų – stipriau reaguoja į rūgštumą. Liežuvio šonai geriausia jaučia sūrumą, o centrinės zonos – rūgštis. Taip nuo taurės formos priklauso, ar vynas patenka į tinkamą zoną. Ponas Riedelis visa tai išsiaiškino eksperimentų keliu: jam padėjo intuicija ir meilė savo darbui.

1 Taurė baltam vynui
2 Taurė raudonam vynui
3 Taurė burgundiškoji
4 Taurė “Bordeaux”
5 Taurė desertiniam vynui

Jauni ir rožiniai vynai

Jauniems ir rožiniams vynams reiktų naudoti nedideles taures su kiek į išorę lenktais kraštais, tai vadinamoji rožė, nes forma tikrai primena pusiau išsiskleidusią gėlę. Iš tokios taurės vynas patenka ant saldumui jautriaus liežuvio galo, nes būtent saldumas turi dominuoti jauname vyne. Be to, jaunus vynus galima gerti iš nedidelių puodukų.

Taurės baltam vynui

Baltųjų vynų taurės daugiausiai orientuotos į Reino regiono vynus. Baltųjų vynų puokštė nėra stipri, todėl jiems tinka tiesių formų taurės. Baltam vynui skirtos taurės yra mažesnio tūrio: tai susiję su tuo, kad baltą vyną reikia patiekti atšaldytą ir jis negali ilgai būti taurėje.
Paprastai pripilama maždaug trečdalis taurės.
Klasikine taure balto mažai rūgštaus vyno patiekimui laikoma šardonė – vidutinio dydžio, apvali apačioje ir kiek siaurėjanti į viršų.
Labai rūgštiems vynams rekomenduojama siauresnė, aukšta taurė, su kraštais – kaip rožiniam vynui skirtos taurės. Prieš patekdamas į rūgštumui jautrią liežuvio zoną, vynas kiek sušvelnės saldumą jaučiančiojo zonoje ir padėtis bus išgelbėta.

Taurės raudonam vynui

Pagrindinė taisyklė: raudonas vynas mėgsta kvėpuoti ir jam reikia rankų šilumos. Juk raudonieji vynai bręsdami gauna daug deguonies ir geriau perduoda aromatą. Todėl taurės turi būti plačios, gilios ir būtinai ant aukštos kojelės. Taurės dydis nėra svarbiausia, svarbiau, kad pati taurė būtų apvalaina ir vyno reikia pilti ne iki kraštų, o tik tiek, kad ją būtų galima apimti ranka. Labiausiai išplitusios raudono vyno taurių formos yra obuolio ir tulpės. Tokiu atveju vyno aromatas beveik nejuntamas, jis tarsi pasislepia taurės dugne. Todėl tokius indus reiktų naudoti sunkiems, turtingiems vynams. Subrendusį raudoną vyną reiktų gerti iš tokios pat formos, bet mažesnės taurės. Raudoniems vynams skirtos taurės pirmiausiai buvo gaminamos taikantis prie burgundiškų ir bordo vynų.

Šampanas geriamas šaltas, 6-8°C temperatūros (kai kurie gamintojai rekomenduoja 8-10°C). Dažnai šampano butelis prieš atidarymą ir po jo šaldomas specialiame kibirėlyje su ledu ir vandeniu. Ilgai brandintas šampanas gali būti geriamas “rūsio temperatūros” (14°-15°).

Šampanas (prancūziškai vin de Champagne) – prancūziškas putojantis vynas. Šampanu vadinamas tik putojantis vynas, pagamintas Prancūzijos Šampanės provincijoje (tai įtvirtinta Europos Sąjungos saugomų kilmės nuorodų taisyklėse). Kituose regionuose bei šalyse pagamintas panašaus tipo vynas turi būti vadinamas ne šampanu, bet putojančiu vynu. Vis dėlto tokiose šalyse kaip Rusija bei Baltarusija vis dar teisėtai gaminamas “Tarybinis šampanas” (rus. Советское Шампанское) dėl ten negaliojančių Europos sąjungos įstatymų. Taip pat JAV kai kurie putojančio vyno gamintojai savo produkciją vadina šampanu.

Šampanas šiuolaikinėje visuomenėje yra tapęs sėkmės sinonimu, jis geriamas pažymint sėkmę ar šventinį įvykį. Šampanas taip pat tinka prie maisto – sausasis nesaldintas ir “Blanc de blacs” šampanas gali būti geriamas kaip aperityvas, tinka prie žuvies patiekalų ir jūros gėrybių. Rožinis ir sausas šampanas tinka prie sūrio ir mėsos patiekalų (jaunesnis šampanas geriamas prieš senesnį). Saldus šampanas tinka prie desertų.