Etiketogidas.lt » Stalo taurės

Kiek gėrimo pilti į taures

www.etiketogidas.lt — Tue, 22 Sep 2009 13:18:19 +0000

Kiek pilti gėrimo, priklauso nuo gėrimo rūšies ir taurės paskirties. Baltojo ar putojančio vyno ir šampano pripilame tik du trečdalius taurės. Į dideles, pavyzdžiui, burgundiškojo ir bordo vyno taures, tiek daug nepilame, nes tada tektų į jas supilti puse butelio! Pilame tiek, kiek ir į paprastą taurę. Restorane dažniausiai siūloma 200 g. Vyno, mažiau ištroškę vynų sąraše ras ir po 100 gramų. Pietų Vokietijoje ir šiandien vynas pilstomas į dideles ketvirčio litro taures; ant jų sienelės taip ir užrašyta: talpa – 0,25 litro. Degtinės, likerio, konjako reikia pilti 20 g, portveino, stiprių pietietiškųjų vynų ir chereso – 50 gramų.

Reikia žinoti: Niekuomet nepripilame taurės gėrimo iki viršaus.

Taurių skirstymas pagal gėrimus

www.etiketogidas.lt — Thu, 10 Sep 2009 16:51:34 +0000

Vyno žinovai teigia, jog kiekvienas vynas yra geriamas iš tam tikros taurės, kad atsiskleistų aromatas ir savitas skonis. Siaurą taurė burgundiškam vynui užtikrins, kad jo nepasieks kambario oras, o ir aromatas neišgaruos. Taurės kojelė turi būti kuo aukštesnė, kad rankos šiluma nepaveiktų vyno temperatūros.

Vanduo/ brendis/ baltas vynas/ burgundiškas (bordo) vynas/ putojantis vynas/ raudonas vynas

Vanduo: taurė su trumpa kojele. Laikykite taurę už kojelės, kad išlaikytumėte vandens temperatūrą.
Brendis: taurė, siaurėjanti į viršų. Brendį sukite taurėje ir po to abiem delnais paimkite taurę – šitaip geriamas brendis atskleidžia savo tikrąjį aromatą ir skonį.
Baltas vynas: mažesnė taurė su siaurėjančiu viršumi, kad išlaikytų vyno kvapą. Taurę laikykite už kojelės, kad nesušildytumėte vyno.
Burgundiškas (bordo) vynas: platus taurės rutulys, kad vynas išskleistų savo sodrų aromatą. Taurės kojelė truputį aukštesnė nei baltajam vynui skirtos taurės.
Putojantis vynas (šampanas): siaura taurė aukšta kojele.
Raudonas vynas: didžiausia iš taurių. Laikykite taurę už kojelės viršaus.

Stalo įrankių išdėstymas

www.etiketogidas.lt — Thu, 10 Sep 2009 16:47:12 +0000

Pagrindinė taisyklė – pirma naudoti kraštinius stalo įrankius ir tokia tvarka „eiti” link lėkštės (pietų lėkštės): pirmiausia valgomasis šaukštas, vėliau žuvies peilis su šakute, tada paprastas peilis su šakute.

A – Servetėlė
B – Pagrindinė lėkštė
C – Sriubos lėkštė ant pagrindinės lėkštės
D – Duona ir sviesto lėkštė su sviestui tepti skirtu peiliuku
E – Vandeniui skirta taurė
F – Taurė baltam vynui
G – Taurė raudonam vynui
H - Šakutė žuviai
I – Pietų šakutė
J – Salotų šakutė
K – Pietų peilis
L – Peilis žuviai
M – Sriubos šaukštas
N – Desertinis šaukštelis ir šakutė pyragui

Rekomenduojama, kad salotų šakutė (J) būtų padėta į kairę nuo pietų šakutės (I). Tačiau šioje serviruotėje pietų šakutė padėta taip, kad būtų panaudota prieš salotų šakutę.

Ko reikia, kad stalas atitiktų visus etiketo taisyklių reikalavimus?

www.etiketogidas.lt — Thu, 10 Sep 2009 16:40:52 +0000

Staltiesė ir servetėlės turi būti sniego baltumo ar bent jau pastelinių spalvų, kad neužgožtų maisto.
Stiklo dirbiniai privalo būti švarūs ir nespalvoti, kad matytųsi gėrimo spalva.
Pietų lėkštės (elegantiškos ar skirtos kasdieniniam naudojimui) negali būti per daug išpuoštos, kadangi reikia įvertinti ne tik patiekalo skonį, bet ir grožį.
Kuklios gėlės papuošia stalą. Tačiau nepaverskite savo pietų stalo džiunglėmis. Pasikvietęs svečių, norėsite pasikalbėti, ir gėlės neturi virsti barjerais, skiriančiais Jus nuo svečių.
Žvakių šviesa pietų atmosferai suteikia jaukumo, intymumo. Žvakių dydis ir forma priklauso nuo skomio ir pasirinkimo reikalas, tačiau nepersistenkite – nepaverskite savo valgomojo kambario pilies mene.
Nepaisant to, iš kokio metalo pagaminti stalo įrankiai, jie turi būti sudėti griežta tvarka. Dešinėje lėkštės pusėje turi stovėti valgomasis šaukštas ir peilis, ašmenimis pasuktas į lėkštę. Kairėje lėkštės pusėje – šakutė ir servetėlė. Virš lėkštės horizontaliai – desertinė šakutė ir desertinis peiliukas, kurio ašmenys nukreipti į lėkštę. Jei reikalingas ir desertinis šaukštelis, jis gali būti atneštas kartu su desertu arba padėtas virš desertinės šakutės.
Taurės dedamos į dešinę nuo lėkštės mažėjančia tvarka: vandeniui, vynui ir galiausiai desertiniam vynui. Desertiniam vynui skirta taurė gali būti atnešama kartu su desertu.
Jei patieksite duoną lėkštėje, ji turi stovėti į kairę nuo šakutės.
Pietų pabaigoje lėkštės nunešamos prieinant iš kairės, o švarios lėkštės padedamos iš dešinės.
Nepamirškite ant stalo padėti prieskonių (druskos, pipirų).

Taurės vynui

www.etiketogidas.lt — Sun, 30 Aug 2009 17:47:21 +0000

Kiekvienam gėrimui reikia savos formos taurės, nors jokios formos taurė blogo vyno nepadarys geru, tačiau gero vyno skonį sugadinti blogu pateikimu tikrai nesunku – tereikia raudoną vyną įpilti į siaurą aukštą taurę ir paduoti jį ne prie mėsos, o prie žuvies, tikrai bus sunku suprasti, kodėl šis vynas taip brangiai kainavo.
Gaminant kiekvienos konkrečios formos taurę įvertinami daugelis parametrų: kokio dydžio turi būti su oru kontaktuojančio vyno plotas, reikia ar ne stiprinti gėrimo aromatą ir net kiek turėtų būti laipsnių, kiek reikia užversti galvą geriant, kad procese dalyvautų būtent tie liežuvio skonio receptoriai, kurie visiškai atskleistų visus gėrimo skonio niuansus.

Pirmuoju vyno taurių formų teoretiku tapo žinomas austrų stiklo pūtikų dinastijos atstovas profesorius Klausas Riedelis. Pasak šeimos padavimo, vyno skonio priklausomybė nuo taurės formos buvo atrasta visiškai netyčia. Kartą ponas Riedelis ir jo svečiai aptarinėjo geriamą vyną. Nuomonės išsiskyrė: vieniems vynas atrodė vidutinis, kitiems – siaubingas, tretiems – puikus. Taip atsitiko todėl, kad svečiai gėrė vyną iš skirtingų formų taurių. Tai ir tapo tyrimų, kuriuos vėliau atliko austras, impulsu. Vėliau, kai buvo sukurta Riedelio taurių klasifikacija, tapo aišku, kad už skonio pajutimą žmogaus organizme atsako skirtingos liežuvio zonos. Liežuvio gale esantys receptoriai labai jautrūs saldumui, o tie, kurie yra prie šaknų – stipriau reaguoja į rūgštumą. Liežuvio šonai geriausia jaučia sūrumą, o centrinės zonos – rūgštis. Taip nuo taurės formos priklauso, ar vynas patenka į tinkamą zoną. Ponas Riedelis visa tai išsiaiškino eksperimentų keliu: jam padėjo intuicija ir meilė savo darbui.

1 Taurė baltam vynui
2 Taurė raudonam vynui
3 Taurė burgundiškoji
4 Taurė “Bordeaux”
5 Taurė desertiniam vynui

Jauni ir rožiniai vynai

Jauniems ir rožiniams vynams reiktų naudoti nedideles taures su kiek į išorę lenktais kraštais, tai vadinamoji rožė, nes forma tikrai primena pusiau išsiskleidusią gėlę. Iš tokios taurės vynas patenka ant saldumui jautriaus liežuvio galo, nes būtent saldumas turi dominuoti jauname vyne. Be to, jaunus vynus galima gerti iš nedidelių puodukų.

Taurės baltam vynui

Baltųjų vynų taurės daugiausiai orientuotos į Reino regiono vynus. Baltųjų vynų puokštė nėra stipri, todėl jiems tinka tiesių formų taurės. Baltam vynui skirtos taurės yra mažesnio tūrio: tai susiję su tuo, kad baltą vyną reikia patiekti atšaldytą ir jis negali ilgai būti taurėje.
Paprastai pripilama maždaug trečdalis taurės.
Klasikine taure balto mažai rūgštaus vyno patiekimui laikoma šardonė – vidutinio dydžio, apvali apačioje ir kiek siaurėjanti į viršų.
Labai rūgštiems vynams rekomenduojama siauresnė, aukšta taurė, su kraštais – kaip rožiniam vynui skirtos taurės. Prieš patekdamas į rūgštumui jautrią liežuvio zoną, vynas kiek sušvelnės saldumą jaučiančiojo zonoje ir padėtis bus išgelbėta.

Taurės raudonam vynui

Pagrindinė taisyklė: raudonas vynas mėgsta kvėpuoti ir jam reikia rankų šilumos. Juk raudonieji vynai bręsdami gauna daug deguonies ir geriau perduoda aromatą. Todėl taurės turi būti plačios, gilios ir būtinai ant aukštos kojelės. Taurės dydis nėra svarbiausia, svarbiau, kad pati taurė būtų apvalaina ir vyno reikia pilti ne iki kraštų, o tik tiek, kad ją būtų galima apimti ranka. Labiausiai išplitusios raudono vyno taurių formos yra obuolio ir tulpės. Tokiu atveju vyno aromatas beveik nejuntamas, jis tarsi pasislepia taurės dugne. Todėl tokius indus reiktų naudoti sunkiems, turtingiems vynams. Subrendusį raudoną vyną reiktų gerti iš tokios pat formos, bet mažesnės taurės. Raudoniems vynams skirtos taurės pirmiausiai buvo gaminamos taikantis prie burgundiškų ir bordo vynų.

Taurės šampanui

www.etiketogidas.lt — Sun, 30 Aug 2009 12:58:54 +0000

Šampanas paprastai geriamas iš nelabai didelės, aukštos, tulpės formos šampano taurės ant aukštos kojelės. Šitokios formos taurė gerai išsaugo šampano skonį, o burbuliukai kyla ilgai ir pastoviai. Šampanas taip pat geriamas iš plačių žemų taurių (kartais vadinamų amerikietiškomis), tačiau jose skonis ir burbuliukai išsilaiko prasčiau. Taurė neturi būti perpildyta, šampano pilama ne daugiau 2/3 taurės tūrio. Ragauti šampaną galima ir iš didelės raudonojo vyno taurės (didelėje taurėje geriau atsiskleidžia kvapas).

Šampanas geriamas šaltas, 6-8°C temperatūros (kai kurie gamintojai rekomenduoja 8-10°C). Dažnai šampano butelis prieš atidarymą ir po jo šaldomas specialiame kibirėlyje su ledu ir vandeniu. Ilgai brandintas šampanas gali būti geriamas “rūsio temperatūros” (14°-15°).

Šampanas (prancūziškai vin de Champagne) – prancūziškas putojantis vynas. Šampanu vadinamas tik putojantis vynas, pagamintas Prancūzijos Šampanės provincijoje (tai įtvirtinta Europos Sąjungos saugomų kilmės nuorodų taisyklėse). Kituose regionuose bei šalyse pagamintas panašaus tipo vynas turi būti vadinamas ne šampanu, bet putojančiu vynu. Vis dėlto tokiose šalyse kaip Rusija bei Baltarusija vis dar teisėtai gaminamas “Tarybinis šampanas” (rus. Советское Шампанское) dėl ten negaliojančių Europos sąjungos įstatymų. Taip pat JAV kai kurie putojančio vyno gamintojai savo produkciją vadina šampanu.

Šampanas šiuolaikinėje visuomenėje yra tapęs sėkmės sinonimu, jis geriamas pažymint sėkmę ar šventinį įvykį. Šampanas taip pat tinka prie maisto – sausasis nesaldintas ir “Blanc de blacs” šampanas gali būti geriamas kaip aperityvas, tinka prie žuvies patiekalų ir jūros gėrybių. Rožinis ir sausas šampanas tinka prie sūrio ir mėsos patiekalų (jaunesnis šampanas geriamas prieš senesnį). Saldus šampanas tinka prie desertų.