Etiketogidas.lt » Verslo etiketas

Verslo etiketas: nuo Londono iki Honkongo

www.etiketogidas.lt — Sun, 07 Mar 2010 19:15:16 +0000

Sėkminga verslo kontaktų pradžia labai priklauso nuo to, kiek esate perpratę smulkias žaidimo taisykles atitinkamoje kultūrinėje terpėje. Tad kokios gi jos svarbiausiuose įvairių žemynų verslo centruose?

Londonas: alus ir geras humoro jausmas

Jungtinės Karalystės sostinės multikultūrinė aplinka žavi tuo, jog čia taikomos daugmaž vienodos etiketo taisyklės visiems verslo žaidėjams: tiek „gryniems“ anglams, tiek svetimtaučiams verslininkams. Vizitinėmis kortelėmis Anglijoje įprasta apsikeisti dalykinių susitikimų pabaigoje, tačiau britai laikomi užuomaršomis. Tad jeigu jūsų dovanotą kortelę naujasis kolega anglas ilgokai maigys rankose, o jūs negausite greito atgalinio kontakto, jokiu būdu nepriimkite to kaip nepagarbos ženklo.

Britų verslininkų dalykinės diskusijos konkrečios bei tikslingos, jie punktualūs. Kontaktavimas elektroniniu paštu atitinka išlaikytą britų charakterį. Į elektroninius laiškus britai verslininkai paprastai atsako tuoj pat. Jūsų ir verslo partnerių ryšiui stiprėjant, patartina pereiti prie dažnesnių telefoninių pokalbių bei dalykinių susitikimų.

Tačiau stipriausi ryšiai formuojami neformalioje aplinkoje – pietaujant restoranuose ar vakarojant angliškuose „pub‘uose“.

Riba tarp darbo bei privataus gyvenimo Jungtinėje Karalystėje nėra tokia aiški kaip Amerikoje, todėl jeigu penktadienio vakarą šiek tiek „padauginsite“ angliško alaus, nenustebkite – pirmadienio rytą kolegų būsite lengvai išjuoktas – tai įprasta. „The Wolseley“ kavinė-restoranas Piccadilly bulvare nuo seno žinomas, kaip šurmuliuojančių dalykinių susitikimų liudininkas Londone. Visiškai normalu kolegoms išgerti stiklą vyno ar alaus ir pietų pertraukos metu. Žinoma, rimti verslo klientai atkreips ypatingą dėmesį į jūsų elgesį prie stalo. Todėl nekalbėkite pilna burna kramtydami maistą. Nesistenkite rankomis išilgai pasiekti norimo patiekalo – geriau mandagiai paprašykite. Stenkitės atsipalaiduoti ir nepamirškite, kad britų palankumą užtikrina ir puikus humoro jausmas.

Niujorkas: meilė miestui ir ankstūs rytai

„Didžiojo Obuolio“ (Big Apple) miesto verslo gyvenimas gali atrodyti šurmuliuojantis ir lengvabūdiškas, kaip ir pats Niujorkas ar JAV. Tačiau viskas nėra taip paprasta: jeigu niujorkietis verslininkas jums pasirodys akiplėša, tiesiog nekreipkite dėmesio. Akiplėšiškumas tėra itin konkuruojančio Niujorko darbo būtinybė. Daugybė niujorkiečių didžiuojasi tiesmukiškumu bei energija. Kita vertus, jūs galite būti maloniai nustebinti niujorkiečių paslaugumu ir mandagumu.

Pagrindinis patarimas pradedančiajam verslininkui Niujorke: susiraskite gerą advokatą. Jokie rimtesni sandėriai Niujorke nevyksta vien tik rankų paspaudimu. Būkite itin korektiškas kolegų atžvilgiu: Niujorke lengva būti apkaltintam rasine, religine ar kultūrine diskriminacija. Čia net draudžiama klausti potencialaus darbuotojo amžiaus.

Pašėlę Niujorko verslo tempai dalykiniams pusryčiams iš lovos verčia 7-ai valandai ryto. Iš jūsų niujorkiečiai tikėsis punktualumo, tačiau nedidelis vėlavimas į susitikimą toleruotinas – dėl itin apkrautos viešojo transporto sistemos. Renkitės dalykiškai. Laisva apranga verslo mogulų sluoksniuose dar neseniai buvo madoje, tačiau šiandien grįžtama prie verslo aprangos. Niujorkiečiai juokauja, jog bankininkai senose spintose vėl ieško kostiumų ir kaklaraiščių…

Svarbūs pastatai ir finansinės institucijos Niujorke po 2001 metų teroro aktų saugomi itin akylai, tad eidami susitikti su verslo partneriu turėkite su savimi asmens dokumentą – apsauga gali bet kada jus patikrinti.

Vasaros metu, ypatingai rugpjūtį, penktadienio popietės susitikimai Niujorke nepageidaujami, mat tuomet turtingi niujorkiečiai vyksta į savo vasarnamius Long Island‘e. Verslo pietūs Niujorke išlieka iš tiesų dalykiniai, energingos diskusijos užgožia valgymą bei gėrimą. Pašnekovo rūkymas laikomas silpnumo, bet ne įmantrumo, ženklu.

Niujorkiečiai beprotiškai myli savo miestą ir juo didžiuojasi. Pokalbio metu jie mielai diskutuos apie vietinę politiką, nekilnojamojo turto kainas, beisbolą, brangius restoranus ir panašiomis temomis.

Maskva: tostai ir jokių polo marškinėlių

Prietaras, jog ruso siela yra plati kaip Volgos upė, yra visiškai teisingas. Rusai daug energijos ir dėmesio skiria draugams, tad dalykiniai ryšiai jiems yra neatsiejami nuo asmeninių ryšių. Norėdami išlaikyti glaudžius verslo santykius su rusu, intensyviai domėkitės jo asmeniniu gyvenimu.

Jokiu būdu nekritikuokite Rusijos prie rusų verslininkų. Nekalbėkite apie šalyje klestinčią korupciją, užsakomąsias žmogžudystes – rusai labai jautriai reaguoja į kritikuojamą netvarką jų šalyje, nors jie patys prisidėjo prie jos įsiviešpatavimo. Geriau klauskite rusų apie augančią Maskvą, jų būsimas atostogas arba gražuolę tenisininkę Aną Kurnikovą.

Supraskite, jog rusų verslo bendravimas gerokai skiriasi nuo vakarietiško. Tai, kas rusiško verslo santykiuose vakariečiams atrodo brutalu ir grubu, rusams yra normos ribose. Verslo santykiai yra tarsi patikrinimas, kuris iš partnerių turi daugiau derybų menui reikalingos jėgos. Todėl būkite mandagūs, bet nepalenkiami derybose!

Nors rusų verslininkai dėl užimtumo šiandien alkoholio vartoja mažiau, kone kiekvieno susitikimo metu būsite gundomas alkoholiu. Geriausiai pasakykite, jog vartojate antibiotikus – atsisakymas svaiintis tuomet pasirodys priimtinas. Tačiau jei nuspręsite sudaužti taures su rusais – pasiruoškite sakyti tostus. Tai gali būti tostas už draugystę, verslo sėkmę ar gražias rusų moteris.

Rusai mano, kad negarbinga priimti verslo pasiūlymą iš karto. Todėl vakariečiui patartina keletą kartų pasiūlyti rusui partneriui papildyti jo taurę gėrimu, lėkštę maistu ir panašiai. Beje, rusai dievina dideles maisto porcijas.

Turtingi rusai ypatingai daug dėmesio skiria aprangai. Maskvoje sklando liūdnas anekdotas, jog verslininkas Michailas Chodorkovskis už grotų pateko dėl… Vladimirui Putinui nepatikusios aprangos. Teigiama, jog buvęs naftos kompanijos “Jukos” prezidentas į Rusijos prezidento kabinetą užsuko vilkėdamas polo stiliaus megztiniu…

Ir dar – nerūkykite Raudonojoje Aikštėje! Priešingu atveju lauks dideli nemalonumai ir mokėsite didžiulę baudą.

Honkongas: spauskite rankas, spauskite

Ši Kinijos administracinė dalis, dar neseniai buvusi Jungtinės Karalystės kolonija (1842-1997), turi puikiai išvystytą kelių ir viešojo transporto sistemą, begalę galingiausių pasaulio bankų ir korporacijų atstovybių, vieną šiuolaikiškiausių pasaulyje oro uostų. Korupcijos lygis Honkonge – itin žemas. Tad jeigu ieškote verslo kontaktų šiame Azijos regione – esate labai įžvalgus verslininkas!

Rankų paspaudimas – pati dažniausia būsimų verslo partnerių pasisveikinimo Honkonge forma, kurią žaibiškai lydi apsikeitimas vizitinėmis kortelėmis. Pageidautina, jog vizitinė kortelė būtų atspausdinta iš abiejų pusių – anglų bei kinų kalbomis. Rankų paspaudimas labai svarbus ir apsikeičiant dovanomis.

Būtinai su savimi turėkite gausybę vizitinių kortelių. Jų pritrūkus jums honkongiečiai manys, jog vengiate užmegzti verslo kontaktą arba dar blogiau – jūsų statusas nėra svarbus.

Honkonge daug dėmesio skiriama kreipiniams. Jeigu dalykinis pašnekovas neturi profesinio statuso (nėra mokslų daktaras, vykdantysis direktorius, korporacijos prezidentas), tuomet vartokite kreipinius “Mr”, “Madam”, “Miss” ar “Mrs”.

Honkongo verslo kultūroje apie asmenį bei jo socialinį statusą sprendžiama pagal emocijas ir veido išraišką. Akivaizdžiai parodytas nusivylimas ir nesusitvardymas taps pragaištingas derybų metu. Pakeltas balsas, menkiausia agresijos išraiška šioje kultūroje griežtai smerkiama.

Honkongiečiai prietaringi, tad ne visos dovanos jiems priimtinos. Nedovanokite laikrodžių, nes ši dovana simbolizuoja mirtį. Arba apklotės, nes ji partneriui, kaip tikima, atneš finansinius nuostolius.

www.londoniete.lt

Verslo pokalbiai telefonu

www.etiketogidas.lt — Mon, 07 Sep 2009 13:41:34 +0000

Nuomonė apie įstaigą dažnai susidaroma iš to, kaip jos darbuotojai kalba telefonu, ypač jei vienintelis ryšys su firma yra telefonas. Sekretorė turi: kalbėti telefonu mandagiai ir kompetentingai; telefonogramas užrašyti aiškiai ir perduoti atitinkamiems firmos darbuotojams; sudaryti sąrašą žmonių, kuriems vadovas turi paskambinti; parengti dokumentus, kurių vadovui gali prireikti skambinant telefonu. Įvairiems pokalbiams telefonu pirmiausia reikia pasirinkti tinkamą vietą ir laiką. Negalima savo pažįstamų, bendradarbių ir namiškių trukdyti jų darbo metu tik tam, kad paplepėtume. Prieš skambinant visuomet patartina pagalvoti, ar tas skambutis būtinas, ar visais atvejais tinka naudotis telefonu. Įstaigos vidaus taisyklėse turėtų būti nurodyta, kaip darbuotojams atsiliepti į skambučius. Nuo atsiliepiančiojo prasideda pirmoji pažintis su įstaiga, todėl darbuotojui nevalia atsiliepti paprastu „alio“. Suskambėjus telefonui ragelį reikia stengtis pakelti kuo greičiau, bet ne anksčiau kaip po antro skambučio. Keliantis ragelį prisistato pirmas ir pasako tokią tipinę trijų dalių informaciją:

▪ pasisveikinimas,

▪ savo institucijos pristatymas,

▪ savęs pristatymas, pasakant vardą, pavardę, pareigas.

Galima pateikti ir trumpesnę informaciją – tik institucijos pavadinimą ir savo pavardę. Kai kurie organizacijų vadovai patys atsiliepia į skambučius. Tinkamai atsiliepti derėtų taip: „Sveiki, aš Vardas Pavardė“, „Labas rytas, Vardas Pavardė klauso“ arba paprasčiausiai „Vardas Pavardė“. Jei skambinate jūs, duokite žmogui kitame laido gale pakankamai laiko atsiliepti – tegul telefonas suskamba mažiausiai šešis kartus. Paskambinę būtinai pasisveikinkite ir prisistatykite. Jokiu būdu neprisistatykite geriausiu draugu to, kuriam skambinate, tik tam, kad jus greičiau sujungtų. Jei surinkote ne to abonento numerį arba ne taip sujungė, nepamirškite pasakyti „atsiprašau“. Kalbant telefonu mūsų balsas turėtų skambėti aiškiai ir lėtai, nes nerišliai pateikta informacija gali būti perduota iškraipyta.

Bendravimas su auditorija – pranešimas

www.etiketogidas.lt — Mon, 07 Sep 2009 13:15:27 +0000

Pranešimas susideda iš trijų dalių:

▪ Įžanga. Jos metu pranešėjas privalo:

a) sukurti auditorijos bendrumo jausmą;

b) užvaldyti auditorijos dėmesį;

c) pateikti pagrindinę pranešimo problemą arba temą;

d) pabrėžti informacijos svarbą.

▪ Dėstymas. Tai – pagrindinė informacija, argumentai, pavyzdžiai

▪ Išvados. Apžvelgiama tai, kas buvo išdėstyta, akcentuojamos ir apibendrinamos pagrindinės mintys.
Jeigu sunku suvaldyti nervus, patariama pranešimą, ypač įžangą, išmokti vos ne atmintinai, o paties pranešimo metu daugiau įsijausti į aktoriaus vaidmenį. Jei esate nepatyręs pranešėjas, dėl to neatsiprašinėkite, verčiau prieš pradėdamas pranešimą nusišypsokite, apžvelkite auditoriją. Palaikykite akių kontaktą viso pranešimo metu, stenkitės, kad žvilgsnis būtų natūralus, o jūs entuziastingas, – tai uždegs ir kitus. Su auditorija bendraukite mandagiai ir pagarbiai. Drabužiai turi atitikti renginio progą, bet drauge ir būti pakankamai patogūs. Labai svarbu pranešėjo balsas – jis atspindi jo psichologinę būseną. Maloniausia klausytis gana žemo, visus tonus išnaudojančio balso. Kalbėti reikia ritmingai, bet tik ne monotoniškai. Kalbos tempas turi būti nevienodas – čia lėtesnis, čia greitesnis, paįvairintas pauzėmis. Taisyklingas kvėpavimas ramina nervus, be to lemia balso stiprumą. Jei niekas nevaržo, kalbant patartina truputį judėti. Savo elgsena turite parodyti esąs subrendusi asmenybė, pasitikintis savimi žmogus, neturintis slaptų minčių ir neapsimestinai nuoširdus.

Bendravimas su auditorija – pasirengimas pranešimui

www.etiketogidas.lt — Mon, 07 Sep 2009 13:09:27 +0000

Bendraujant iš karto su didesniu skaičiumi žmonių ir norint jiems įteigti savo mintis, reikia įdėti labai daug pastangų, kad išsakytos mintys pritrauktų klausytojų dėmesį ir išliktų jų atmintyje. Bendraudamas su auditorija pranešėjas dažniausiai siekia tam tikrų tikslų, dėl to jam svarbu apsibrėžti:

• koks yra pranešimo tikslas;

• koks turėtų būti pranešimo rezultatas;

• kas gali padėti pasiekti tikslą.

Pranešimas gali būti trejopo pobūdžio:

• Informacinis (aiškinamasis, instrukcinis). Laukiamas rezultatas – kad klausytojai suvoktų ir suprastų informaciją.

• Agitacinis (pardavimai, rinkiminė agitacija). Laukiamas rezultatas – pakeisti klausytojų nuomonę ar nuostatą arba bent jau paskatinti pageidautiną jų elgseną.

• Proginis – renginio atidarymo, uždarymo, sveikinamoji ar atsakomoji kalbos. Pranešėjui visada reikia adaptuotis, prisitaikyti prie auditorijos kaip vientisos grupės, kadangi pranešimą turi suvokti daug skirtingų žmonių. Svarbu žinoti, ko žmonės iš pranešimo tikisi, kiek jie susipažinę su tema. Taip pat svarbu:

• Auditorijos dydis. Bendravimas su mažesne grupele turėtų būti intymesnis, asmeniškesnis, o su didesne auditorija – formalesnis.

• Auditorijos tipas: atsitiktiniai žmonės, privalomas susirinkimas ar savanoriai.

• Auditorijos socialinė struktūra: amžius, lytis, gyvenamoji vieta, profesija, išsilavinimas, konominė padėtis, religiniai įsitikinimai ir t.t.

Oficialūs pokalbiai

www.etiketogidas.lt — Mon, 07 Sep 2009 12:46:11 +0000

Dėl visų galimų pokalbių būtina susitarti iš anksto telefonu. Joks vizitas neturi būti netikėtas. Oficialius pokalbius galima suskirstyti į tris tipus:

✓ Pažintinis pokalbis (15-20 min.). Jo esmė – susipažinti ir informuoti apie save ar savo instituciją. Pokalbio metu vyrauja bendros temos, pasikeičiama vizitinėmis kortelėmis.

✓ Protokolinis pokalbis (apie 40 min.). Jis aukštesnio lygio, griežtai reglamentuotas. Protokoliniame pokalbyje iškeliamos problemos, bet nieko nekalbama apie jų sprendimą.

✓ Derybinis pokalbis (trukmė neribojama). Jo metu svarstomos visos abiem šalims aktualios problemos. Pokalbyje būtina pasiekti rezultatą, net jeigu jis būtų neigiamas. Organizuojant bet kokį pokalbį, vertėjais turėtų pasirūpinti atvykstantieji. Deja, dažniausiai tai – šeimininkų rūpestis, tačiau dėl to būtina susitarti iš anksto. Norint filmuoti ar įrašyti pokalbį, reikia gauti kitos šalies sutikimą. Pažymėtina, kad pokalbio metu nedera liesti nacionalinių, religinių ir kitų opių temų, kritikuoti šalies papročių. Neatsargus žodis gali įžeisti svečią ir netgi sužlugdyti derybas. Kalbėtis reikia pakankamai lėtai, ne per daug garsiai, nepertraukinėjant svečio. Pokalbio tonas turi būti ramus, net jeigu svarstoma tema nėra maloni.

Svečių priėmimas

www.etiketogidas.lt — Mon, 07 Sep 2009 12:38:58 +0000

Asmeninis žmonių bendravimas tampa vis didesne vertybe. Kad ir kokiu tikslu apsilankytų svečiai, – ar jie būtų klientai, ar verslo partneriai, – jaučiame pareigą priimti juos maloniai. Visus iki vieno atvykstančius svečius reikia pasitikti. Kur – nelygu svečio rangas. Pačius aukščiausius pasitinkame jau prie valstybės sienos ar oro uoste, ne tokius svarbius – prie organizacijos durų lauke, o kitus – ir savo kabinete. Sutinkančiojo rangas ir pareigos turėtų atitikti svečio pareigas ir rangą, tačiau gali būti ir pakopa žemesni. Jeigu svečias atvyksta su žmona, jį sutinkančiam šeimininkų atstovui taip pat dera būti su žmona. Pirmasis prisistatęs priimančiosios šalies atstovas pristato savo žmoną. Tada atvykusios šalies atstovas prisistato pats ir pristato savo žmoną. Jiems įkandin priimančios šalies delegacijos vadovas pagal rangą pristato savo delegacijos narius, o paskui tokia pat tvarka pristatoma ir atvykusios šalies delegacija. Sutinkant svečius oro uoste ar stotyje, šaunu įteikti gėlių visoms atvykusioms moterims. Sutikti ir išlydėti svečius ar jų garbei surengti priėmimą derėtų pačiam vadovui. Visą kitą laiką svečiais gali rūpintis ir kiti šeimininkų atstovai. Jei svečią pasitinkame darbo vietoje, sekretorė atsistoja ir apie jo atvykimą praneša vadovui. Net ir svarbius svečius prie darbo kabineto sustabdo sekretorė – ji pati praneša vadovui apie atvykusiuosius ir tik po to kviečia juos į vadovo kabinetą arba jų pasitikti išeina pats vadovas. Pasitinkant į kabinetą įžengusį svečią ar lankytoją reikia atsistoti, prieiti ir paspausti ranką. Pasisveikinus reikia pasiūlyti svečiui atsisėsti. Nedera svečio sodinti priešais didelį savo darbo stalą. Pageidautina, kad kabinete būtų staliukas, keli krėslai ar sofa. Svečiui skiriama garbinga vieta ant sofos, šeimininkas sėdasi į krėslą taip, kad svečias būtų jam iš dešinės. Jei sėdama ant sofos, svečias taip pat turi būti šeimininkui iš dešinės. Prieš pradedant kalbėti galima pasiūlyti svečiui kavos, arbatos, sulčių. Siūlome patys, jokiu būdu ne sekretorė – ji tik paruošia kavą ar arbatą. Nedera atnešti tuščius puodelius, o paskui pilti į juos kavą. Puodeliai paduodami jau pripilti kavos, pirmiausia – svarbiausiam svečiui. Taip pat elgiamasi su alkoholiniais gėrimais. Jei darbotvarkėje numatyti pietūs, jie organizuojami atskirai.

Pasisveikinimas

www.etiketogidas.lt — Mon, 07 Sep 2009 12:25:56 +0000

Pasisveikinimu prasideda diena ar pokalbis. Sutiktą artimą ar pažįstamą žmogų visada sveikiname. Sveikinamės nuoširdžiai ir maloniai. Nereikia laukti, kol kitas pasveikins mus. Nieko bloga, jeigu pirmieji pasveikinsime savo pažįstamą, – galbūt jis mūsų nepastebėjo arba, jei ilgai nesimatėme, tiesiog nepažino. Net ir labiausiai skubėdami ar būdami išsiblaškę neturime pamiršti, kad neatsakyti į pasisveikinimą yra nemandagu ir privačioje, ir darbo sferoje. Pasisveikinimas – tai pagarbos ir draugiškumo išraiška. Pasisveikinimo pirmumą sąlygoja tam tikros nusistovėjusios normos. Vyro lydima moteris pirmoji pasveikina sutiktą vieną moterį, po to sutiktąją sveikina vyras; jei susitinka dvi poros, sveikinamasi taip: moteris pasveikina moterį, vyrai pasveikina moteris ir pasisveikina tarpusavyje. Jei kartu yra vaikų, dėmesys pirmiausiai skiriamas šiems. Sveikinantis neturi būti cigaretės dantyse, o rankų – kišenėse. Pasisveikinimas susideda iš dviejų dalių – žodžių (verbalinės) ir veiksmų (techninės). Jeigu norime palinkėti žmogui gero, malonaus ryto, dienos ar vakaro, sakome „Labas rytas“, „Laba diena“ ar „Labas vakaras“. Šias frazes tariame tiksliai ir aiškiai, bet svarbiausia, – draugiškai ir nuoširdžiai, o ne familiariai ar išdidžiai. Sveikindamiesi žiūrime į akis, o ne į ausį, žemę ar pan. Savaime suprantama, kad sveikindamiesi rankas ištraukiame iš kišenių. Su artimu pažįstamu ar draugu sveikinamės nuoširdžiau ir laisviau negu su mažai pažįstamu. Protokolinis pasisveikinimo veiksmas gali būti:

➢ rankos paspaudimas,

➢ rankos pabučiavimas,

➢ galvos linktelėjimas.

Visais šiais atvejais iniciatyvą rodo aukštesnis rangu asmuo – jis pirmas ištiesia ranką ir pan. Rankos paspaudimas rodo pokalbio pradžią ir pabaigą. Nepaspausti kito ištiestos rankos negalima. Stipriai spausti rankos nevalia, tačiau per silpnai taip pat nederėtų. Ir vyrui, ir moteriai ranką spaudžiame vienodai. Mandagiau sveikintis be pirštinių. Jei viena iš šalių nusimauna pirštinę, antrajai tas privalu. Vienintelė išimtis – kai moteris dėvi vakarines pirštinaites. Bet jei moteris vis dėlto nusimauna pirštinaitę, – supraskite tai kaip pagarbos ženklą. Moters rankos bučiavimas – šiuo metu retokai pasitaikanti protokolinė pasisveikinimo forma. Jei ranka tiesiama delnu žemyn, vadinasi norima, kad ją pabučiuotų. Tokiu atveju lenkiantis ranka keliama aukštyn, tačiau ne aukščiau, kaip iki moters peties linijos. Likus keliems centimetrams iki rankos, imituojamas bučinys. Ranką reikia paimti už pirštų galiukų. Bučiuojant žiūrima į ranką. Bučiuoti ranką dera tik patalpose.Apkabinimu išreiškiama ypač didelė simpatija žmogui. Tačiau to daryti visiškai nedera sutikus žmogų pirmą kartą. Šis pasisveikinimas tinka toje draugijoje, kur taip sveikintis priimta. Kartais sveikinantis ar atsisveikinant pasibučiuojama. Tokiu atveju reikia tik priglausti skruostą prie skruosto, lūpomis neliečiant veido ar lūpų. Tą pačią dieną kelis kartus sutikus pažįstamą, kiekvienąkart galima ir nesisveikinti. Pakanka šyptelėti ar truputį linktelėti galvą, bet nemandagu praeiti be jokio dėmesio. Sveikindamasis gatvėje vyras lengvai linktelėdamas nusivožia skrybėlę ir laiko ją maždaug pečių aukštyje. Skrybėlės nukėlimas yra draugiškumo gestas. Sėdint restorane ar kavinėje sveikinamasi tik galvos linktelėjimu.

Verslo etiketas ir etika

www.etiketogidas.lt — Fri, 04 Sep 2009 11:57:50 +0000

Tarpusavio santykių valdymo procese kultūros taisyklių formavimas ypač būtinas šiandien, kai mes formuojame laisvos rinkos ekonomiką, kur didelę reikšmę turi ne fondai, paskyros ir įsakymai, o žmonių tarpusavio santykių, profesinės ir valdymo etikos normos.
Etika ir etiketas yra skirtingi dalykai. Etiketas labiau liečia mūsų tarpusavio santykių taisykles, kuriomis reguliuojame mūsų tarpusavio veiksmus su aplinkiniais. Liudviko XIV laikais prabangaus priėmimo metu svečiams įteikdavo korteles, kuriose būdavo surašytos elgesio taisyklės. Jos buvo vadinamos etiketėmis. Iš čia ir kilo terminas “etiketas”. Šiandien – tai išsiauklėjimas, geros manieros, mandagus bendravimas.
Etika – tai žmonių dorovinio elgesio, normų, jų pareigų visuomenės ir vienas kito atžvilgiu sistema.
Rinkos mechanizmas veikia pagal savus ekonomikos dėsnius. Įtraukdamas subjektą į “rinkos erdvę”, jis kartu suteikia jam galimybę ir verčia rinktis. Todėl į rinkos mechanizmą galima žiūrėti ne tik kaip į “instrumentą”, geriausiai atitinkantį žmogaus ir visuomenės poreikius bei padedantį individui įgyvendinti savo sumanymus, bet ir kaip į socialinį kultūrinį fenomeną, kurį galima vertinti moralės požiūriu. Verslininkas, kaips rinkos subjektas, yra šio fenomeno dalis. Jo elgesys, moralės principai, normos, vertybės ir yra verslo etikos objektas. Moralės principų, normų, taisyklių, padedančių elgtis verslo pasaulyje, visuma ir leidžia kalbėti apie verslininko, o plačiau – apie verslo etiką. Etiniu požiūriu verslą galima vertinti 5 aspektais:

1 verslininko charakterio bruožai (dorumas, lojalumas, kruopštumas) gali būti pavyzdžiu kitiems, skatinti ir burti žmones sumanymui realizuoti;
2 verslininko veiksmai kuriant turtą, žmonių gerovę, veiksmingai panaudojant išteklius, diegiant ekologiškai saugias technologijas ir kt;
3 firmos veiksmai (vartotojų interesų paisymas, gaminamų prekių ir paslaugų saugumas ir kt.) ir principai, kuriais grindžiama jos veikla;
4 firmos darbuotojų elgesys (su kolegomis, klientais);
5 firmos, verslo organizacijos santykiai su kitomis firmomis bei verslo organizacijomis.
Verslininkas valdo įmonę, organizuoja jos veiklą ir atsako už jos sėkmę. Pastaroji priklauso ne tik nuo verslininko įgūdžių bei mokėjimo naudotis tam tikrais įrankiais, bet ir gebėjimo priimti sprendimus, remtis visuomenės pripažintomis vertybėmis. Kitaip tariant, matyti progas ten, kur kiti mato tik sunkumus, neužmiršti ir etikos taisyklių, kuriomis grindžiama krikščioniškoji moralė.