Žmonių erdvės pojūtis labai skirtingas. Jis priklauso ir nuo socialinės padėties, ir nuo gyvenamosios vietos. Pavyzdžiui, atstumas, kai žmonės bendraudami jaučiasi gerai, labai skiriasi mieste ir kaime. Didmiesčių gyventojas yra įpratęs prie spūsčių visuomeniname transporte, lifte. Jis pašnekovą išklauso net prigludusį, palinkusį arba kalbėdamas pats atsistoja daug arčiau jo nei, tarkim, kaimo gyventojas. Mus supančią erdvę sąlyginai galima suskirstyti į keturias zonas:
intymiąją (nuo 15 cm iki 46 cm), į kurią įsileidžiame tik pačius artimiausius žmones – vaikus, tėvus, mylimuosius;
asmeninę (nuo 46 cm iki 1,2 metro), kurią norėtume išsaugoti bendraudami su kolegomis, ilsėdamiesi, linksmindamiesi;
socialinę (nuo 1,2 metro iki 3,6 metro), kurią stengiamės išlaikyti susidūrę su įtartinais prašalaičiais; visuomeninę (nuo 3,6 metro), kuri ypač svarbi pasirodant prieš didelę žmonių grupę – teatre, koncerte, auditorijoje ir t. t.
visuomeninę (nuo 3,6 metro), kuri ypač svarbi pasirodant prieš didelę žmonių grupę – teatre, koncerte, auditorijoje ir t. t.
Visų mūsų zonos savitos. Kai susitinka du asmenys, turintys skirtingą intymiąją, asmeninę ar netgi socialinę zoną, gali atsirasti įtampa. Žmogus, kurio intymioji zoną itin maža, kalbėdamas stengsis labiau priartėti prie pašnekovo. Jei pastarojo intymioji zona erdvesnė, jis artėjimą suvoks kaip atgrasų elgesį arba netgi kaip seksualinį priekabiavimą. Dar kebliau, kai žmogus, atsidūręs per arti, bando liesti pašnekovą – sukioja sagas arba nurinkinėja plaukus. Apima noras trauktis, jau negirdime pašnekovo žodžių, jis pradeda mus erzinti! Betgi ar to norėjo mūsų sutiktasis?
Taip pat skaitykite :
Susiję straipsniai
Palikite savo komentarą