Didelis džiaugsmas, kai nyksta politinis atsiribojimas, kai tautos baigia karus ir vaidus, kai jos susijungia. Tik vėliau suvokiama, jog sunku nustatyt bendrą, visiems patogią, naują bendravimo formą. Negana sumaišyti skirtingus gyvenimo įpročius, skirtingus auklėjimo metodus, galbūt skirtingas religines ar politines pažiūras. Čia gelbsti tik viena: gebėjimas išsaugoti savo individualias ribas. Kiekvienas turime savas ribas, kurios kinta priklausomai nuo situacijos, ir nenorėtume, kad jos būtų peržengtos. O kai tai įvyksta, reaguojame kiekvienas pagal savo polinkius – pykstame, nirštame, daromės paniurę, o kartais ir kumščiais mosikuojame arba paprasčiausiai įsižeidžiame.

Labai dažnai vartojame žodį „riba“ išoriniams mastams nustatyti: „Parodžiau, kur jo vieta, kad neperžengtų ribų“, „Kažkas peržengė visas leistinas ribas“, „Ir kantrybei yra ribos“. O mūsų pačių ribos apima ne tik mūsų jausmus bei emocijas, bet ir visą aplinkinę erdvę. Net patys ne visada suvokiame tą poreikį išsaugoti asmeninę erdvę, jeigu jos neapibrėžią kambario sienos ar pertvaros.

Mokslas apie elgseną nustatė, jog daugelis žmonių, patys to nesuvokdami, turi keturias skirtingas nuotolio (distancines) zonas. Čia kalbama apie nuotolį bendraujant su kitu žmogumi. Iš pradžių intymus nuotolis: kūnų kontaktas ne daugiau kaip per 50 centimetrų. Bendravimą šioje itin aukštoje erdvėje visada palaiko konkretus mūsų pačių pasirinktas žmogus. Paskui eina asmeninis nuotolis. Šis nuotolis leidžia, pavyzdžiui, pasisveikinti mums labiausiai priimtinu būdu: paspaudžiant ranką. Toliau bus maždaug iki 2 metrų nuotolis – vadinamasis viešasis nuotolis. Čia mes elgiamės greičiau jau lūkuriuojamai. Šį nuotolį dar gali padidinti įvairios pagalbinės priemonės: rašomasis stalas darbe arba kasa parduotuvėje. Socialinis nuotolis – visų didžiausias: jis išlieka kelių metrų, tarkime, tarp kalbėtojo ir klausytojų, kur sveikintis ne tik nebūtina, bet ir nepageidautina.

Stabtelkime dar šiek tiek prie pasisveikinimo. Jei nepažįstamasis arba neypatingai artimas jums – žmogus puola pasitikti, deda jums ranką ant peties arba ant nugaros ir visai arti prisikišęs krato jūsų ranką, bent jau suirztate, o gal širdyje net pasipiktinate. Jis neatsiklausęs įsibrovė į intymiąją mūsų sferą, o mes to nemėgstame. Todėl ir atsakome neyprastiniu bendravimo būdu – žodžiu, o kita mūsų turima kalba – kūno kalba. Kad sudarytume nuotolį, mėginame ištiesti ranką, atlošti galvą ar net žengtelėti atatupsti. O jei tas žmogus mums simpatiškas – atvirkščiai, – stengiamės dar iš tolo ištiesti ranką, šiek tiek palinkstame į priekį arba žengiame keletą žingsnių pasitikdami ir iškalbingai patvirtindami be žodžių: „Jūs man mielas, galite visai ramiai artintis“.

Arba, pavyzdžiui, rašomasis stalas, didinantis nuotolį. Jeigu atsistojate, apeinate stalą, o paskui pasveikinate lankytoją, tuo išreiškiate savo nuostatą: „Norėčiau būti arčiau jūsų, nei leidžia užtvara“. O jei ir toliau sėdite, tai reiškia: „Norėčiau pirma apgalvoti, ar galiu prisileisti jus arčiau“ arba „Norėčiau žinoti, kad tarp mūsų išlaikytas nusistovėjęs nuotolis, sąlygojamas, pavyzdžiui, profesinės hierarchijos“. Šiuo bežadžiu bendravimo būdu naudojasi tie, kurie jį yra įvaldę, ir kiekvienas gebantis jį suprasti turi iš to naudos.